Tokios nuomonės laikosi politologas Mažvydas Jastramskis. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys atkreipia dėmesį į prastą situacijos komunikavimą bei kelia klausimą dėl valstybinių premijų skyrimo tvarkos.
Skandalas neslūgsta: šeštadienį Patriotų premijos atsisakė architektūros gido „Kaunas 1918-2015“ kūrėjai. Jie pareiškė negalintys priimti gautos premijos, mat J. Olekas „išsižadėjo demokratinės žodžio laisvės vertybės“
„Manau, kad ministro sprendimas gali ir būti iš dalies padiktuotas tam tikro atstovavimo savo rinkėjams. LSDP baziniame elektorate yra apie trečdalį manančių, kad sovietinėje Lietuvoje buvo geriau gyventi nei dabar, ir dar apie trečdalį, kurie mano, kad „nei taip, nei ne“. Bet yra ir dalis, kurie laikosi neigiamos nuomonės. Marcinkevičiaus „gynimas“ šiame kontekste gana gerai, politinės komunikacijos požiūriu, laviruoja tarp skirtingų LSDP rinkėjų segmentų“, – DELFI teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas M. Jastramskis.
Ar tai reiškia, kad atsisakymas skirti premiją N. Putinaitei – nebūtinai asmeninė J. Oleko nuomonė, o darbas prieš rinkimus?
„Manau, kad į daugumos politikų pareiškimus turėtume žiūrėti būtent taip. Ypač profesionalių politikų, kurie Lietuvos partinėje sistemoje yra nuo pat jos susikūrimo ir patys gerai matė esmines politines šalies takoskyras“, – sakė politologas.
Mato viešųjų ryšių klaidą
„Pamatinis klausimas – ne cenzūros, pagrindinis klausimas – kas sprendžia. Jei sprendžia ministras ir ekspertai tik jo patarėjai, jis turi formalią teisę ir viskas tvarkinga. (…) Galime diskutuoti, ar gerai, kad yra tokios premijos ir kokia turėtų būti tvarka, ar turėtume apsiriboti kita struktūra“, – teigia A. Vaišnys.
Jis atkreipia dėmesį, kad valstybinių premijų skyrimas valstybiniu aspektu turi būti aiškiai sutvarkytas, mat tai – viešųjų pinigų klausimas. Pasak A. Vaišnio, šis klausimas turėtų būti sutvarkytas taip, kad politinis motyvas apskritai neturėtų būti svarbiausias arba esminis.
„Šiuo atveju yra viešųjų ryšių klaida. Antras dalykas – akivaizdi ministro teisės spręsti. Trečias dalykas – ar apskritai turi kažkokį racionalų pagrindą ministerijų premijos? Čia yra diskusija“,
– tai, kad ministras atšaukė premiją N. Putinaiei po to, kai ministerija jau buvo paskelbusi apie laimėtojus, komentavo A. Vaišnys.
Dekano teigimu, Patriotų premija – politinis sprendimas, panašiai įvyko ir su Vytautui Landsbergiui Seimo nepaskirta Laisvės premija. „Politikas išrinktas, jam tarsi suteikta teisė vertinti, dalis visuomenės piktinasi, bet tai ir yra demokratija, tokią mes ją užauginome“, – mano A. Vaišnys.
DELFI primena, kad J. Olekas penktadienį aiškino atsisakęs skirti premiją N. Putainaitei dėl knygoje išdėstyto požiūrio į poetą Just. Marcinkevičių.
„Gerbdamas kiekvieno asmens teisę turėti ir reikšti nuomonę, turiu pateikti ir savo asmeninį požiūrį į Justiną Marcinkevičių ir jo kūrybą, kurią kaip pavyzdį pateikia Nerija Putinaitė savo knygoje. Prasidėjus Sąjūdžiui už laisvę ne vieną ir ne du kartus teko stovėti Sąjūdžio tribūnoje už Justino Marcinkevičiaus nugaros. Sovietiniais metais, skirtingai nei Nerija Putinaitė, sėmiausi tvirtybės iš Justino Marcinkevičiaus kūrybos, pasirinkdamas jo „ašarą dievo aky, Lietuva kur tu eini“ ar skiemenuotą LIE-TU-VA“, – teigia J. Olekas.
Savo knygoje N. Putinaitė analizuoja sovietinėje Lietuvoje vykdytą ateizavimo politiką. Remdamasi archyvų medžiaga, viešais ideologiniais propagandiniais tekstais, laikraščių publikacijomis, ji dėmesį telkia į „švelnųjį“ (nerepresyvųjį) ateizacijos politikos pavidalą ir aprašo, kaip valdžia ieškojo tokių ateizavimo priemonių, kurios ne atstumtų visuomenę, o ją paskatintų bendradarbiauti. Aptariamas visuomenės, siekusios rasti sugyvenimo su režimu būdą, pozityvus atsakas į valdžios politiką.
Knygoje tiriami atskiri buvusių kunigų (Jono Ragausko, Adomo Šerno, Vytauto Starkaus) viešo tikėjimo atsisakymo atvejai, nagrinėjamas 7-ajame dešimtmetyje ir vėliau reiškęsis skaitytojų pasakojamų „ateistinių autobiografijų“ reiškinys, jų tapimas propagandine priemone. Knygoje analizuojamas ir lietuvių tautos dainiumi tituluojamo poeto J. Marcinkevčiaus laikysena sovietmečiu.
N. Putinaitė – filosofė, vertėja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, buvusi švietimo ir mokslo viceministrė, buvusi prezidento Valdo Adamkaus patarėja švietimo klausimais.