Skambina pavojaus varpais: auga nauja asocialių asmenų karta

Alkoholio prekybos draudimai kol kas įtakos neturi

Remiantis išankstiniais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2017 m. vienam 15 metų ir vyresniam šalies gyventojui teko 12,3 litro suvartoto absoliutaus (100 proc.) alkoholio (0,9 litro mažiau nei 2016 m.).

Fiksuojamas ir ryškus alkoholio sukelto mirtingumo skaičiaus mažėjimas. Tačiau pastebima, kad kone didžiausia grupė žmonių, mirštančių dėl alkoholio nulemto rizikingo elgesio, patenka į 15-25 metų ribas.

Ir nors suvartojami alkoholio kiekiai bei alkoholio sukelto mirtingumo atvejų mažėja, pastebima, kad vis daugiau jaunų žmonių kreipiasi pagalbos dėl priklausomybės ligų. Taip pat nemažą kiekį gyventojų alkoholis atveda į Vilniaus miesto nakvynės namų filialą „Sala“. Tai vienintelis filialas Lietuvoje, kuris teikia apnakvindinimo paslaugą neblaiviems nuo alkoholio ar apsvaigusiems nuo psichotropinių medžiagų asmenims.

Prakalbus apie šią vietą, Vilniaus miesto nakvynės namų direktorius Edvardas Jablonskis suskuba pabrėžti, kad tai nėra blaivykla. O darbuotojai įsitikinę – tokių vietų reikia daugiau.

© DELFI / Domantas Pipas

Šio filialo vedėja Inga Rudenkaitė tikina, kad naujausi alkoholio prekybos draudimai įtakos klientų skaičiui neturi – jų tiek pat, kiek ir ankščiau. Anot jos, linkęs į priklausomybę žmogus ieško alternatyvų, o jos – ne visada saugios.

„Mūsų klientai – įvairūs. Nuo jaunimo iki vyresnio amžiaus. Būna ir netyčiukų, kaip aš sakau. Po vakarėlių, užgeriantys, turintys problemų. Įvairiausi“, – pasakoja ji.

Darbuotojai, teigia I. Rudenkaitė, žino, kad turi būti itin atsargūs. „Patalpos yra stebimos vaizdo kameromis. Darbuotojai reaguoja labai greitai. Jei nesusitvarkome, kviečiam pastiprinimą – policininkus“, – apie darbo kasdienybę pasakoja I. Rudenkaitė.

Alkoholis

© Archyvo nuotr.

Auga nauja karta

Pasiteiravus, ar reikia daugiau tokių įstaigų, vedėja patikina, kad taip. „Auga nauja karta asocialių asmenų, nenorinčių nieko keisti, dirbti. Liūdniausia, kad tai yra jaunimas.

Aš dažnai galvoju, kodėl atėjo nauja banga, kodėl jaunimas nepasimokė. Mūsų įstatyminė bazė silpna, nėra konkretaus veiksmų plano, kaip iš tikrųjų padėti asmeniui iš vaikų namų, nesuformavusiam reikiamų įgūdžių šeimoje. Jie praranda įgūdžius, jiems pasidaro patogu. Skolos, depresija, krenta savivertė – užsisuka ratas ir jie renkasi lengviausią kelią“, – teigia I. Rudenkaitė.

Norinčių kabintis į gyvenimą, pasakoja I. Rudenkaitė, nėra daug. „Dažniausiai jiems nieko nereikia. Nebent susiduria su sveikatos problemomis. Tada būna bėda ir pačiai įstaigai. Jie neturi Privalomojo sveikatos draudimo. Jie praktiškai negzistuojantys pasaulyje. O tokiam žmogui pagalbos nėra. Patys bandome padėti, kol negauname dokumentų. Tai trunka mėnesį ir du. Per tą laiką gelbėjame žmogų patys“, – sako I. Rudenkaitė.

Benamiai

© Mindaugas Milinis

Dokumentų gavimas, anot vedėjos, gali užtrukti porą mėnesių. Sergantiems ūmia liga, sutinka ji, tai gali būti mirties nuosprendis. „Todėl sakau, kad socialinis darbuotojas yra labai plataus profilio darbuotojas. Psichologas, teisininkas, kunigas, medikas. Kartais turi padaryti daugiau nei tau priklauso. Labai dažnai gali likti neįvertintas“, – šypteli ji.

Anot Vilniaus nakvynės namų Socialinio darbo organizatorės Angelės Suchovienės, nakvynės namų gyventojus būtų galima suskirstyti į tris grupes. „Pirma grupė būtų asmenys, kurie užaugo vaikų globos namuose. Jie baigę mokyklą išeina į niekur.

Kita grupė – asmenys, kurie išėjo iš įkalinimo įstaigų. O trečia, tai asmenys, kurie turi priklausomybės ligų: priklausomi nuo narkotinių medžiagų, alkoholio ar azartinių žaidimų“, – vardija A. Suchovienė. Tačiau ekspertė pabrėžia, kad toks skirstymas būtų grubus ir kiekvienas atvejis yra individualus.

© DELFI / Domantas Pipas

Patekti į nakvynės namus – geriausias įmanomas variantas

Lietuvos kalinių globos draugijos Reabilitacijos centro vadovė Milda Bliumenzonienė tikslaus Lietuvoje kalinčių asmenų amžiaus vidurkio nedrįsta įvardyti, tačiau per savo praktiką pastebėjo, jog amžius vis jaunėja.

„Kai pradėjau savo tarnystę 1991 metais, viskas buvo visiškai kitaip. Vis atsimenu tokį vaizdelį, kuris buvo prieš 15 metų. Lankiau nuteistąjį ligoninėje. Jis man sako: Milda, aš daugiau nebenoriu į kalėjimą. Viskas pasikeitė. Jaunimas nebe tos kultūros, neturi pagarbos vyresniam“, – pamena M. Bliumenzonienė.

Kaip pasakoja ji, seniau įkalinimo įstaigose būdavo vidurinė mokykla, atvykdavo mokytojai. „Kai gauni žinių, nesi susikoncentravęs į kalėjimo subkultūrą. O dabar nieko nėra, jie vieni tarp savęs. Liūdna, kai ateina vyras, klausiu, kiek klasių pabaigęs, o jis vos pradinę baigė. Kodėl? Nes jo tėveliai vartojo narkotikus, jis pats labai anksti pradėjo juos vartoti ir nepakyla aukščiau“, – tikina ekspertė.

© DELFI / Šarūnas Mažeika

Anot pašnekovės, nuteistam asmeniui išėjus į laisvę patekti į nakvynės namus yra vienas iš geriausių variantų, kuris gali nutikti. „Didžiausia tikimybė, kad laisvės atėmimo bausmę atlikęs žmogus vėl pateks į įkalinimo įstaigą. Tai jo didysis šansas. Turbūt jums juokingai nuskambėjo, bet tokia realybė. Nuteistiems, stigmatizuotiems žmonėms net nakvynės namuose sudėtinga gyventi“, – teigia M. Bliumenzonienė.

Didžiausia bėda, pasak M. Bliumenzonienės, yra reintegracijos programų neveiksnumas. „Situacija tokia: pasibaigė bausmės laikas – durys uždarė ir neįdomu, kaip žmogus integruojasi. O laisvėje žmogus išeina į niekur, niekas jam pagalbos rankos netiesia. Tu išeini be artimo, be pinigų, be šilumos, be nieko. Vaikštai kaip burbulas po miestą ir nėra kur prisiglausti“, – sako ekspertė.

Jos teigimu, išsiauginome žmonės, kuriems geriau būti įkalinimo įstaigoje, o ne laisvėje.

© DELFI / Šarūnas Mažeika

Moko vaikus nepatekti į greitųjų kreditų pinkles

Kita minėta į nakvynės namus patenkanti gyventojų grupė – asmenys užaugę vaikų globos namuose. Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro direktorė Diana Deveikienė teigia, kad tokiems vaikams reikia ilgalaikės pagalbos.

„Kai vaikams sueina 18 metų, mes jų neišleidžiame bet kur. Jie gyvena savo gyvenimą šalia darbuotojų, kurie pataria, paguodžia, padeda atsikelti laiku į darbą. Todėl mūsų praktikoje nėra atvejų, kai vaikai pateko į nakvynės namus“, – apie situaciją Utenoje pasakoja D. Deveikienė.

Darbuotojai, pasakoja ji, padeda auklėtiniams susirasti būstą, darbą. Jie taip pat gauna nemokamą psichologų ir socialinių darbuotojų pagalbą.

© DELFI / Šarūnas Mažeika

„Mes vaikus kalbiname, kad jie neišeitų. Suprantame, kad sulaukę pilnametystės jie nėra tokie brandūs. Vaiko nepaliekame vieno bent dar porą metų. Tai padeda jaustis ne vienišiems, nepulti į neaiškius pasiūlymus“, – sako specialistė.

© Shutterstock

Anot jos, dažniausiai tokiems vaikams reikia padėti išmokti tvarkingai elgtis su asmeniniais finansais. „Padedi suprasti, kokių daiktų, produktų jie turėtų įsigyti, kad nesusidarytų skolų. Pinigai atsiranda kišenėje, jie pasijaučia savarankiški ir nori viską nusipirkti. Net brangius daiktus, nors to jie sau negali leisti. Būna, kad išbando ir suvokia, kad nieko nesigaus. Pasitaiko, kad nelabai turi ir už ką pavalgyti.

Turi jiems leisti išbandyti, bet padėti, kad nepradėtų imti greitųjų kreditų. Jei vaikas neturi pagalbos, tada jis žiūri, kas yra reklamuojama Lietuvoje. O reklamuojami yra greitieji kreditai“, – įsitikinusi D. Deveikienė.

Augantis skaičius – teigiama tendencija

Paskutinė A. Suchovienės minėta grupė tai asmenys, kurie serga priklausomybės ligomis. Kaip teigia Vilniaus priklausomybės ligų centro socialinė darbuotoja Vilija Marija Germanavičiūtė, dažnai tokie asmenys turi ne tik priklausomybės ligą, bet ir problemų su antstoliais.

Taip pat socialinė darbuotoja pastebi, kad vis daugiau jaunų asmenų kreipiasi pagalbos. Tačiau šią naują tendenciją ji vertina teigiamai.

„Visais laikais buvo asmenų sergančių priklausomybės ligomis. Atgavus nepriklausomybę žmonės nustojo bijoti kreiptis pagalbos, pasakyti, kad turi tam tikrų problemų. Šiandien matome tendenciją, kad kreipiasi jauni, pagyvenę žmonės, kreipiamasi ir dėl nepilnamečių“, – pasakoja specialistė.

© DELFI / Domantas Pipas

Daugiausiai, teigia V. M. Germanavičiūtė, pagalbos dėl narkotikų priklausomybės kreipiasi asmenys iki 35 metų. Dėl alkoholio priklausomybės žmonės kreipiasi vėliau, maždaug nuo 40 metų.

Būtent jauni priklausomybės ligomis sergantys asmenys papuola į situaciją, kai netenka gyvenamosios vietos „Gali būti įvairiausios priežastys. Turėjome žmogų, kuris dėl emigracijos neteko gyvenamosios vietos: išvyko iš Lietuvos ir grįžęs nebeturėjo, kur gyventi. Būna, kad šeimos pasiduoda ir išvaro iš namų“, – sako socialinė darbuotoja.

V. N. Germanavičiūtė, kaip ir M. Bliumenzonienė, teigia, kad tokiems pažeidžiamiems asmenims patekti į nakvynės namus yra teigiamas dalykas.

„Didžioji dalis žmonių kreipiasi dėl priklausomybės alkoholiui. Intensyviai kreipiasi ir dėl narkotikų. Azartinių lošimų priklausomybę turinčių žmonių kreipiasi retai. Žmonėms sunkiau pripažinti, kad tai problema“, – pastebi ekspertė.

Alkoholis

Siūlo neišsižadėti ubago terbos

Padidėjusį asmenų priklausomų nuo narkotinių medžiagų skaičių iliustruoja ir Respublikinio priklausomybės ligų centro kartu su tarptautiniais partneriais atliktas tyrimas. Jo metu buvo nustatytas apytikslis asmenų, vartojančių švirkščiamuosius narkotikus, skaičius.

„Tyrimas rodo, kad Lietuvoje aukštos rizikos žmonių, vartojančių opioidinius narkotikus, apytikslis skaičius yra 7500, o bendras žmonių, vartojančių narkotikus švirkščiamuoju būdu, vidutinis skaičius yra apie 10500. 2007 m., kai tyrimas buvo atliktas pirmą kartą, buvo nustatyta apie 5 700 asmenų, vartojančių narkotikus injekciniu būdu.

© DELFI / Domantas Pipas

Reguliarus šios paslėptos visuomenės grupės apskaičiavimas padeda tinkamai stebėti ir efektyviau reaguoti į augančią ŽIV ir kitų infekcijų plitimo riziką, laiku sutelkti pastangas gydymo paslaugoms plėsti ir gerinti, suteikti pagalbą žmogui. Lietuvoje švirkščiamųjų narkotikų vartotojų skaičius nebuvo stebėtas dešimtmetį, todėl dabar gali atrodyti, kad situacija pasikeitė staiga“, – tyrimo rezultatus pranešime spaudai komentavo Respublikinio priklausomybės ligų centro atstovė spaudai Morgana Danielė.

Kalbėdama apie priklausomybės ligomis sergančius asmenis, V. M. Germanavičiūtė siūlo atsiminti, kad priklausomybės liga nesirenka žmogaus pagal lytį, rasę, socialinę ar finansinę padėtį. „Yra pasakymas: neišsižadėk lazdos, terbos ir turmos. Mes nesame apsaugoti nuo gyvenimo posūkių“, – įsitikinusi socialinė darbuotoja.