Be tradicinių aksesuaro – grandinės, kaimo šuo būtų kaip ne šuo. Panevėžietis Juozapas sakė, kad šuniui priklauso būda, kurioje šuo namus saugotų ir kaip benamis nelakstytų kitur.
„Jis pririštas prie būdos ir viskas“, – LNK sakė vyras.
O kai šuo pririštas prie būdos, kieme – tvarka, kalbėjo panevėžietis.
O Seime imta svarstyti, ar neuždraus šunis rišti prie būdų. Gyvūnų gerovės specialistai tam labai pritaria.
„ES šalyse nepamatysime gyvūno, kuris yra pririštas, tai čia yra vienas dalykas. Bet kitas dalykas – gyvūnas visada yra prie šeimininko, sąlytis yra tarp šeimininko ir gyvūno“, – LNK kalbėjo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjas Giedrius Blekaitis.
Anot gyvūnų globėjų, kai gyvūnas yra pririštas – žalojama jo psichika ir kūnas.
„Atvažiuoja net ir tokie šunys, kuriems virvė įaugusi į kaklą. Nes kai prie virvės pririša 3–4 mėnesių šuniuką, tai iki pat savo gyvenimo pabaigos su tuo pririšimu ir būna. Šuo auga, bet antkakliukas arba virvės, deja, neauga. Jos įauga į kaklą ir buvo ne vienas atvejis, teko kreiptis pas veterinarus, kad gyvūną mikdytų ir virvę ištrauktų įaugusią“, – Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė.
Bet žmonės nuo seno pririšto šuns gyvenimo neanalizavo.
„Tai mes laikydavome virve pririštus. O dabar žentas sugalvojo aptvarą ir padarė“, – LNK sakė Panevėžio rajono gyventoja Morta.
„Pastatykime voljerą, įrenkime jam būdą voljere, padarykime stoginę, kad saulė arba lietus, arba sniegas jo nekankintų“, – ragino Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjas G. Blekaitis.
Šunų voljeruose kaimuose tikrai yra, bet nuomonės apie tai skirtingos.
„Negaliu sakyti, kad vienašališkai esu „už“, nes esu ir prieš. Vis tiek voljeras neatstos troso galimybės pabėgioti. O antras dalykas – visų sodybų neaptversi“, – LNK sakė Panevėžio rajono gyventoja.
Gyvūnų globėjai Panevėžyje benamių, kurie būtų rišami prie būdų naujiems šeimininkams seniai neduoda.
„Turi įrodyti, kad turi voljerą, reikia nuotraukų, arba mes pasakome, kad nuvažiuosime patikrinti. Labai dažnai žmonės išsigąsta, kai pasakome, kad atvažiuosime patikrinti, nes tai yra ir mūsų sutartyje įrašyta. Žmonės dažnai įsižeidžia, supyksta ir išvažiuoja. Tai reiškia, kad tokie tikrai voljero neturės ir nestatys“, – sakė Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė.
Svarstoma ne tik dėl draudimo rišti šunis, taip pat pančioti arklius ar už ragų rišti karves.
Visą LNK reportažą žiūrėkite čia:
Sukelia traumas
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba sako, kad Europoje jau seniai įprasta gyvūnus laikyti dideliame aptvare arba paleisti aptvertoje kiemo teritorijoje. Todėl toks požiūris, kai gyvūnas rišamas prie būdos, yra atgyvenęs.
Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjas G. Blekaitis LNK pabrėžė, jog gyvūnų gerovė nėra revoliucija, o evoliucija.
„Visuomenė keičiasi, keičiasi mūsų visų požiūris į gyvūną. Tad gyvūnas jusli būtybė turėtų būti apsaugota mūsų rankomis ir mūsų teise“, – tikino jis.
G. Blekaitis sutiko, jog pokyčiai galėtų būti ir greitesni.
„Bet yra kaip yra. Mūsų regionuose tradiciškai mes laikome pririštą šunį. Bet reikia pagalvoti apie to šuns gyvenimą, pririštą prie būdos. Atskirais atvejais ta grandinė sunkesnis nei pats šuo. Pririšti galima, nes jei šią dieną būtų paleisti visi šunys, būtų problema.
Reikia kalbėti ir su kaimiškomis vietovėmis, kur yra daugiausiai pririštų gyvūnų, bet reikia pagalvoti ir apie tai, kad žmogus prijaukino gyvūną, kad jis taptų draugu, bet pririšo. Ir jo laisvė apribota. Reikėtų šnekėti, nes kitose ES šalyse retai kada važiuodami per miestelius, kaimelius matytume pririštus gyvūnus. Tai ir mūsų kaimiškos vietovės turėtų apie tai pagalvoti“, – sakė G. Blekaitis.
Jis LNK tikino, jog pokyčiai neprasidės po metų, bet galbūt situacija pasikeis po penkerių.
Kitas pasiūlymas – neleisti pančioti arklių. Tai, anot eksperto, dažna traumų priežastis.
„Arkliai ganyklose supančiojami ir pririšami už kojos. Pas mus yra tradicija kaimiškose vietose tokiu būdu laikyti, kadangi pavieniai asmenys laiko. O tie, kurie laiko daugiau arklių, turi aptvarą, elektrinį piemenį, arba tvora. Bet reikia suprasti, kad gyvūnas jeigu ir pagąsdintas, jis daro šuolį. Ir tas pririštas prie grandinės koja supančiota yra traumų priežasties.
Ūkininkas iš karto nepastebi, kad gyvūnas yra susižalojęs, pastebi tik po kurio laiko. Bet tas pančiojimas ir sukelia kojų traumas“, – pasakojo Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjas.
Jis pabrėžė, jog nėra leistina riboti gyvūnams laisvę.
„O šitoms pririšimas yra ribojimas laisvės. Dėl jo gyvūnas kenčia. Ta idėja, kad būtų atsisakyta palaipsniui pririšti, pančioti, ar galvijų pririšimas grandine už ragų, tai grandinė spaudžia minkštuosius audinius. (…) Tai jie nuolatos jaučia skausmą“, – LNK sakė G. Blekaitis.
Visą LNK pokalbį su G. Blekaičiu žiūrėkite čia:
