Lengva ranka prieš kelerius metus dalytos garantijos tampa sunkia našta. Jei, užuot rėmusi grupelės asmenų ambicingą, bet ekonomiškai nepagrįstą projektą, šiuos milijonus valdžia būtų skyrusi Lietuvos kardiochirurgijai plėtoti, galbūt šiandien jai nereikėtų vaikščioti su ištiesta ranka. Kardiochirurgai sako, kad esant dabartiniam finansavimam, jie tegali suteikti pagalbą pusei tų žmonių, kuriems ji reikalinga.

Moka už savo klaidas

Finansų ministerijos duomenimis, UAB “Širdies chirurgijos centras” investiciniam projektui finansuoti 1995 m. buvo suteiktos valstybės garantijos ir paskolos, gautos valstybės vardu. Paskolas suteikė Japonijos firma “Marubeni Corporation” ir Tarptautinis valiutos fondas.

Projekto vertė ir paskolų dydis siekė apie 63 mln. litų. Tiek valstybei skolingas Širdies chirurgijos centras. Finansų ministerija, šios garantijos teikėja ir vykdytoja, už šią gydymo įstaigą jau grąžino 33,6 mln. litų, dar liko 12,35 mln.

Priminsime, kad praėjusiais metais buvo svarstyta galimybė perduoti centrą valstybės žinion, tačiau Sveikatos apsaugos ministerija tam nepritarė.

Tokias pačias paslaugas teikianti Santariškių universitetinė ligoninė ir taip neišnaudoja visų savo galimybių.

Potencialo skaidymas ir antros savarankiškos įstaigos, teikiančios tokias pačias paslaugas išlaikymas būtų ne tik per sunki, bet ir beprasmiška našta valstybei, pateikė išvadą ministerija. Tuomet Turto bankas pasiūlė parduoti centro akcijas konkurso būdu. Konkursas įvyko praėjusių metų rugsėjį.

Kaip informavo Turto banko vyresnioji specialistė Irena Paulauskienė, jo laimėtojas siūlė 12 mln. litų. Tačiau vėliau atsisakė planų įsigyti šį objektą. Tai padaryti pasiūlyta antrosios vietos laimėtojui, kuris sutiko mokėti 10,05 mln. litų. Kodėl tiek tegauta už tokios didelės vertės projektą? I.Paulauskienė aiškina: “Kainą diktuoja rinka. Daug investuota į pastato įsigijimą, pritaikymą, įrangą. Ji greitai sensta ir jos vertė mažėja”.

Šiuo metu pirkimo sutarties dokumentai dar forminami. “Kol sutartis nepasirašyta, nieko nenoriu komentuoti”, - sakė centro vadovas ir valdybos pirmininkas Semionas Finkelšteinas. Beje, pirkėjas įsipareigoja kelerius metus nekeisti veiklos profilio. Kas įsigijo centrą - komercinė paslaptis. Žinoma tik tiek, kad tai Lietuvos investuotojas, užsiimantis veikla medicinos srityje. Turto banko duomenimis, pirkėjai nėra susiję su centro akcininkais.

Ambicijos nepasiteisino

Visuomenė dar prisimena 1998 m. pradėjus veikti šiai privačiai gydymo įstaigai pristatytus grandiozinius planus, kad į Širdies chirurgijos centrą plūs nenutrūkstamas pacientų srautas iš Rusijos. Didžiuliame pastate netgi buvo įrengtas viešbutis jų šeimos nariams apsigyventi, erdvi konferencijų salė.

Moderni klinika buvo “apginkluota” naujausia aparatūra, o joje operuoti ketino gerai žinomi šalies kardiochirurgai Vytautas Sirvydis ir Giedrius Uždavinys. Jie kartu su šiuo metu centrui vadovaujančiu S.Finkelšteinu ir ankstesniu jo direktoriumi, buvusiu sostinės vicemeru, Vilniaus miesto tarybos nariu Vitu Mačiuliu buvo šio ambicingo, turėjusio nešti milžiniškus pelnus projekto sumanytojai. Visi šie asmenys yra centro akcininkai.

Šiandien V.Mačiulis svarsto, kad centro sėkmei koją pakišo Rusijos krizė: “Atsidarėme pačiu netinkamiausiu laiku. Tuoj pat po to prasidėjo Rusijos krizė ir visi mūsų potencialūs klientai tapo nemokūs. Šuniui ant uodegos nuėjo visa reklaminė kompanija, vykdyta iki centrui atsidarant. Labai sunkus buvo pirmas pusmetis, tačiau vėliau dinamika buvo nebloga. Kasmet augimas siekė 25 proc. Ir dabar centras tvirtai stovi ant kojų”.

Tačiau paskolos grąžinti jis neįstengė. V.Mačiulis tikina, kad dėl to kaltos nežmoniškos sutarties sąlygos: “Bent jau ekonomistai turėjo suvokti šiuos dalykus. Medicinos biznis - ilgų pinigų biznis. Paskolos jam turi būti ilgalaikės ir ne su tokiomis didelėmis palūkanomis. Tačiau prisiminkime, apie kokius laikus kalbame - tai buvo ekonominio romantizmo epocha. Žmonės, kurie išdavinėjo ir pasirašinėjo paskolą, to nesuvokė”.

Tuo metu Vyriausybei vadovavo Adolfas Šleževičius, o Finansų ministerijai - Eduardas Vilkelis, dabartinis Lietuvos bankų asociacijos prezidentas.

“Šio sumanymo iniciatoriai gerai neapskaičiavo rengdami verslo projektą. Tiek širdies operacijų, kiek planuota, nebuvo padaryta. Todėl skaičiavimai, kad jie sugebės grąžinti tokią didžiulę paskolą, nebuvo pamatuoti”, - vertina I.Paulauskienė. Ji sutinka, kad tokių gerai neapskaičiuotų projektų finansavimas su valstybės garantija nėra pateisinamas. Pasirašant tokius projektus būtina garantija - turtas turi būti brangesnis daugiau kaip 100 proc. Šiuo atveju taip nebuvo.

Su ištiesta ranka

Fondas “Vilniaus širdies chirurgija” neseniai kreipėsi į visus geros valios žmones: ir verslininkus, ir tuos, kurie gali skirti labdarai nors litą iš savo kuklios algos, kviesdamas finansiškai paremti širdies chirurgijos plėtrą, nes valstybė tam skiria nepakankamai pinigų. Šiam fondui vadovauja profesorius V.Sirvydis, Santariškių universitetinės ligoninės Širdies chirurgijos klinikos vadovas.

“Fondas veikia jau 10 metų. Per tą laiką pavyko surinkti iš rėmėjų nemažai lėšų. Jos buvo panaudotos širdies chirurgijos vystymui, rėmėme jaunus gydytojus, vykstančius į konferencijas, pirkome medicinos priemonių, vaistų, ne kartą padėjome vaikams, skyrėme lėšų eksperimentiniams tyrimams”, - pasakoja fondo vadovas.

V.Sirvydžio teigimu, kardiochirurgija yra remiama visose pasaulio šalyse, nes yra labai brangi medicinos sritis. Tai didelė našta valstybei, tačiau žmonėms labai reikalinga. Tikėtina, kad valstybė būtų galėjusi labiau prisidėti prie kardiochirurgijos plėtros, jei nebūtų turėjusi grąžinti skolos už Širdies chirurgijos centrą. Tuo tarpu fondui per dešimtmetį tepavyko sulaukti 352 tūkst. litų paramos.

Šiandien V.Sirvydis sako tegalįs apgailestauti dėl nesėkmingos Širdies chirurgijos centro veiklos: “Iš tiesų jo kūrimas pareikalavo didelių investicijų, susidarė didelės skolos. Tačiau šiuo metu situacija nėra labai bloga. Ligonių skaičius palaipsniui didėja, per mėnesį operuojama 12 - 15 užsieniečių. Matyt, tai įvertino nusprendę įsigyti centrą žmonės”.