Interviu portalui Delfi V. Sinkevičius akcentavo, kaip svarbu išlaikyti dėmesį Ukrainai, nenukrypti nuo griežtų sankcijų Rusijai tęstinumo ir suteikti šaliai konkrečių perspektyvų dėl narystės Europos Sąjungoje.
Eurokomisaras taip pat papasakojo, kokiomis nuotaikomis dabar dirba politikai ES institucijose, kas labiausiai kelia nerimą ir kaip karo kontekste sekasi gyventi jo paties šeimai.
– Karas Ukrainoje vyksta jau ilgiau nei antrą savaitę. Ketvirtadienį po neformalaus Europos Vadovų Tarybos posėdžio buvo išreikštas tolesnės Ukrainos eurointegracijos palaikymas. Visgi kol kas tai nereiškia nieko konkretaus. Kokios nuotaikos šiuo metu EK ir kitose ES institucijose?
– Nuotaikos visų pirma tokios – ar tai, ką darome, yra pakankama ir ką galime padaryti daugiau. Sudėtingas klausimas, kurį, manau, daugelis sau nuolat užduoda. Kalbant apie tą mandatą, kurį ką tik pasibaigusiame susitikime suteikė Vadovų Taryba, sunku pasakyti, bet aš noriu tikėti, kad Komisija jį įgyvendins kuo greičiau.
Tiek Ukrainos žmonėms, tiek pačiam prezidentui Zelenskiui dabar labai nelengvomis aplinkybėmis reikia pradėti derėtis. Viena, kai tu deriesi taikos aplinkybėmis, kita – kai bombarduojamos ligoninės, žūsta vaikai, moterys, apskritai tavo tautiečiai, naikinama infrastruktūra. Taigi, žinoma, yra didelis spaudimas ir mes privalome rasti būdų suteikti vilties. Aišku, galimybė tapti kandidate nare, manau, ir būtų ta viltis, ir galų gale tas papildomas svertas prezidentui Zelenskiui derybose [su Rusija], nes panašu, kad jos nebus lengvos, ir mes matome, kad pradinės pozicijos gana atitolusios viena nuo kitos. Aš manau, kad kraujo praliejimą bent jau Europa, sąjungininkai ir, aišku, Ukrainos pusė tikrai nori sustabdyti.
– Kaip manote, ar realus tas kandidatės statusas?
– Aš noriu tikėti, kad realus ir kad Ukrainos žmonės vis dėlto yra tie, kurie žūsta dėl europietiškų vertybių, – mes negalime to ignoruoti. Kandidatės statusas, aišku, dar nereiškia įstojimo į ES ir vis tiek lauktų ilgas procesas, bet Ukraina nuosekliai to siekė nuo Maidano, kai valdžios pasikeitimas, prezidentas, kuris čia, Vilniuje, nesugebėjo pasirašyti dokumento, sulaukė žmonių reakcijos – jau tada virš šimto žmonių žuvo būtent dėl europietiškų vertybių, dėl gilesnės integracijos su Europa. Tada jie labai aiškiai pasisakė už kryptį, ir tos reformos buvo pradėtos įgyvendinti dar vadovaujant prezidentui Porošenkai bei tęsiamos esant Zelenskio administracijai.
Man pačiam ne kartą teko lankytis Ukrainoje, konsultuoti, kalbėti, ieškoti būdų, kaip paspartinti reikalingas reformas, ir aš visuomet pirmiausia rasdavau politinę valią tai įgyvendinti – ne pasipriešinimą, ne klausimų, kodėl mums to reikia, bet politinę valią. Taip, strigo techniniai dalykai, galbūt nepakankami administraciniai resursai, nelengvas politinis kontekstas – mes tą suprantame puikiai, bet pastarųjų vyriausybių noras visada buvo. Aš manau, kad mes negalime to ignoruoti.
– Energetika labai stipriai susijusi su jūsų – aplinkosaugos – portfeliu. Ukrainoje esančią didžiausią atominę elektrinę Europoje – Zaporožės – užėmė okupacinės rusų pajėgos. Kiek nerimo tai kelia ES?
– Daug. Aš nuolat palaikau ryšį su TATENA'os vadovais ir mes tikrai fiksuojame visus įvykius. Viskas prasidėjo nuo Černobylio. Šiuo atveju tik noriu pabrėžti, kad mes kasdien turime tas išklotines, detales, ir jos tikrai kelia nerimą – taip, pačios jėgainės yra operuojamos Ukrainos operatorių, bet mes suprantame, kokios sąlygos, kai žmonės yra su šalia vaikštančiais kariais. Jie nesikiša į procesus, kiek mes turime informacijos, bet tai tikrai kelia įtampą, dirbant tokiuose jautriuose objektuose. Antra – pamainos negali pasikeisti, nes žmonės atvykti ir išvykti neturi galimybės, nes neįmanoma užtikrinti jų saugumo. Objektai nėra pritaikyti žmonėms pailsėti.
Atominėse jėgainėse nėra minkštasuolių, baldų ir dar o nors – viskas, kas yra, tai darbui atlikti reikalingos priemonės. Taigi, situacija nelengva, ir aš manau, kad tarptautinė bendruomenė privalo reikalauti visiškos Rusijos atsakomybės dėl šių įvykių, apskritai dėl ekologinių katastrofų, kurios jau įvyko ir dar, net neabejoju, įvyks. Tai tikrai bus Rusijos atsakomybė, pažeistos įvairios konvencijos. Manau, kad Europos Komisija ieškos legalių svertų išieškant tą atsakomybę.
– Ukraina pranešė turinti informacijos, kad gali būti imituojamas teroristinis aktas Černobylio atominėje elektrinėje.
– Mes fiksuojame visus pranešimus, visą informaciją. Aišku, nesinori komentuoti tų pavienių pranešimų, spėjimų, galbūt žvalgybos informacijos, kuri kartais ne iki galo patvirtinta, bet situacija kelia didelį nerimą. Apskritai žmonių žūtys, miestų infrastruktūros bombardavimas jau yra didelė tragedija, bet kai kalbame apie atominius objektus, tai gali sukelti dar didesnių nelaimių.
– Europoje gana sunkiai kelią skinasi kai kurių politikų idėja kuo skubiau ir greičiau skelbti embargą visam energetinių išteklių importui iš Rusijos. Ar jūs sutiktumėte, kad Europa nepakankamai sparčiai darė savo namų darbus atsinaujinančios energetikos srityje ir gal ne per daug greitai pradėjo keisti požiūrį į branduolinę energetiką?
– Taip, atsinaujinančios energetikos projektai galėjo būti įgyvendinami sparčiau ir apskritai galėjo būti alternatyvių rinkų paieška, sutarčių nesudarymas su Rusija ir nepriklausomumo siekis. Po Krymo aneksijos, po įsiveržimo į Ukrainos teritoriją ir Donecko bei Luhansko okupacijos jau buvo itin aiškus signalas, kad mūsų priklausomybė labai pavojinga. Per tą laiką buvo padaryti šiokie tokie namų darbai, bet šiandien mes matome, kad jie buvo nepakankami.
– Ar Europa turi greito perėjimo prie kitų valstybių energetikos išteklių importo alternatyvų? Vokietija bene labiausiai priešinasi visiškam embargui, tačiau jau pranešė statysianti suskystintų gamtinių dujų terminalą. Koks galėtų būti optimalus kelias Europai?
– Alternatyvų nėra daug. Kalbant apie priklausomybę nuo dujų, EK pasiūlė planą, kuris leistų dar šiemet 2/3 sumažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų, bet čia matematika labai paprasta: mūsų bendras dujų kiekis, kurį perkame iš Rusijos, yra 155 mlrd. kubinių metrų. Suskystintų dujų terminalais iš Kataro ir JAV galime atplukdyti per 50 mlrd. kubinių metrų dujų. Kai kurioms šalims tai yra netinkamas sprendimas, nes, pavyzdžiui, Vokietija neturi prieigos, neturi terminalo, ir į tinklus dujos patektų tik per kitas valstybes. Dabar papildomus 10 mlrd. kubinių metrų galima gauti dujotiekiais iš Azerbaidžano, Alžyro ir Norvegijos. Norvegija kalba apie galimybes didinti dujų išgavimą. Azerbaidžano dujotiekį pritaikius, pakeitus sutartį tai bendrai sudarytų dar galbūt 10 mlrd. papildomų kubinių metrų dujų. Taigi bent pusė to skaičiaus nepadengta – čia reikės ir energetinio efektyvumo sprendimų, nes vis tiek švariausia, pigiausia, saugiausia energija yra ta, kurios mes nepanaudojame.
Aš nenoriu, kad tai nuskambėtų taip, tarsi mums reikės šalti, bet to nedidelio vieno laipsnio sumažinimas jau padarytų didelį skirtumą ir turėtų įtakos. Mes taip pat turime kalbėti apie tų pačių metano dujų gamybą ES viduje kaip alternatyvą, bet tai yra ilgalaikis sprendimas. Valstybės, kurios turi galimybių pereiti prie atsinaujinančios energetikos, privalo spartinti tuos procesus. Investicijoms pinigų pakanka, mes kalbame kontekste, apie kurį, aišku pamiršome, bet tai yra atsigavimo po COVID fondas – šalys narės tik pradeda gauti lėšų, taigi tos lėšos ir turėtų būti paskirtos energetikos sprendimams, kurie didintų mūsų nepriklausomybę, įgyvendinti.
– Kitaip tariant, greito sprendimo nėra.
– Kai mūsų integracija ir priklausomybė buvo nuosekliai didinama daugelį metų, tai vėliau [atsisakymas] tampa sunkiai įmanomas. Ta pati nafta – dabar mes matome sprendimus JAV ir Didžiojoje Britanijoje, bet jų situacija kardinaliai kitokia nei ES. Rusiška nafta JAV rinkoje sudaro 3,5 proc. Didžiojoje Britanijoje yra iki 5 proc., o ES 25, kai kuriais metais buvo ir 30 proc. Mes turime naftos perdirbimo gamyklų, kurios gamina dyzeliną ir kurių technologijos visiškai pritaikytos rusiškai naftai. Taigi embargas reikštų, kad dyzelinas rytoj būtų nepasiekiamas. Net techniškai tai būtų sudėtinga. Mes privalome tą daryti. Tikiuosi, kad jau esame tame taške, kuris yra negrįžtamas.
– Turite omenyje bendrą situacijos supratimą?
– Pirmiausia, taip – politikų suvokimą ir supratimą. Aišku, mes tai turime daryti nuosekliai, užtikrindami ir adekvačias kainas vartotojams, ir energetikos sistemos stabilumą, nes šiandien mes kalbame karo kontekste. Yra labai daug emocijų, kvapą gniaužiančio susitelkimo, ir aš esu labai dėkingas visiems žmonėms, kurie prisideda: savanoriauja, priima į savo butus žmonių, juos apgyvendina, valgydina. Susitelkimas tikrai nuostabus, bet nepamirškime, kad problemos, kurias programuoja šis karas, duok Dieve, jam pasibaigus kuo greičiau, bus ir po metų. Žmonės gyvens pamiršę karą. Aš labai bijau, kad tai nepradėtų vėl spausti politikų priimti prastus sprendimus, kurie gręžtųsi atgal į Rytus, nes taip būtų kartojama ta pati klaida.
– Vienas mano kalbintas pašnekovas sakė, kad šiuo metu, kai žmonės tokie susitelkę, yra kaip niekada tinkama proga „užkurti“ plataus masto iniciatyvą, raginančią taupyti energetinius išteklius – keliauti viešuoju transportu, dviračiais arba pėsčiomis.
– Žaliasis kursas, kurį Komisija paskelbė pačioje pradžioje, buvo atakuotas pirmą kartą labai aktyviai pandemijos metu, buvo kalbama, kad tai nebeaktualu, ir mes turime reaguoti į pandemiją, bet pasirodė, jog tai buvo ir yra labai aktualu. Dabar antrą kartą kažkas bando kalbėti, kad žaliasis kursas galbūt nėra išeitis, mes privalome reaguoti į karą, bet būtent žaliojo kurso sprendimai ir yra pati geriausia reakcija, kuri mažina mūsų priklausomumą, mūsų besaikį vartojimą, vedantį, stumiantį mus link tų pražūtingų sprendimų, kurie vėliau mus susaisto su kruvinais diktatoriais.
– Visgi nuomonių, kad šis karas palaužė žaliąjį kursą, yra nemažai. Gal iš tiesų lėšas ir dėmesį dabar svarbiau skirti kitoms sritims?
– Žaliasis kursas kaip niekada aktualus, ypač kalbant apie energetikos sektoriaus pokytį. Aš manau, jeigu dar žaliasis kursas buvo „įmetęs“ trečią bėgį, tai dabar šis karas „įmetė“ šeštą, jei toks yra. Mes privalome tai spartinti, ir aš tikiu, kad šalys narės, kurios abejojo, trypčiojo, dabar, esu tikras, ieškos pinigų, kaip kuo greičiau tiek lengvinti administracinę naštą, įgyvendinant atsinaujinančios energetikos sprendimus, tiek ieškoti alternatyvų.
– Karas taip pat yra ir ekologinė katastrofa. Ar vertinamos galimos pasekmės, kokios nors analizės, vertinant ankstesnių karų patirtis?
– Dabar dar anksti vertinti. Mes stebime situaciją ir aš nuolat kalbuosi su ministrais Ukrainoje, bet pirmiausia turime sustabdyti karą, karo veiksmus, nekaltų gyvybių praradimus, o paskui mes tikrai turėsime išsamų dokumentą dėl padarytų nusikaltimų, tarp jų – ir ekologinių katastrofų, kurios yra sukeltos.
Kalbant bendrai, pirmiausia reikės labai didelių pastangų atkuriant Ukrainos ekonomiką ir žmonių gerbūvį. Matant, kiek žmonių jau dabar emigravo į ES ir kiek bėga nuo karo, nereikia tikėtis, kad tie skaičiai mažės. Mes privalėsime padėti Ukrainai atsigauti kuo greičiau. Kalbant apie ekologines katastrofas, pirmiausia neramina, kad dujotiekiai, naftos perdirbimo bazės, oro uostai taip pat bombarduojami, tai reiškia, kad naftos produktų išsiliejimas yra didžiulis, ir aišku, jog žala gamtai bus didelė, bet pirmiausia neatidėliotinas darbas – sustabdyti karo veiksmus, o vėliau – atkurti ir suniokotą infrastruktūrą bei žmonių gerbūvį.
– Interviu pradžioje minėjote, kad ES institucijose dažnai savęs klausiama, ar daroma pakankamai. Kur dar yra erdvės daryti daugiau?
– Net neabejoju, kad tas pats SWIFT – dar yra likę bankų, kurie neįtraukti. Taip pat sprendimai dėl laivybos uostų, nėra alternatyvaus priimto sprendimo dėl dangaus uždarymo. Manau, mes turime ir asmenų, susijusių šeimų narių, kurie galimai nėra įtraukti į sankcijų sąrašus ir mėgaujasi tuo, ką Europa pasiekė demokratiniame pasaulyje. Manau, kad vietos dar yra, sankcijos sudėtingos ir sunkios, bet jei toliau tęsis tai, kas vyksta, o matome padidėjusį civilinių objektų bombardavimą, tai mes privalėsime reaguoti.
– Ukrainiečiai, be viso to, už ką dėkoja Vakarams, vis dėlto dar tikisi pagalbos ore.
– Tai pirmiausia yra NATO sprendimas. Aš, kaip ES pareigūnas, negaliu to padaryti, ir mes net labai norėdami neturime nė vieno orlaivio, kuris galėtų tai užtikrinti. Kalbame apie karinę operaciją, kurią gali užtikrinti arba šalių narių susitarimas, arba NATO.
– Jūs minėjote, kaip svarbu išlaikyti didelį budrumą ir dėmesį karui Ukrainoje. Ar jaučiate, kad tas dėmesys ES institucijose vis dar toks pat didelis?
– Taip, ir aš esu dėkingas visiems žmonėms, diplomatams, kurie dirba ir neleidžia atitraukti dėmesio. Mes akivaizdžiai matome, kad kariniai veiksmai žiaurėja, – pradžioje buvo planas subombardavus karinius objektus pamatyti išvykstančią Ukrainos Vyriausybę ar prezidentą, bėgantį iš šalies, to neįvyko, ir tiek Vyriausybė, tiek žmonės herojiškai priešinasi. Dabar pereinama į tą stadiją, kai derybų fone daromi nusikaltimai prieš nekaltus civilius žmones.
– Jūsų žmona – ukrainietė. Kaip sekasi jums išgyventi šį baisų karą, kurį jaučiate geriau nei bet kas kitas?
– Aš savo šeimos vardu pirmiausia noriu labai padėkoti Lietuvos žmonėms, nes jų atvira širdis, reakcija ir vienybė tikrai labai šildo, ir tai mato Ukrainos žmonės. Situacija nėra lengva, ir aš manau, kad labiausiai nuo tų minčių atitraukia darbai. Džiaugiuosi, kad ir mano žmona aktyviai įsitraukusi tiek renkant humanitarinę pagalbą, tiek padedant atvykusiems žmonėms. Nuolat reikia rankų, nes humanitarinės pagalbos skaičiai Belgijoje, kaip ir Lietuvoje, yra dideli, ją reikia paskirstyti ir sureguliuoti. Tokie darbai atitraukia mintis, bet, aišku, kiekvienas rytas prasideda nuo skambučių artimiesiems, kurių yra visoje Ukrainos teritorijoje. Sunkiausia, be jokios abejonės, vyriausiems žmonėms, kurie jau nepabėgs, neišeis iš savo butų, nepasislėps rūsiuose, – tai skaudžiausia. Labai sunku, įtampa yra didelė. Aš nesitikėjau, kad nubusiu vieną rytą, pažadinsiu žmoną ir jai pasakysiu, kad prasidėjo karas.
– Kiek teko pačiai kalbėtis su žmonėmis, apgyvendinusiais ukrainiečius, jie pasakoja, kad karo pabėgėliai labai dėkingi už pagalbą, tačiau absoliuti dauguma jų tikisi greitai grįžti į Tėvynę ir kasdien kalba vis labiau tikintys Ukrainos pergale.
– Aš irgi tikiu, kad Ukraina laimės. Turbūt Ukraina jau laimėjo, tiesą sakant. Jeigu karo eiga ir pasikeistų, tai nebūtų Ukrainos pažeminimas – tai turbūt būtų pirmiausia mūsų, Vakarų pasaulio, pažeminimas ir mūsų pralaimėjimas, nes mes nesugebėjome padėti Ukrainai, kad ji laimėtų. Tai, ką Ukrainos žmonės padarė, jau yra pergalė, o dėl greitos pabaigos – viena yra greita karo pabaiga, bet visai kas kita, ar tie žmonės turės kur grįžti, kokios sąlygos jų lauks ir panašiai. Manau, kad tai bus labai sudėtinga, ir net neabejoju, jog bus grįžtančių, nes skaičiai žmonių, kurie atvažiavo ir vis dar važiuoja į ES, yra didžiuliai, bet bus ir tokių, kuriems turėsime toliau padėti integruotis. Jau šiandien privalome, jei kalbame apie žmonių įdarbinimą, pirmiausia padėti vaikams eiti į darželius, mokyklas, nes daugiausia atvažiavusių žmonių yra motinos su vaikais.
Istorijos labai sudėtingos – tėvai lieka kariauti, o motinos su vaikais išvažiuoja, tad turime suprasti kontekstą. Šiandien Lietuvoje tas skaičius yra apie 10 tūkst., o Lenkijoje mes kalbame apie daugiau nei 1 mln. 300 tūkst. Tam reikės ir finansinių resursų, ir labai glaudaus tarpinstitucinio bendradarbiavimo – tai yra žmonės ir svarbu, kad tie žmonės visuomenėje pritaptų bei tai „neprogramuotų“ dar didesnių problemų. Mes jau dabar turime kloti labai rimtus pamatus, o paskui jie jau pasirinks, ar norės pasilikti, ar norės grįžti į Tėvynę, – tai bus jų apsisprendimas.
– Ačiū už pokalbį.
