Premjerė I. Šimonytė socialiniuose tinkluose sako, kad jau veikia viešas resursas, kuriame galima sekti aktualią informaciją apie vakcinavimo procesą, kur duomenys pateikiami įvairiais pjūviais.
Pasak jos, kol vakcinų skaičius kuklus, skaičiai nėra įspūdingi, bet svarbu, kad procesas įsibėgėja.
„Pykstantiems dėl „mažai vakcinų“ noriu priminti, kad dar prieš pusmetį niekas išvis netikėjo, kad šiuo metu turėsime ne šiaip vakciną, o visas tris (įskaičiuoju ir „Astra Zeneca“, kurios vakcina ES dar neregistruota). Akivaizdu, kad kai patvirtinamas kaip tinkamas naudoti ką tik sukurtas daiktas, kurio vienu metu reikia visiems, joks gamintojas net arti negali patenkinti poreikio be papildomų gamybos pajėgumų. Bet ir tai pakeliui – bent jau „Pfizer“ kompanija ketina juos labai esmingai ir sparčiai plėsti“, – rašo ministrė pirmininkė.
Čia pat ji negaili kritikos tiems, kurie pasiskiepijo, nors skiepai jiems nebuvo skirti. Pastaruoju metu tokių istorijų žiniasklaidoje buvo ne viena.
„Tuose pjūviuose nepamatysit istorijų, kurių kone kasdien pamatome apie tai, kad vienas ar kitas skiepas labai ribotos pasiūlos sąlygomis atiteko galbūt ne tam, kam jis turėtų tekti prioriteto tvarka. Ir man labai gaila, kad ir vėl kažkam Vyriausybėje teks atsakinėti į klausimus, kaip tai vertiname? Kaip gali vertinti sulaužytą pasitikėjimą, kuris tokiame procese tik ir tegali būti parodytas institucijų vadovams, nes nei Vyriausybės kanceliarija, nei ministerija neturi galimybių sudarinėti dešimčių tūkstančių skiepijamų sąrašų ir asmeniškai tikrinti, ar skiepijamasis turi „talonėlį“. Įstaigų vadovai turi atsakomybę ne tik prieš visuomenę tinkamai panaudoti už mokesčių mokėtojų lėšas įgytas vakcinas, bet ir prieš savo kolektyvus – veikti skaidriai, aiškiai, aptarti konkrečius prioritetus su vadovaujamais žmonėmis ar jų atstovais. Ir tie rezerviniai sąrašai, kurie tampa reikalingi, jeigu kažkas skiepytis atsisako ar negali, irgi turi būti skaidriai sudaryti“, – teigia I. Šimonytė.
Jis tęsia, kad labiausiai ją stebina net ne tai.
„Kai man buvo aštuoneri, po maudynių grįžusi namo ir norėdama nuslėpti maudynių faktą nuo mamos, įkišau į patalynės stirtą. Pasielgiau labai kvailai, bet buvau vaikas. Įsitikinimas, kad kažkaip įmanoma nuslėpti netinkamą elgesį, ar gal netgi „susitarti“ su žiniasklaida, kad niekas nieko nerašytų, nėra vaikiškas naivumas. Visą pirmąją bangą žiniasklaida mirgėjo medikų informacija apie apsaugos priemones, įstaigų vadovams dažniausiai sutartinai aiškinant, kad visko yra ir pakanka. Neįmanoma tokių dalykų nuslėpti ir net nereikia bandyti. Tada nereikės bendrauti su žurnalistais taip, kad skaitant dialogą ima skaudėti dantys“, – sako premjerė.
Anot I. Šimonytės, „dažnai švietimo, sveikatos, socialinės globos sistemose vadovams pasiūloma atsakomybė, nepasiūlant kartu nieko, tik teisę būti nubaustam, jeigu kažko pritruks. Visgi, kai ištekliai suteikiami, vadovo atsakomybė juos panaudoti taip, kad sprendimai būtų suprantami ir paaiškinami. Medikams, dirbantiems koronaviruso fronto linijoje prioritetas buvo suteiktas ne šiaip sau. Vėliau seks kiti prioritetai, kuri apibrėžiami dar ne pagal amžių – vienintelį objektyvų ir neinterpretuotiną kriterijų. Visi jie reikalauja didelės konkrečių vakcinuojamų asmenų sąrašų tvirtintojų atsakomybės, kad vakcinavimo procesas nebūtų komprotimuojamas, o institucijos, turinčios vienu metu spręsti daugybe kitų klausimų – įveltos į laiką ėdančius tyrinėjimus. Jeigu jus pakvietė skiepui, nors žinot, kad sąraše jūsų veikiausiai neturi būti, irgi pagalvokit, ar labai norėtumėt nesmagiai stebėti nepažįstamus numerius telefone ir sugalvoti, kuo čia galėtumėt paaiškinti savo sėkmę.“