aA
Į antrąjį prezidento rinkimų turą patekusi Ingrida Šimonytė sakė, kad į savo komandą, jei būtų išrinkta, rinktųsi žmones, kurie šiuo metu dirba valstybės tarnyboje. Kandidatė taip pat patikino, kad nereikalautų „valstiečių“ atšaukti visų su mokesčių reforma įgyvendintų sprendimų, tačiau sakė, kad ieškotų sprendimų, kurie negilintų problemos.
Ingrida Šimonytė
© DELFI / Andrius Ufartas

Kandidatė taip pat būtų linkusi po rinkimų pasvarstyti, ar Vyriausybėje turi likti tie ministrai, kurie neturi Seimo daugumos palaikymo, ir, kalbėdama apie rinkimų kampaniją, iškėlė retorinį klausimą, ar gali Bažnyčios žmonės leisti sau meluoti. Plačiau apie tai – interviu DELFI.

- Mano interviu tikslas padėti dar labiau atskleisti kandidatus, kad žmonės „nepirktų katės maiše“. Vienas labai svarbių klausimų – apie komandą, kas padeda Jums formuoti pagrindines nuostatas vidaus (taip pat ir socialinės politikos) ir užsienio politikos klausimais?

- Socialiniais klausimais ir tais klausimais, kurie yra susiję su viešuoju sektoriumi, turbūt man pačiai netrūksta kompetencijos ir ilgametės patirties toje srityje. Yra daug žmonių, kurie pareiškia savo nuomonę, pateikia kažkokius savo matymus. Tie žmonės yra patys įvairiausi – iš akademinio pasaulio, profesinių sąjungų arba kitų organizuotų darinių. Bet šiaip tikrai manau, kad pati turiu daug ką tais klausimais pasakyti. Man reikalingi tik pasitikrinimo veiksmai.

Kalbant apie užsienio politiką ir teisingumo arba nacionalinio saugumo klausimus, turiu kompetentingų kolegų ir buvusių kolegų ir Seime ir už Seimo ribų, tarkime – (pažintų) Vyriausybės darbo metu, iš Užsienio reikalų ministerijos arba kitų institucijų. Tai yra žmonės, kuriais pasitikiu. Man patinka išgirsti skirtingas nuomones, ir daryti savo išvadas, rinktis, kokia nuomonė yra man artimesnė.

- Man atrodo, kad ir man, ir mano skaitytojams, būtų aiškiau, jeigu Jūs kalbėtumėte pavardėmis..

- Tikrai nėra vienos pavardės, kad aš galėčiau Jums įvardinti konkretų žmogų, kuris kažkokiu būdu mane veda per kažkokius klausimus. Yra daug žmonių, kurie turi savo nuomonę įvairiais klausimais. Tą savo nuomonę jie man pateikia, išdėsto, aš tiesiog atsirenku tai, kas yra arčiausiai manęs.

- Turint mintyje, kad Prezidentas nėra tik asmuo, bet ir institucija, vis tiek Jums reikėtų suformuoti savo komandą. Ką skirtumėte savo patarėjais svarbiausiais klausimais?

- Aš tikrai esu nusimačiusi žmones, su kuriais norėčiau dirbti, bet šiandien dar leisiu sau tų žmonių neįvardinti.

- Ar jie yra iš akademinio pasaulio, kokios nors kitos srities?

- Tai nėra politikai, tai yra žmonės, kurie dirba valstybės tarnyboje.

- Jūsų konkurentas yra sakęs, kad viešųjų ryšių kampanijai yra pasitelkęs tam tikros įmonės paslaugas. Kas formuoja Jūsų viešųjų ryšių kampaniją?

- Štabas.

- Neturite kažkokių konsultantų? PR (viešųjų ryšių) kompanijų?

- PR kompanijos tikrai neturime. Turime štabą. Štabas pagal kampanijos poreikius samdo kūrybos žmones, kurie teikia konkrečias kūrybos paslaugas. Yra media planavimo agentūra, kuri planuoja visokius dalykus, susijusius su reklaminėmis kampanijomis, bet tikrai nėra kažkokių viešųjų ryšių patarėjų, kurie man patarinėtų, į kurią pusę žiūrėti, arba vienu ar kitu klausimu kalbėti.

PR kompanijos tikrai neturime. Turime štabą. Štabas pagal kampanijos poreikius samdo kūrybos žmones, kurie teikia konkrečias kūrybos paslaugas.

- Jūsų konkurento štabas kelia klausimą, kam tiek daug lėšų yra išleidžiama rinkimų kampanijos metu? Suprantu, kad gal labiau Jūsų štabas tas eilutes galėtų išvardinti, bet – tas bendras klausimas – kodėl tiek daug išleidžiama rinkimų kampanijai?

- Aš galėčiau užduoti klausimą savo konkurentui, kaip jis sugebėjo patirti tiek mažai išlaidų? Kadangi trečias mūsų (buvęs) konkurentas Saulius Skvernelis, kuris yra Ministras Pirmininkas, kuriam daugelio kampanijos veiklų tiesiog nereikia – jam nereikia organizuoti susitikimų su rinkėjais, nes jis gali kaip premjeras nuvažiuoti į daugelį vietų; jam nereikia kažkokių straipsnių portaluose arba kitose žiniasklaidos priemonėse, nes, kai jis kalba, jį ir taip visi „pasiima“, nes jis yra premjeras – ir jo kampanijos išlaidos, nepaisant visų šitų galimybių, yra labai palyginamos su mūsų kampanijos išlaidomis.

Tai aš šitą klausimą norėčiau grąžinti gerbiamam Gitanui, kadangi pagal reklamos intensyvumą, pagal klipus, visus kitus parametrus, mano vertinimu, mes buvome labai panašūs. Galiausiai, yra stebėjimo duomenys, kurie gali visas tas sekundes ir plakatus suskaičiuoti. Įkainiai yra deklaruoti Vyriausiosios rinkimų komisijos – visiems vienodi. Tai suskaičiuoti kampanijos išlaidas tikrai yra nesudėtinga.

Suprantu, kad ženkliukus arba lankstinukus galima spausdinti skirtingose vietose. Suprantu, kad kažkas gali daryti programos pristatymo renginius, kurie kainuoja didesnius pinigus, o kažkas gali jų nedaryti. Čia jau yra pasirinkimai. Bet tie didieji kampanijos skaičiai – iš tikrųjų yra gana panašūs pas visus tris kandidatus.

- Aš jaučiate, kad Jūs ir Jūsų štabas suvaldo šitą rinkiminę kampaniją? Ar tokie dalykai kaip ponios Juknevičienės prisiminimai arba penktadienį (į viešąją erdvę – feisbuke) išmesta sena nuotrauka, kur G. Nausėda susitinka su R. Karbauskiu – 2016 metais, yra kažkokios koordinuotos strategijos dalimi? Ir ar nebijote, kad tai galiausiai pakenks Jums?

- Jūs jau esate pasiėmusi G. Nausėdos versiją, kad tą nuotrauką išmetė kažkas iš štabo. Aš iš viso nežinau, iš kur ta nuotrauka atsirado, ir manęs tai visiškai nedomina. G. Nausėda susitiko viešoje vietoje su dviem žmonėmis iš „valstiečių“ frakcijos, ir aš tą pasakiau labai aiškiai – kad jie galėjo susitikinėti. Man tai visiškai nesvarbu ir nerūpi.

Aš iš viso nežinau, iš kur ta nuotrauka atsirado, ir manęs tai visiškai nedomina. G. Nausėda susitiko viešoje vietoje su dviem žmonėmis iš „valstiečių“ frakcijos, ir aš tą pasakiau labai aiškiai – kad jie galėjo susitikinėti. Man tai visiškai nesvarbu ir nerūpi.

Tai, kad tokių dalykų yra, ir tokius dalykus kažkas kažkur platins, ir kažkokiu būdu jie gali vaikščioti po feisbuką, tai žinote – taip pat kaip ir brolio Peškaičio samprotavimai vaikščiojo per feisbuką, ir čia aš irgi galiu turėti visokiausių interpretacijų, bet aš jų tiesiog nedarysiu.

Dėl Rasos Juknevičienės atsiminimų – nežinau, kam ji tai parašė. R. Juknevičienė nėra nei štabe, nei kas nors jos prašė ką nors parašyti, nei kas nors štabe žinojo, kad toks pokalbis tarp R. Juknevičienės ir G. Nausėdos buvo. Vertinčiau tai kaip žmogaus iniciatyvą, kuri gal toje kampanijoje įnešė intrigos – nebūtinos.

Ingrida Šimonytė
Ingrida Šimonytė
© DELFI / Andrius Ufartas


- Kalbant apie Peškaitį, pati užsiminėte apie kunigo poziciją, galima mąstyti, kad jis yra kartu ir pilietis, gali turėti pilietinę poziciją. Vis dėlto, kaip vertintumėte tokį Bažnyčios žmonių kišimąsi į politiką?

- Tą turbūt turėtų vertinti Bažnyčia. Kiek žinau, Bažnyčios pozicija yra tokia, kad tiesiogiai į politinius procesus kištis vengtina. O kalbant apie brolį Peškaitį, man didžiausia problema yra ne tai, kad jam nepatinka mano pažiūros vienu ar kitu klausimu. Aš visiškai tą suprantu, negali visiems visų pažiūros patikti. Man nepatinka atviras melas.

Tuose tekstuose buvo atviro melo, kalbant, pavyzdžiui, apie mano poziciją abortų, eutanazijos klausimais. Eutanazijos klausimais aš niekada gyvenime viešai nesu kalbėjusi. Abortų klausimais pozicija yra tokia, kad draudimais mes negalime išspręsti šitos problemos, ir mes turime ieškoti visai kitų kelių. Tai turbūt nėra pasisakymas už laisvus abortus visiems.

Kalbant apie brolį Peškaitį, man didžiausia problema yra ne tai, kad jam nepatinka mano pažiūros vienu ar kitu klausimu. Aš visiškai tą suprantu, negali visiems visų pažiūros patikti. Man nepatinka atviras melas.

Čia yra jau toks klausimas – kiek iš tikrųjų Bažnyčios žmonės gali sau leisti meluoti? O kad mano pažiūros kažkam nepatinka, tai yra normalu. Tuo ir yra svarbus pasirinkimas, kad žmonės gali rinktis tai, kas jiems yra artimiau. Jeigu aš nesu artima pagal pažiūras broliui Peškaičiui, ką padarysi.

- Aš Jūs sutiktumėte su paplitusiu vertinimu, kad, kalbant apie moralinius įsitikinimus, esate labiau liberali negu G. Nausėda?

- Man atrodo, kad čia galima turėti labai dvejopą supratimą apie tai. Man moralė yra labai svarbi, bet klausimas – kaip tą moralę apsibrėži. Mano vertinimas yra toks, kad mes negalime kažkaip neatsižvelgti į tai, kad yra kitokių žmonių negu mes patys. Negalime galvoti, kad mes vieninteliai esame tokie, kurie turi teisę būti, ir tik mūsų problemos yra svarbios, tik jas reikėtų spręsti.

Man atrodo, kad tuo požiūriu man tai yra tokia elementari pagarbos kitokiam žmogui nuostata. Ar tai galima vadinti liberalumu – aš nežinau.

- Antradienį „valstiečių“ frakcija planuoja susitikimus su kandidatais. Ar gavote tokį kvietimą, ir ar eisite? (aut. past. – interviu vyko pirmadienį ryte. Šiuo metu I. Šimonytė jau yra pateikusi atsakymus į „valstiečių“ klausimus raštu)

- Gavau kvietimą. Gavau klausimus. Visa tai – dar tik procese. Atsiuntė turbūt tik vakar (sekmadienį – DELFI) vakare kvietimas, paskui – klausimai. Reikia viską pasižiūrėti, kas ten yra.

- Bet Jūs esate labiau linkusi nueiti pasikalbėti, ar..

- Bijau, kad neturėsiu galimybių tai padaryti, kadangi tai paskutinė kampanijos savaitė, ir yra daug veiklų, kurios yra suplanuotos. Šiuo metu yra ne posėdžių savaitė Seime, tai yra daug veiklos, kuri yra ne Vilniuje.

- Ar galėtumėte prisiminti, kas domina „valstiečius“?

- Labai skirtingi klausimai – darnus vystymasis, taip pat domina socialinių išlaidų santykis su BVP (Bendruoju vidaus produktu) artimas Europos Sąjungos vidurkiui – kas yra šiaip gana komiška todėl, kad pati Vyriausybė daro viską, kad mes to vidurkio niekada nepasiektumėme. Man atrodo, kad kai kuriuos klausimus frakcijai būtų gerai išsiaiškinti su savo Vyriausybe, ir patiems tarpusavyje.

Klausimų yra gal dvylika. Tarp jų – santykiai su Lenkija – dėl ko niekada debatuose nebuvo jokio didelio ginčo, ir, man atrodo, visi kandidatai – ir aš, ir G. Nausėda, pasisakėme, kad yra gerai, kad tie santykiai yra geresni, ir reikia išnaudoti tą momentą, ir juos stiprinti.

Atrodo, kad tai daugiau yra skirtingų nuostatų rinkinys, bet išsinagrinėsime detaliai.

- Bet, jei būtumėte išrinkta, vis tiek kažkaip reikėtų išrišti tą situaciją. Žinoma, Seimas ir Prezidentas turi skirtingas Konstitucijos apibrėžtas atsakomybes, bet vis dėlto turbūt Jums reikėtų susitarti kertiniais klausimais. Taip pat – dėl Vyriausybės sudėties. Ar turite įsivaizdavimą, kaip tai galėtų spręstis?

- Daugiausiai priklauso nuo to, ką galvoja pati didžiausioji Seimo frakcija. Ir ji galvoja skirtingus dalykus skirtingomis savaitės dienomis. Manau, kad mes turime leisti šitiems rinkimams pasibaigti, aistroms nurimti, ir tada, kai jau turėsime visiškai aiškią situaciją, bus aišku, kas laimėjo, kas ko nelaimėjo, kokie yra galutiniai rezultatai, ir kas su kuo turi kalbėtis. Manau, kad tada tas laukas tiesiog prasivalys, ir visi prisimins savo atsakomybę prieš žmones ir prieš valstybę, supras, kad niekur čia mes nedingsime.

Nebent Seimas nuspręstų paskelbti pirmalaikius rinkimus, kas irgi yra variantas. Bet, jeigu ne, tada vis tiek šita šalis turi turėti Vyriausybę iki ateinančių Seimo rinkimų. (…) Dabar teoriškai visos galimybės yra ant stalo, bet praktiškai pamatysime po rinkimų. Aš tikrai turiu patirties savo gyvenime diskutuoti su skirtingais politikais iš skirtingų politinių jėgų. Dirbau su skirtingais politikais, reikėjo tartis ir įtikinėti skirtingų krypčių politikus – ir tokius, kurie mane palaikė, ir tokius, kurie nepalaikė, bet, man atrodo, kad pagarbos nusipelnyti per savo karjerą man pavyko. Manau, kad, kai jau reikės kalbėtis, tikrai susiderėsime, ir sutarsime, kaip čia yra Lietuvai geriausia.

- Kaip vertintumėte S. Skvernelio perspektyvas likti premjeru?

- Man atrodo, kad premjeras toje veikloje jautė pasitenkinimą – bent jau iki šiol, stebėdama iš šalies tą mačiau. Tikrai nesame turėję didelių diskusijų su premjeru, nes manau, kad jis labai gerai supranta, kas yra parašyta Konstitucijoje, ir kas yra paaiškinta Konstitucinio Teismo – kad, jeigu dauguma nesikeičia, ir, jeigu toje daugumoje S. Skvernelis turi pasitikėjimą, o, man atrodo, kad turi, tai to paties premjero kandidatūra yra teikiama.

Man yra dažniau užduodamas klausimas ne apie tai, ar aš jį teikčiau, o ar aš galėčiau su juo dirbti. Manau, kad tikrai galėčiau su juo dirbti, todėl kad, nepaisant tam tikrų skirtumų ir karštos retorikos, vis dėlto abu mes esame valstybės žmonės: jis didžiąją dalį savo karjeros paskyrė valstybei, aš – taip pat. Mes esame susidūrę darbiniais reikalais, kai aš buvau finansų ministrė, o jis buvo policijos generalinis komisaras. Padėjus į šoną visas retorikos figūras, kurios iki šiol yra buvusios, manau, kad ir man, ir jam užtektų išminties kartu dirbti.

- Po Prezidento rinkimų bus tam tikras Vyriausybės „perkrovimo“ laikotarpis. Apie kurių arba kelių ministrų darbą Jūs rekomenduotumėte pasvarstyti iš naujo?

- Aš pasiūlyčiau daugumai pasvarstyti apskritai, ar nėra laikas pripažinti, kad ministrai, neturintys atramos parlamente, ir neturintys premjero paramos, kokie jie išmintingi, protingi ir profesionalūs bebūtų, tiesiog negali dirbti savo darbo. Nebent tai yra labai trumpas laikotarpis, kada reikia kažkaip „uždengti“ laikotarpį iki rinkimų arba iki kažkokio kito sprendimo.

Esu tą sakiusi ne kartą, kad šitos Vyriausybės ir ministrų viena pagrindinių problemų yra ne tai, kad jie nėra pakankamai išmintingi arba pakankamai gerai matantys problemas, bet tam, kad būtum ne iš politikos lauko atėjęs į politiką, ir galėtum sėkmingai daryti tai, dėl ko esi toje Vyriausybėje, tam yra reikalingi du kertiniai dalykai: pirmas dalykas yra besąlygiška premjero parama. Antras dalykas – atrama Seime, toje frakcijoje, kuri suformavo Vyriausybę.

- O nebaisu, kad vadovaujantis tokia logika iš tos komandos iškris tokie žmonės kaip Rokas Masiulis, kuris yra labai gerai vertinamas visuomenėje (tą rodo reitingai), bet sulaukia vis daugiau pašpilkavimų iš daugumos?

- Taip, bet čia dauguma turi pasakyti, ar ji pasitiki ministru. Nes ministras yra ne dėl to, kad būtų jo geri reitingai. Jis yra dėl to, kad padarytų dalykus. Jeigu ministro joks sprendimas nepraeina per Seimą, nes Seimas niekada už jį nebalsuoja, kyla klausimas, ką gali padaryti ministras? Tada jis gali valdyti savo instituciją – daugiau ar mažiau sėkmingai, daryti kažkokius mikro vadybos darbus, bet šiaip ministro darbas yra ne tas. Ministro darbas yra apie reformas.

Iki šiol, kad ir kaip būtų gaila, kaip besimpatizuočiau tam pačiam R. Masiuliui, buvo ne vienas atvejis, kada jis, atėjęs su kažkokiais esminiais sprendimais, Seime nesulaukdavo palaikymo iš nieko, išskyrus opoziciją. Aš gerai vertinu jo darbą ir siūlymus, bet klausimas – kas yra Vyriausybė? Vyriausybė yra tam tikras kolektyvinis organas, kurio darbas yra įvykdyti savo programą. O programą gali tik tada, kai yra, kas balsuoja už tavo sprendimus Seime.

Iki šiol, kad ir kaip būtų gaila, kaip besimpatizuočiau tam pačiam R. Masiuliui, buvo ne vienas atvejis, kada jis, atėjęs su kažkokiais esminiais sprendimais, Seime nesulaukdavo palaikymo iš nieko, išskyrus opoziciją. Aš gerai vertinu jo darbą ir siūlymus, bet klausimas – kas yra Vyriausybė?

Pavyzdžiui, Jurgita Petrauskienė – labai ilgą laiką buvo matyti, kad ji neturi atramos Seime, kad jos nepalaiko Seimo komitetas, kad jos nepalaiko politikai čia (Seime), manau, kad ji tiesiog susidegino savo reputaciją. Patiems ministrams tokia situacija yra žalinga. Nes tu gali susideginti savo reputaciją, norėdamas gero, vien tik dėl to, kad adekvačiai neįvertini padėties, kad tau yra būtina turėti palaikymą Seime. Kitaip tu negali būti ministru. Aš tą gerai žinau iš savo patirties.

Toks požiūris nenutaikytas į ką nors asmeniškai. Nėra gerai, kai ministrai teikia savo pasiūlymus, o per juos Seime kartais pervažiuojama tanku. Tai tada, ar tas ministras dar yra ministras, ar ministras yra kažkur kitur? Tai gal įvardinkime dalykus tikraisiais vardais.

Vytautas Bakas, Ingrida Šimonytė
Vytautas Bakas, Ingrida Šimonytė
© DELFI / Andrius Ufartas


- Jei tapsite prezidente, viena iš Jūsų atsakomybės sričių bus spręsti, ar tvirtinti biudžetą. Tikrai negailėjote aštrių žodžių valdančiųjų mokesčių reformai. Ar reikalautumėte ją keisti iš esmės?

- Tai, kas jau įvyko, atšaukta būti negali. Tai reiškia, kad mes atgal negrįšime prie Gyventojų pajamų mokesčių, „Sodros“, ir visų tų dalykų, kurie yra padaryti. Bet dar dvejus metus iš eilės yra numatytas tolesnis mokesčių mažinimas, nors kita ranka ta pati Vyriausybė siūlo viešojo sektoriaus darbo apmokėjimo reformos strategiją, kur 2024 m. kitai Vyriausybei reikės kažkokiu būdu rasti savyje jėgų ir išteklių padidinti darbo užmokestį žmonėms, dirbantiems viešajame sektoriuje.

Aš manau, kad tai yra nesąžininga. Pačioje daugumoje, svarstant mokesčių reformą, irgi buvo tokių iniciatyvų, kad „priimkime šitą pagrindinį sprendimą metams, ir toliau jau mes žiūrėsime, kokie yra tolesni žingsniai“. Paskui kažkas pasidavė.

Šiame etape suprantu, kad atšaukti to, kas padaryta, negalėsiu. Klausimas, ar mes toliau giliname problemą? Man nėra priimtina tokia pozicija, kuri kartais skamba – „tai, mes pabaikime tada (vadinasi, išsikaskime sau tą duobę 2021 m. jau pakankamai giliai), o paskui mąstykime, kaip mes galime padaryti“. Vienas iš gerbiamų „valstiečių“ klausimų man – kaip aš esu pasirengusi padaryti taip, kad socialinių išlaidų santykis su BVP būtų panašus į ES vidurkį? Aš galiu jiems pasakyti, kad Jūs pasižiūrėkite į savo Vyriausybės pateiktą Stabilumo programą, kuri yra siunčiama ES institucijoms, kurioje yra parašyta, kad 2022 m. ir toliau mes neturėsime nieko panašaus į tuos išteklius, kurie yra reikalingi pasiekti tam vidurkiui.

Jeigu Jūs rimtai to siekiate, tai mes tada turime nuspręsti, ką vis dėlto mes darome su savo viešosiomis pajamomis.

Jeigu tai reiškia, kad mes atsisakome tolesnio šitos mokesčių reformos gilinimo, ir darome kažkokius kitus sprendimus, tai reikia apie tai diskutuoti dabar, o ne 2022 metais.

- Bet ką Jūs, kaip prezidentė, galėtumėte padaryti? Nes labai tikėtina, kad artėjant Seimo rinkimams (2020 m.), tai dauguma turbūt nesileis į kalbas, kad „Jūs nedidinkit „vaiko pinigų“ ar dar kažko“?

- Klausimas yra ne apie „vaiko pinigų“ didinimą. Klausimas yra apie viso viešojo sektoriaus darbo užmokesčius – mokytojams, medikams, kultūros, socialiniams darbuotojams, kuriems visiems dabar yra pateikti pažadai, kurie bus įgyvendinti 2024 m., kuriuos turės įgyvendinti kita Vyriausybė. Nors šita Vyriausybė padarys viską, kad tiems sprendimams reikalingi viešieji ištekliai būtų sumažinti iki sauso likučio. Gal nesielkime nesąžiningai?

Tada atsisėskime ir pakalbėkime: koks yra tas mūsų viešasis sektorius? Gal jis yra labai optimizuotas, paslaugų yra,bet jos – toli? O gal vis dėlto mes turime kalbėti apie tai, kad paslaugų tinklas nėra toks jau optimizuotas, kaip atrodytų visiškai radikaliame sapne? Kad mes nedarome neskaidraus privatizavimo, kai žmonėms vis daugiau ir daugiau už įvairius dalykus reikia prisimokėti iš savo kišenės? Tada mes turime kalbėti apie tam reikalingus viešuosius išteklius. Čia ir yra tie sprendimai, kurie mus įgalins tiek, kad paskui jau bus labai sunku nuo duobės pradėti diskutuoti iš naujo, kaip dabar pasiekti tą ES vidurkį. Tai gal nesikaskime? Toks būtų klausimas.

Jeigu daugumos nuomonė bus visiškai kitokia, aš norėsiu pamatyti, kaip ta dauguma profesinėms sąjungoms (mokytojų, medikų, kultūros, socialinių darbuotojų) sugebės pagrįsti, kaip yra įmanoma įgyvendinti tuos pažadus, kurie yra siūlomi kitoje pusėje.

- Ar palaikytumėte, jei būtų siūlymas, progresinių mokesčių idėją?

- Taip, aš iš principo palaikau progresinius mokesčius, tik žinoma ne tai, kas yra dabar padaryta, kai turi laiptelius vienoms pajamoms, laiptelius – kitoms. Klasikiniai progresiniai mokesčiai, kurie yra visose Vakarų valstybėse, yra labai paprasti. Yra vertinamos visos žmogaus pajamos, išskyrus keletą pajamų rūšių, kur yra geri paaiškinimai, kodėl tos pajamos yra apmokestinamos atskirai. Tai geriausiai patikrina žmogaus gebėjimą prisidėti prie tų viešųjų gėrių.

Kartais žmonės įsivaizduoja, kad progresiniai mokesčiai yra tokie „mušk buržujų mokesčiai“, – tokie neproduktyvūs sprendimai, kaip Prancūzijoje Francois Hollande'ui pasitaikė padaryti. Nereikia nei tos iliuzijos apie tai kurti, nei tai ką nors sprendžia. Paprastai tie žmonės, kurie gauna didžiausias pajamas, randa būdų, kaip tokios didelės naštos išvengti, kad ir persiregistruodami į kitas jurisdikcijas gyventi.

Bet tam tikras nuosaikus progresyvumas, galimybė šeimai kartu deklaruoti pajamas, galimybė atsižvelgti į išlaikytinių skaičių – civilizuotos valstybės požymis. Aš tokią pajamų mokesčių sistemą tikrai palaikyčiau.

- Kur yra Jūsų „raudonos linijos“ užsienio politikoje?

- „Raudonos linijos“ užsienio politikoje yra visos, kurios yra susijusios su kažkokiu atidavimu bent kokios nors dalies mūsų laisvės ir nepriklausomybės ir mūsų integracijos į Vakarus mainais už kažkokią pigesnę elektrą arba kažkokias galimybes eksportuoti kažkiek sviesto į Rytų kaimynę. Manau, kad tai yra pagrindinis dalykas.

„Spinter tyrimai“ neseniai atliko apklausą, ir iš jos duomenų matyti, kad žmonės vis dėlto norėtų, kad naujas prezidentas susitiktų su V. Putinu.

Aš truputėlį pasižiūrėjau struktūrą, iki galo neįsigilinau, bet, kiek įžiūrėjau, buvo labai didelė dalis žmonių, kurie pasakė, kad „taip, bet tik tuo atveju, jeigu – visiškai be jokių išankstinių sąlygų“. Tai, man atrodo, kad čia ir yra pagrindinis klausimas. Jeigu mes kalbame apie susitikimą arba santykių su Rusija keitimą, tai klausimas – vardan ko? Kas yra pasikeitę dabar aplinkoje, lyginant su laikotarpiu prieš metus arba dvejus? Ar Minsko susitarimai yra įgyvendinti? Ar Rusija kažkaip yra pripažinusi, kad ji pažeidė tarptautinius susitarimus?

Niekas nėra pasikeitę. Susitikti tam, kad paaiškintum Rusijai, kaip blogai ji elgiasi Sakartvele, Ukrainoje, tai tas atsakymas, kaip ir buvo Estijos prezidentės atveju, yra labai prognozuojamas. Kremlius mums paaiškins, kad „tikrai kalta yra pati Ukraina“, ir „kaltas yra pats Sakartvelas“, ir jokio mąstymo pokyčio mes tikrai nepamatysime. Tas „taip, bet tik be išankstinių sąlygų“ yra toks teorinis konstruktas, kuris realiame gyvenime reiškia „ne“.

- Neseniai plačiai nuskambėjo galimos korupcijos teismuose skandalas. Ką padarytume, kad pasitikėjimas teismais visuomenėje grįžtų?

- Tas įvykis yra labai skaudus. Jis įvyko kaip tik tame taške, kai pasitikėjimas teismais jau buvo pasiekęs gana aukštą tašką, ir labai gaila, kad vieno tokio įvykio pakako, kad tas pasitikėjimas nukristų į rekordines žemumas. Dabar reikės labai sunkiai dirbti, kad vėl tą pasitikėjimą kažkaip atgautume. Aš neturiu kažkokių receptų, kad ateičiau ir pasakyčiau, kad „dabar ateisiu ir atkursiu pasitikėjimą teismais“. Po tokio smūgio joks vienas žmogus to negali padaryti.

Bet man atrodo, kad ir teismuose, ir prokuratūroje, ir spec. tarnybose, ir akademinėje bendruomenėje, yra pakankamai išminties, kad galėtume pakalbėti apie sprendimus, kurie gali būti įgyvendinti. Akivaizdu, kad ir patiems teismams trūksta atvirumo, grįžtamoji ryšio. Trūksta visuomenėje supratimo, kaip tie procesai vyksta, ir kaip tie sprendimai yra priimami. Ir man atrodo, kad teismų sistemai tai yra labai svarbus uždavinys – rasti būdų, kaip atsiverti labiau visuomenei.

Kita vertus, jei kalbame apie šį konkretų atvejį, man nuomone, yra lėto teisingumo problema. Dabar įvyko įvykis, klausimas – kiek lauksime, kol turėsime atsakymus į klausimus. Atsakymai į klausimus gali būti įvairūs – prisimenant „Rubicon“ istorijas ir Vytenį Povilą Andriukaitį, tai čia yra vienas iš liūdnų atvejų, kai visi atsimena, kad buvo kažkas apie „Rubicon'ą“, bet nelabai kas atsimena, kad V. P. Andriukaitis laimėjo bylą dėl šmeižto.

Reputaciją juk galima sužlugdyti viena publikacija, ir reikia tikrai labai greitų atsakymų visuomenei pateikimo, kad neatsitiktų taip, kad žmogaus gyvenimas yra sulaužytas, o pasirodo, kad gal nieko ir neatsitiko. Šiuo atveju reikia kalbėtis ir su Vyriausybe, ir su Teisingumo ministerija, ir teismų sistema, kaip galime pasiekti, kad teisingumas nebūtų lėtas. Kad nereikėtų laukti penkerius aštuonerius metus, kol žmonės gauna atsakymus į šituos klausimus.

Šitoje byloje galiu tik tikėtis, kad ir ikiteisminio tyrimo institucijos, ir teismai, suprasdami, koks krūvis yra ant kupros, stengsis tuos atsakymus visuomenei kuo greičiau pateikti. Nes lėtas teisingumas yra taip pat blogai kaip ir jokio teisingumo.

- Skaudžiausia, kad čia viskas vyko „po kilimu“. Tada jau atrodo, kuo gi gali , žmogau, pasitikėti, jeigu jau net ir ten vyko kažkokie užkulisiniai susitarimai..

- Turbūt visose sistemose ir struktūrose yra žmonių, kurie elgiasi nepadoriai. Absoliučiai išvengti tų žmonių politikoje, versle ar teisėsaugoje, ar teismų sistemoje, ar akademinėje bendruomenėje, yra labai sunku. Jeigu jau taip atsitiko, klausimas – kaip greitai gali atriboti visą sistemą nuo tų problemų.

Taip – aštuoni teisėjai. Taip – labai blogai. Bet, kita vertus, yra beveik 800 teisėjų, kurie dirba, ir esu įsitikinusi, kad didžioji dalis jų dirba savo darbą sąžiningai. 300 tūkst. bylų per metus yra labai daug. Ir mes apie daugelį tų bylų beveik nieko negirdime. Jeigu tik leisime užmesti naratyvą, kad visi blogi, visi yra vagys, visi – korumpuoti, tada tą pasitikėjimą atkurti yra labai sunku. Yra labai svarbu atriboti, atsiriboti, ir daryti viską, kad ta sistema atsivertų, ir kad tie klausimai, kurie yra pakibę toje atribotoje dalyje, kad į juos būtų atsakyta kaip įmanoma greičiau.

Visur – ir akademiniame pasaulyje, ir teismų sistemoje, yra žmonių, kurie nori, kad pasitikėjimas teismais būtų aukštas, nes tai yra teisinės valstybės stuburas. Galime tų sprendimų kartu ieškoti, nesikišdami į teismų nepriklausomumą.

- Paskutinis klausimas – esu skaičius vieną analizę apie Jūsų elgesį, ir ten buvo užčiuoptas toks momentas, kad „Jus erzina aiškinti žmonėms paprastus dalykus“, „atrodo – kaip jie gali nesuprasti“. Ar būdama prezidente leistumėte tiek žiniasklaidai, tiek galbūt visuomenei, kiek jau žmonės prieitų prie Jūsų, uždavinėti tuos „kvailus“ klausimus?

- Manęs niekada neerzina, kai klausimus užduoda žmonės. Niekada. Mane erzina, kai tokius klausimus užduoda politikai, kurių kompetencija bent jau dažnu atveju turėtų būti aukštesnė negu žmogaus, kuris tikrai nesigilina į pajamų ir išlaidų santykius su BVP ir panašius dalykus.

Daug savo laiko skiriu paskaitoms auditorijose, kur žmonės nieko bendro neturi su ekonomika – pavyzdžiui, trečio amžiaus universitetuose, moksleiviams mokyklose. Mielai einu į tokias auditorijas, ir aiškinu tokius dalykus, kuriuos aiškinti reikia ilgai, kantriai ir sudėtingai, nes niekas mokykloje to labai stipriai nemokė. Dabar vaikus šiek tiek moko, bet vyresnių žmonių niekas to nemokė. Manęs visiškai tas neerzina.

Jeigu mane kas nors erzina, tai mane erzina Petras Gražulis, keturis kartus užduodamas tą patį klausimą, kur aš jau nebe labai suprantu dėl ko žmogus tai daro. Visi žmonės, kurie klausia norėdami sužinoti, visą laiką yra welcome, o tie žmonės, kurie neklausia, o tiesiog transliuoja į išorę kažką, ką tikisi, kad bus parodyta per televizorių, tada taip – tokiais atvejais kartais man savo nusivylimo ir net susierzinimo nuslėpti nepavyksta.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(278 žmonės įvertino)
4.2770

Top naujienos

Gyvai / DELFI Diena iš Palangos: pareigūnai apie poilsiautojų nuotykius ir kur dingo čeburekai

Palangoje – puikus oras ir pilna poilsiautojų. Kokiems turistų nuotykiams ruošiasi policijos...

Paaiškėjo daugiau Nausėdos komandos narių papildyta (98)

Lietuvos respublikos prezidentūros puslapyje atsinaujino kontaktai, tad paaiškėjo dar daugiau...

Nustatyta moters, kurios palaikus įtariamoji žudikė bandė sudeginti Verkių parke, tapatybė (59)

Penktadienį nebeliko abejonių dėl sostinėje liepos 17 d. nužudytos moters tapatybės. Tai 1933 m....

Žinomumas vaikystėje ir nuosavas verslas dar nebaigus mokyklos: papasakojo, kokia yra tokio gyvenimo kaina (13)

Pastaruoju metu retai viešumoje pasirodanti jaunosios verslininkės Militos Daikerytės mama Sonata...

Nuo grybų kainų gali atvipti žandikaulis pasakė, kada galėsit prisirinkti patys (19)

Nors kai kurie sėkmingiausi grybų rinkikai dalinasi ypatingai sėkmingos medžioklės nuotraukomis,...

Dvigubos žmogžudystės sukrėstas kaimas negali suprasti artimuosius išžudžiusio ūkininko poelgio vyras namiškius puolė miegančius (93)

Ankstų penktadienio rytą ant Kelmės ir Raseinių rajonų ribos esančius Algenių ir Stulgių...

Nausėda įvardijo ministrus, kurių darbą vertina ypač gerai: išsakė lūkesčius dėl Vyriausybės formavimo papildyta 13:12 (224)

Per susitikimą su Seimo valdančiųjų partijų atstovais prezidentas Gitanas Nausėda įvardijo...

Po perėjimo pas „tvarkiečius“ – sumaištis dėl Širinskienės pareigų Seime (97)

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) pirmininkei Agnei Širinskienei perėjus į...

„Žalgiris“ sužinojo Eurolygos tvarkaraštį: pirmame ture – vėl su „Baskonia“, antrame – su „Armani“, trečiame – su „Real“ finišuos Kaune (1)

Penktadienio popietę Eurolyga pagaliau paskelbė naujojo reguliariojo sezono tvarkaraštį. Lietuvos...