DELFI Dėmėsio centre – pokalbis su Seimo nare Ingrida Šimonyte.

Kol kas tarp Tėvynės sąjungos partijos narių jūs esate populiariausia kandidatė. Jums tai svarbu?

Svarbu, nors reikia pasakyti, kad jokių asmeninių pastangų, kad tokia būčiau, nedėjau. Tikrai neturėjau ketinimų kandidatuoti ir tai galiu tiesiai pasakyti. Buvau ir užsiminusi, ir tai pasakiusi. Nesitikėjau, kad mano intencijų niekas nenorės labai girdėti ir partijos skyriai darys savo sprendimus. Tai svarbu kaip tam tikras ženklas, kad žmonės tiki mano jėgomis ir mano galimybėmis. Bet vis tiek spręsti reikės man pačiai, ne partijos skyriams.

Esate apsiprendusi, ar tapti kandidate?

Taip, iš esmės jau esu apsisprendus. Dar yra likęs vienas kitas dalykas, kuris man atrodo svarbus. Atsakymo dar nesu parašiusi, bet ir nesu dar gavusi pirmininko laiško.

Formali procedūra tokia, kad turite sulaukti pirmininko laiško?

Aš kaip sena biurokratė procedūras gerbiu. Iš tikrųjų yra tokia procedūra, kad partijos pirmininkas kreipsis į visus kandidatus, kurie šiandien dar yra likę, ir jie turės pasisakyti ar lieka pirminiuose partijos rinkimuose, ar ne.

Supratau jūsų atsakymą, manau kiti jau irgi suprato. Bet kuriuo atveju, jeigu norite gerbti partijos procedūras, turite tokią teisę. Visgi apie nenorą kandidatuoti jau kalbate būtuoju laiku, bent jau tai yra akivaizdu.

Ponia Šimonyte, o esate gana patyrusi valstybės moteris, sprendimus priimanti ne vien emocijomis, bet ir argumentais. Kokie argumentai yra už dalyvavimą rinkimuose?

Tas pasitikėjimas manimi yra argumentas „už“. Tai turbūt ir yra pagrindinis argumentas.

Tiesiog nenorite nuvilti tų žmonių, kurie savo ateitį ir viltis sieja su jūsų asmeniu?

Aš negalėčiau pasakyti, kad tik dėl to… Žinot, kartais gali imtis darbų, kurie tau ne pagal pečius visiškai vien dėl to, kad nenori kažko nuvilti. Bet manau, kad mano patirtis yra tokia, jog aš pakankamai neblogai nutuokiu, kas tai yra per darbas. Nutuokiu, kaip iš tikrųjų dėl tos pozicijos reikėtų kovoti ir ką ten tektų daryti. Kai žmonės tavimi tiki yra svarbu, bet visada reikia vertinti ir kitas puses objektyviai.

Kiek jus pažįstu, jums nėra lengva save girti, o apie problemas esate linkusi kalbėti atsiejant jas nuo savo asmens. Kas jus stabdė priimti sprendimą kandidatuoti? Galite paminėti ir asmeninius argumentus.

Taip, galiu paminėti, nes tai yra pagrindinis dalykas. Aš nesiplėtosiu, nes tai nėra mano asmeninės problemos apie kurias žmonės turėtų teisę žinoti. Tai yra susiję su mano šeimos nariais. Šios aplinkybės man yra svarbios ir jos atima daug laiko ir dėmesio. Tai apsunkintų man Prezidento kampanijos darymą. Kitas dalykas, reikia vertinti ir savo patirtį, kurią aš turiu pakankamai plačią Vyriausybėje, vykdomojoje valdžioje, šiek tiek akademinėje veikloje, bet prezidento prerogatyva visgi yra užsienio politika. Reikia adekvačiai vertinti kiek man tai apskritai yra artima ir kiek aš manyčiau, kad toje srityje galėčiau tinkamai atstovauti šalies rinkėjams.

Ingrida Šimonytė

Kaip jūs pati manote?

Manau, kad tai nėra neįmanomas dalykas. Bet pagal mano darbo patirtį man artimesni yra kiti klausimai.

Jūs lakoniškai pasakėte apie tas asmenines aplinkybes. Jeigu jūs neužsigausite, aš padėsiu jums atsakyti. Mano žiniomis, jūsų didelę dienos dalį užima sergančios mamos slaugymas.

Taip. Tai yra pagrindinė abejonių priežastis.

Grįžkime prie politinės situacijos. Daug metų dirbote finansų ministerijoje ir kaip profesionali valstybės tarnautoja tapote finansų ministre. Pasukote į politiką, tapote Seimo nare. Kaip jūs vertinate tai ką matote Seime? Esate nusivylusi?

Aš esu nusivylusi nenorėjimu girdėti. Man visokių Seimų teko matyti. Tai jau šeštas Seimas mano karjeroje, tiesa, šįkart aš pati esu Seimo narė. Anksčiau irgi buvo takoskyra tarp opozicijos ir pozicijos, nieko čia naujo. Bet anksčiau diskusija būdavo truputėlį labiau girdinti. Ypač tada, kai kita pusė tau sako tuos argumentus, kuriuos kalbėjai per rinkimus ir būtent jais remiantis tie rinkimai buvo laimėti. Jeigu mes kalbėsime apie tuos pačius mokesčių pokyčius, viešųjų finansų pokyčius, ta retorika, kuri buvo rinkimų metu, ir tie sprendimai, kurie yra dabar, skiriasi kaip diena ir naktis.

Ką turite omenyje?

Turiu omenyje, kad kalba apie viešųjų sekorių degradavimą, kalba, kad mes vis dėlto turime pradėti nuo socialinio kontrakto. Kad turime sutarti, kiek yra tos valstybės ir kaip adekvačiai mes tai finansuojame. Tos kalbos vėl susivedė į tą mūsų įprastą žaidimą „kam galime sumažinti mokesčių?“ O paskui, kadangi ekonomika kažkaip auga, tai padrabstykime čia visiems: kam 20, kam 10, kam 15 eurų. Visi bus nepatenkinti, tai kad būtų kažkoks vaizdas, sukurkime kelias komisijas. Bus ką žmonėms žiūrėti. Tiesą sakant ta veikla nuo žodžių skiriasi labai stipriai. Aš suprantu kodėl taip yra. Taip yra dėl to, kad tai rimtos reformos, kurios gali būti, kad tau nesuteiks galimybės nuskinti vaisių. Tuos vaisius gali nuskinti kitos politinės jėgos. Tada motyvacija tokioms reformoms yra daug mažesnė. Bet man vis dėlto atrodė, kad mes apie tokį dalyką kaip mokesčių pokyčiai trejiems metams į priekį pakalbėsime šiek tiek ilgiau negu tris savaites. Mes turime opozicijoje ekspertų, kurie šiais klausimais šį bei tą supranta. Tai atsisėskime geranoriškai ir pabandykime rasti kažkokį sutarimą bent jau tais strateginiais klausimais. Mane turiu pasakyti, kad labai nustebino visiškas nenoras ką nors girdėti.

Jūs paminėjote keletą dalykų, kuriuos verta aptarti: ir socialinė kontraktą, ir komisijas. Gal pradėkime nuo komisijų. Kai kurios jų nukreiptos ir į jūsų asmenį. Ne konkrečiai į jus, bet ir į jus. Kaip jūs tai vertinate?

Kaip prasidėjo ta „praskolintos Lietuvos“ komisija, ji buvo nukreipta į mano asmenį. Nes tą iniciatyvą pateikė Petras Gražulis ir ten klausimuose Šimonytė buvo įvardinta beveik kaip kaltinamoji. Paskui ta komisija pasidarė truputėlį mandagesnė ir jos klausimai suformuluoti nueinant nuo asmeniškumų, o labiau akcentuojant detales. Nors tai vis tiek yra kapstymasis dalykuose ir bandymas nuteisti už politiką, ką iš tikrųjų turi daryti rinkėjai. Kapstytis ir aiškintis tuos klausimus irgi turėtų mokslininkai ir analitikai. Dabar, kai vyksta ta komisija ir girdime viešą retoriką, ne tik mano, bet ir, pvz., G. Nausėdos atžvilgiu, vėl pradeda kilti klausimas, ar tai nėra nukreipta į asmeniškumus.

Jei vien rūpinantis savo reitingais ir populiarumu, ko gero, opozicijai reiktų sveikinti tą komisijų kūrimą. Turbūt jau akivaizdu, kad komisijų kūrimas ir knaisiojimasis praeityje, užuot kūrus ateitį, visuomenei yra įgrįsęs. Todėl jei valstiečiasi nori tokiu būdu užsiknisti tyrimuose, jūs turėtumėte tai sveikinti, ar ne?

Kai prasidėjo ta iniciatyva, aš sakiau, kad galbūt taip bandoma mane atkalbėti nuo kandidatavimo į Prezidentus, bet gali suveikti priešingai – paskatinti mane.

Tai buvo argumentas jums priimant sprendimą?

Ne, tai visiškai nerimtas argumentas. Tai tiesiog toks juokelis, kad kartais veiksmai gali turėti visiškai priešingas pasekmes. Aš turiu iš tikrųjų labai liūdna paaiškinimą tam, kas vyksta. Jau minėjau apie svarbius darbus konkrečiose srityse: švietimas, sveikatos apsauga ir t.t. Visi tie pokyčiai reikalauja laiko, jie yra sunkūs, reikia daug įvairių diskusijų ir t.t. Tuomet daug paprasčiau yra augančios ekonomikos vaisius visiems po truputėlį padalinti kaip protas išneša. Ir tam, kad nukreiptum žmonių dėmesį, šalia duoti jiems „duonos ir žaidimų“. Tai žaidimai ir vyksta.

Ingrida Šimonytė

Jūs, kaip profesionali viešųjų finansų tvarkytoja, aišku pasisakote už finansinę drausmę. Jūs minite tą socialinį kontraktą. Kokios jūsų yra pažiūros? Jeigu kalbėčiau su R. Kuodžiu ar R. Vainiene, aiškiai žinočiau, kad vienas pasisako už turbūt ne daugiau 30 proc. bendro gėrio perskirstymo, kitas - už daugiau kaip 50 proc. O kaip jūs? Kiek didelė turėtų būti valstybė?

Aš paprastai tai bandau pateikti keliais kraštutinumais ir tam tikru vidurio keliu. Vienas kraštutinumas yra JAV, kurios dažnai pateikiamos kaip mažų mokesčių pavyzdys. Bet tuomet pakalbėkime apie ten galiojantį privatų sveikatos draudimą, apie privatų aukštąjį mokslą ir privačias pensijas. Vargu ar daug kam tai iš tikrųjų labai patiks. Kitas pavyzdys - Skandinavija. Ten yra visko labai daug ir oriai, bet taip pat yra ir labai aukšti mokesčiai. Tam, kad tai veiktų, kad visuomenė sakytų jog grąža jiems yra artima sumokamiems mokesčiams, turi būti pakankamai didelis pasitikėjimas tarp visuomenės narių. Tuo mes tikrai neblizgame. Manau, mums adekvatus ir tinkamas būtų Vokietijos kelias, kur mes, būdami krikščionys ir suprasdami, kad reikia pasirūpinti silpnesniu, vis tiek sugebame oriai ir patys gyventi. Manau, ko mes tikrai nepadarome su perskirstymu - neužtikriname lygių galimybių visiems. Paimkime tuos pačius vaikus ir jų galimybes „bilietui“ į gyvenimą. Akivaizdu, kad mes nesugebame užtikrinti vienodo bendrojo išsilavinimo visiems.

Valstybės dalyvavimas ekonomikoje ar netgi valstybės dalyvavimas versle, kaip pavyzdžiui, valstybinės vaistinės, valstybinės alkoholio parduotuvės ir t.t.

Pasakysiu taip. Tas užsiangažavimas privatizavimo klausimu ne visą laiką duoda labai gerą rezultatą. Būna, kad valstybės privatizuoja monopolijas ir paskui turi didelių problemų, kadangi monopolijas reikia kitu būdu prižiūrėti negu bet kokią kitą veiklą. Kas man nepatinka ir ką dabar matome Seime - pastangas grįžti prie daugiau valstybės ekonomikoje. Kartais tam visai nėra reikalo, nes valstybė turi daug svertų, kaip gali reguliuoti ekonominį gyvenimą.

O privatizavimas? Pritariate privatizacijai, ypač jau aptvarkytų įmonių, tokių kaip oro uostai, geležinkeliai ar elektros tinklai ar paštas?

Pasakyčiau taip: valstybės dalyvavimas kapitale automatiškai nereiškia, kad įmonė yra blogai valdoma. Mes turime Skandinavijos įmones, kur daug valstybinio kapitalo. Vienintelė reikalinga sąlyga šiuo klausimu – depolitizuotas įmonių valdymas. Ar mes galime tai pasiekti? Manau, kad taip.

Moterų teisės apskritai. Ar pritariate manantiems, kad aukštuose postuose esančios moterys tik maskuoja problemą, nes didžia dalimi Lietuva nuo paskenduolės Veronikos ar Žemaitės Vingių Jono dar per toli nenukeliavome?

Nemanau, kad nesame toli nukeliavę nuo Žemaitės Vingių Jono, tačiau akivaizdu, kad problemų moterims kilti karjeros laiptais yra. Tai, kad turime didelį vyrų ir moterų atlyginimų skirtumą, kuris žinoma problema yra ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje, ir yra tikriausios problemos, kurias turime spręsti. Šiaip daug kas priklauso nuo pačių moterų iniciatyvos, lyderystės ir noro išeiti iš to amžino kiauto, kai buvo sakoma: „būk mergaitė kaip mergaitė ir neiškišk savo galvos aukščiau negu kitos“.

Žmogaus teisės – tos pačios lyties santuokos ar partnerystė?

Seime buvo bandoma pateikti keletą įstatymų projektų ir aš visad balsavau „už“. Manau, gana aišku, kad ši diskusija yra reikalinga ir sprendimas šiuo klausimu yra reikalingas.

Nepaisant to, kaip į tą problemą ar klausimą žiūrėtų didžioji dalis jūsų partijos narių, kurie vadinasi Krikščionys demokratai?

Paisant jų. Ir balsavimo metu frakcijos nariai balsavo skirtingai, kiekvienas turi savo įsitikinimus. Bet tai nereiškia, kad nereikia apie tai diskutuoti, ar nereikia įstatymų svarstymų Seime, nereiškia, kad reikia kažkaip pakasti tą klausimą ir pamiršti, kad toks yra.

Kuo jūs aiškinate savo populiarumą Tėvynės sąjungoje? Jūs nesate partijos narė, jus pasikvietė kaip profesionalę. Kur ta jūsų chemija su jus remiančia partija?

Tai klausimas tikrai ne man, o partijos kolegoms. Nežinau, gal žmonės vertina tai, kad aš nesistengiu būti kažkuo, kuo nesu. Galbūt tai yra svarbu.

Sakote, kad žmonės vertina tai, jog kalbate tiesiai?

Matote, sakyti tiesiai - ne visada yra dorybė. Kartais galbūt yra geriau pasakyti ne taip tiesiai ar ne viską. Ta švento melo kategorija vis dėlto reikalinga tam tikrais atvejais. Aš tiesiog stengiuosi neapsimetinėti. Gal žmonės tai jaučia.

Valdas Adamkus yra sakęs, kad tapti prezidentu – didžiausia auka gyvenime. Jūs galvojate apie tai?

Taip, aš apie tai galvoju. Nepaisant to, kad aš esu politikė ir viešajame gyvenime esu labai seniai, aš nesu tiek viešas žmogus, kad buvimas viešumoje man teiktų didelį asmeninį pasitenkinimą. Tai yra dalykai, apie kuriuos vis tiek reikia galvoti.