Kaip stipriai medikės iš Šiaulių ligoninės istorija paliečia gedinčius artimuosius, ir kaip ilgai ir stipriai jiems skauda dėl tokių artimųjų žingsnių, liudija Astos (tikrasis vardas redakcijai žinomas - „Delfi“) istorija. Žiniasklaidoje netylant atvejo analizei skirtingais kampais, moteris pati kreipėsi į žurnalistus.
„Kodėl aš ieškojau galimybės kalbėti? Nes, kai klausau apie Šiaulių medikę, ką girdžiu iš žiniasklaidos, per reportažus, viskas vyko identiškai, man atrodo, kad mano vyro istoriją pasakoja.
Esu šimtu procentų įsitikinusi, kad mano vyras ranką prieš save pakėlė neatlaikęs nuolatinio žeminimo, patyčių, intrigų, kaltinimų, šmeižto, apkalbų darbe. Tai, kas vyksta pas medikus, vyksta ir kitur“, - sakė ponia Asta.
Tai nutiko beveik prieš metus, 2020 m. birželio viduryje, bet moteriai dar labai sunku apie tai kalbėti. Tai liudijo pauzės, trūkčiojantis balso tembras ir ašaros, dėl kurių vis atsiprašinėjo pašnekovė.
„Visus metus gyvenu tame skausme. Vyksta teisiniai procesai. Visokiomis priemonėmis bandau apginti vyro garbę. Tai irgi bus labai sudėtinga ir skausminga“, - sakė Asta.
Moteris pasakojo, kad jos vyras dirbo valstybinėje įmonėje Vidaus vandens kelių direkcija. Jis užėmė vadovaujančias pareigas, buvo laivo kapitonas, vadovavo komandai.
„Jo pagrindinis darbas buvo prižiūrėti Nemuno kelio ruožą nuo Kauno iki Jurbarko. Jis turėjo komandą, laivą, su kuriuo tie darbai ir buvo vykdomi. Pagrindinis konfliktas buvo susijęs su tuo, kad sėkmingai laivybai turi būti atitinkama gelmė – apie 1,5 metro. Tas jo ruožas – pats sudėtingiausias, ten yra daug sudėtingų vietų, kur tos gelmės nėra. Sakykime, jeigu jis matuojant randa 90 centimetrų, apie tai praneša, bet parašoma, kad yra 1,5 metro“, - pasakojo ponia Asta.
Pasak jos, tuo metu laivyba aktyvėjo, daugėjo privačių laivų, yra ir raketa, ir kruizinių laivų.
„Gelmės yra skelbiamos įmonės internetiniame puslapyje. Plaukiantys žmonės tiki tuo, kas ten yra parašyta. Vyras nuolatos namo grįždavo pasibaisėjęs, jis sakydavo: „kaip galima užrašyti, kai to nėra?“. Kai nurodoma neteisinga gelmė, yra didelė tikimybė, kad kažkas įvyks. Ir tų įvykių buvo, ir net ne vienas. Jis buvo pastoviai kaltinamas, kad jis nesugeba padaryti darbo, kad jis nemoka matuoti“, - kalbėjo Asta.
Moteris pasakojo, kad jos vyras kalbėdavo apie tai, kad taip neturi būti, kad tame kelio ruože yra problemų, kad jas reikia taisyti ir prižiūrėti, kad kelias būtų tinkamas.
„Jis buvo nepatogus, nes sakė teisybę. Jis nuolat galvojo apie tai, kad ten plaukė žmonės, ypač - tie keleiviniai laivai“, - sakė Asta.
Gaudavo papildomų darbų
Moteris pasakojo, kad šalia tiesioginio darbo laivas, kuriame dirbo jos vyras, gaudavo papildomų kitokių darbų.
„Kai dirbi kitą darbą, negali atlikti pagrindinio. Tada, kai įvyksta įvykis, esi kaltas, kad nepadarei šito darbo. Bet būti vienu metu dviejose vietose niekaip negali. Jis nuolat apie tai šnekėdavo savo tiesioginiam viršininkui.
Praėjusių metų navigacijos pradžioje lyg ir buvo sutarę, kad „viskas, nuimame visus pašalinius darbus“, ir jie lieka tik tam keliui sužiūrėti. Bet taip neįvyko“, - sakė Asta.
Pasak moters, tas pašalinis darbas buvo net nesiūlomas, bet prievarta kišamas, tuo pačiu laiku, kai yra grafikas dirbti pamainoje kelio priežiūros laive.
„Jeigu tai yra savaitgalis, - dirbti keleiviniame laive „Vilkija“. Jo maršrutas buvo nuo Kauno iki Vilkijos. Tai taip gaudavosi, kad jis pagal grafiką turėdavo prižiūrėti kelią aname laive, o realybėje jis turėtų būti šitame laive, ir aptarnauti keleivius. Iš to – ta didelė dilema, ką daryti, jeigu su šituo laivu su keleiviais kažkas įvyksta, o jo, kuris yra tiesiogiai atsakingai atsakingas už kelią, tame laive nėra? O grafikas yra toks, kad jis ten yra.
Buvo tokia beviltiška padėtis, kai nieko pakeisti negali, sakai, bet negirdi. Sako: „tu privalai“, „kaip pasakysime, taip ir bus“, - pasakojo Asta.
Buvo iš upeivių dinastijos
Moteris pasakojo, kad vyrui vis sakydavo, kad „darome kažką“.
„O jis sakė, „Kam? Beviltiška“. Yra skundęsi žmonių, juos tiesiog suvalgė. Aišku, jis galėjo išeiti. Bet jo gyvenimas buvo jo darbas. Jis yra iš upeivių šeimos, tai – dinastijos. Tai buvo savo srities profesionalas. Jis tuo gyveno. Baisiausia, kad buvo priverstas tarytum savo noru išeiti iš darbo“, - sakė Asta.
Moteris pasakojo, kad ir pati dalyvavo tame pokalbyje.
„Jie trise iš jo laivo pasirašė pareiškimus – tarytum savo noru. Bet nebuvo ten jų „savo noru“, buvo priverstinis (veiksmas), nes „arba dirbat, arba jūsų čia nelieka“. Jie pasirašė. Ir po dešimties dienų mano vyras to neatlaikęs nusišovė“, - verkė ponia Asta.
Sūnus mokėsi iš tėčio
Moters teigimu, jos vyras nebuvo uždaras žmogus.
„Mes labai daug kalbėdavome, ir kai kuriuos sprendimus darydavome kartu. Bet tai buvo stipriau už jį“, - sakė Asta.
Moteris sakė, kad jis buvo labai atsakingas, sąžiningas, teisingas, skrupulingas.
„Buvo nuostabus žmogus. Mūsų sūnus mokėsi iš tėčio, kad perimtų, ir viskas, nebeliko nieko“, - šniurkščiojo pašnekovė.
Moteris sakė, kad jos vyras nesirgo psichikos ligomis.
„Nuo įtampos jam fizinė sveikata triko, prasidėjo astmos priepuoliai. Su juo naktimis sėdėdavau, kai jis dusdavo“, - sakė ji.
Ponios Astos vertinimu, jos vyras neturėjo problemų dėl alkoholio.
„Taip – ta įtampa, alkoholio ten atsirasdavo, bet jis nebuvo alkoholikas. Paskutiniu metu dažnai būdavo paūmėjimai, tai jis turėdavo biuletenių. Kadangi aš esu medikė, tai buvo pasakymas: „tai žmona nuperka biuletenį, kad jis galėtų gaivaliotis po gėrimo“. O kad aš su juo sėdžiu per naktį dūstančiu, kad jį pamėlusį vežu į priėmimą, tai...“, - pasakojo moteris.
Ji sakė, kad ji nori kalbėti, kad padėtų kitiems.
„Mano tikslas yra išviešinti, nes daug kur tai vyksta, ir, jei bent viena kokia nors gyvybė bus išgelbėta, tai vyro mirtis nebus beprasmė“, - kalbėjo ponia Asta.
Įmonei istoriją irgi prisimena su skausmu
Valstybinė įmonė šią istoriją irgi prisimena su skausmu. Vidaus vandens kelių direkcijos Personalo ir komunikacijos vadovė Justina Juozaponė pasakojo, kad tas žmogus toje darbovietėje dirbo daug metų.
„Jis buvo pas mus kapitonas, tai yra laivybos skyriuje aukščiausia pareigybė. Tai buvo labai gerbtinas žmogus. Ir jis gerbė mūsų įmonę, ir savo profesiją, ne be reikalo ir savo sūnui diegė šitą amatą“, - pasakojo J. Juozaponė.
Pasak jos, nors jo sūnus nebuvo įgijęs upeivio motoristo kvalifikacijos, įmonė sutiko jį priimti taip vadinamu remonto darbininku, kur jis galėtų pamatyti tą darbą iš vidaus.
„Tada jis perėjo mūsų įmonės vidinius mokymus. Labai skatinome, kad jis toliau išsilaikytų egzaminus Lietuvos transporto saugos administracijoje. Visada siūlėme baigti aukštąją mokyklą, kad galėtų įgyti kapitono kvalifikaciją daug greičiau ir efektyviau“, - sakė J. Juozaponė.
Moteris pasakojo, kad ir jiems ši istorija yra labai skaudi.
„Ji yra nepamirštama. Net širdis virpa, kaip kažkas gali paskambinti dėl tokios temos, nes mes kaip tik orientuojamės į kitą pusę. Esame socialiai atsakinga įmonė. Kaip valstybinė įmonė, visada orientuojamės ne į galutinį rezultatą, kaip kartais pasitaiko privačiame versle, kai pelnas būna kaip galutinis ir svarbiausias rodiklis. Mums svarbiausia ne rezultatas, o procesas, - kaip mes dirbame, kokie yra mūsų tikslai. Jie visi yra socialiai atsakingi. Turime ir politiką kaip lygių galimybių ir motyvacinė sistema. Kaip tik visas programas ruošiu, kad galėtume tapti TOP darbdavys bent jau susisiekimo srityje“, - dėstė J. Juozaponė.
Žmona prašė piniginės kompensacijos
Įmonės atstovę pribloškė žmonos kaltinimai įmonei mobingu.
„Jeigu jau taip linkstame, tai negaliu nepakomentuoti, kad iš jų pusės buvo (pasakymas), kad, jei būtų piniginė kompensacija iš mūsų įmonės, tai jie iš savo pusės elgtųsi irgi kitaip. Tarkime darbo ginče atsiimtų skundą“, - sakė J. Juozaponė.
Kalbėdama apie patį darbo ginčą, įmonės atstovė atkreipė dėmesį, kad veikė ne vienas, o keli asmenys.
„ Kai ateina žmogus nutraukti sutartį vienas, tai irgi aiškina situaciją, bet kai pasako keli žmonės iš karto, nujauti nerašytą bandos jausmą. Sūnus pats neįvardino, kuo jis buvo nepatenkintas. Bet, kai dirba šeimos nariai, galbūt buvo sunkus etapas šeimoje“, - spėliojo J. Juozaponė.
Pati įmonės atstovė prisiminė, kad priimant sprendimą suteikė vyrui galimybę persigalvoti.
„Įsivaizduokite, ryte sakau: „Jūs ramiai pagalvokite, ateikite po pietų. Mes visi pakalbėsime“. Atėjo ir trečias šeimos narys, tai yra jo žmona, su kuriais aš ir skyriaus vadovas bendravome labai ilgai.
Mums, kaip darbdaviui, įgulos išėjimas buvo skaudus. Turėjome peržiūrėti visą ruožą, galvoti, ką daryti. Su tuo žmogumi, kuris jau amžiną atilsį, labai puikiai atsimenu, kaip stovėjome tarpduryje, ir sakau: „jeigu kas nors Jums pasikeistų, būtinai skambinkite ir rašykite. Mes ką nors sugalvosime. Jeigu ne į kapitono pareigas, tai, galų gale, yra upeivio motoristo pareigos, kurios yra ne tokios atsakingos“. Buvo liudininkų, tarp jų ir jo žmona“, - pasakojo J. Juozaponė.
Moteris kalbėjo, kad jai sunku klausytis, kad kažkas galėjo kreiptis į žiniasklaidą šita tema.
„Aš pati esu skaičius apie Šiaulių situaciją – ir iš vienos pusės, ir iš kitos pagalvoju, kad tikriausiai visiems dabar yra labai sunku“, - sakė J. Juozaponė.
Neneigė, kad darbas buvo atsakingas
Įmonės personalo vadovė neneigė, kad vyro pareigos buvo atsakingos.
„Iš tikrųjų atsakomybė yra, jeigu tai yra aukščiausios pareigos tarp valdybos pareigybių, kurios yra remonto darbininkas, paskui – upeivis, motoristas, mechanikas, pagrindinis kapitonas ir tik tada – kapitonas. Žinoma, kaip vadovė aš irgi turiu atsakomybę, ir kartais ryte nervinuosi prieš eidama į darbą, kaip aš padarysiu tam tikrus žingsnius. Tai yra mūsų asmeninės atsakomybės klausimas“, - sakė J. Juozaponė.
Tačiau moteris atkreipė dėmesį, kad tas vyras turėjo galimybę prisiimti tas atsakomybes ir aukščiausias pareigas.
„Sakyčiau, kad žmogus dirbo dvidešimt metų, prašė kitų pareigybių, ir jam buvo nesuteiktos atsakomybės, tada gal čia kažkokį kabliuką būtų galima rasti. Bet čia net buvo suteiktos tos pareigybės“, - sakė J. Juozaponė.
Moteris pasakojo, kad pasitaiko atvejų, kai darbuotojas sako, kad pavargo ir nenori atsakomybės.
„Šiuo metu turiu vieną tokią situaciją su darbuotoju. Sakau: „žinai, mes pagalvokime dar savaitę, pasvarstykime, bet, jeigu ne, tai mes tave padarysime upeiviu motoristu“. Tik aišku tada eina atlyginimas į žemesnę pusę“, - sakė J. Juozaponė.
Moteris taip pat griežtai neigė, kad vyro galėjo būti prašoma klastoti duomenis.
„Tai yra žmonės, kurie yra garbingesnio amžiaus, ir visą gyvenimą pradirbę vandenyje, ant laivo, nesinaudoja nei planšetėmis, nei kompiuteriu. Jie net neturėjo įgūdžių pateikti duomenis oficialiu būdu. Dabar jau esame nupirkę planšetes, prašome jau pradėti pildyti. O ten būdavo tiesiog žodinė informacija“, - sakė J. Juozaponė.
Pokalbio pabaigai pašnekovė pasakojo, kad pas juos dirba ištisos darbuotojų kartos.
„Kaip ir čia buvo, pas mus yra ir kita šeima – ir pusbroliai, ir sesė. Taip yra, tėvai juos įtraukia į šitą amatą, paskui ir pusbroliai. Laivyboje žmonės dirba labai daug metų. Mūsų ilgamečiams darbuotojams tai yra gyvenimo dalis, o ne tik darbas. Mes tuo didžiuojamės, ir orientuojamės tik į tą pusę – kaip motyvuoti darbuotojus ne tik į rezultatą, o vykdyti visą procesą socialiai atsakingai“, - sakė J. Juozaponė.
Dabartinė situacija rizikinga
Psichologas Paulius Skruibis sakė, kad yra natūralu, kad situacija yra sujautrėjusi žmonėms, kurie turi tokių patirčių, pavyzdžiui, kurių artimieji nusižudė arba patyrė mobingą.
„Kas dar, man atrodo, yra rizikinga šitoje situacijoje, kad ji labai stipriai susijautrina ir tiems žmonėms, kurie dabar patiria mobingą ir tapatinasi su nusižudžiusia gydytoja.
Kai žmonės tapatinasi, jie gali kraštutinėje desperacijos būsenoje tai priimti kaip tam tikrą socialinį scenarijų – mobingas ir savižudybė kaip išeitis. Visi suprantame, kad tai yra mažiausiai, ko norėtųsi. Labai svarbu akcentuoti, kad tai nėra išeitis. Jeigu žmonės patiria kažką panašaus, kad ir kaip sunku būtų, bet reikia bandyti rasti iš to kažkokią kitą išeitį, kalbėti apie tai, kreiptis pagalbos“, - sakė P. Skruibis.
Psichologas teigia suprantąs visus sudėtingumus, kurie yra su tuo susiję, kad yra ir baisu, žmogus gali jaustis negirdimas.
„ Kalbant apie psichologo arba kito specialisto pagalbą, ji gali padėti. Nes, jeigu žmogus ilgą laiką yra tokioje būsenoje, iš tikrųjų jis gali išgyventi ir depresiją, ir kažkokius kitus sunkumus, ir tada jie jau patys savaime susiaurina galimybių lauką. Jau ir dėl to pradeda atrodyti, kad kitos išeities nėra.
Kuo gali padėti specialistas, - jis neišspręs mobingo problemos, bet, jeigu jis padės su lydinčiais dalykais, tarkime su depresija, tai galbūt žmogui atsiras daugiau jėgų, galimybių su specialisto pagalba ir palaikymu, kaip tą labai sudėtingą situaciją įveikti kitu būdu negu savižudybė“, - sakė P. Skruibis.
Specialistas yra atviras, kad yra kliūčių, dėl kurių žmonės vengia kreiptis pagalbos.
„Sprendžiant tą pačią mobingo problemą, labai svarbu šalinti kliūtis, kad medikai arba policijos pareigūnai, kiti valstybės tarnyboje dirbantys žmonės, galėtų kreiptis pagalbos, nebijodami, kad tai sukels kažkokių jų situacijoje nepalankių pasekmių“, - sakė P. Skruibis.
Nėra vieno kalto
Specialistas aiškino, kad savižudybė visą laiką yra kompleksinis reiškinys, kur mobingas gali būti viena iš priežasčių, bet paprastai yra dar kažkas – sunkumai, konfliktai, alkoholio vartojimas, depresija. Visa tai persipina.
„Nėra taip, kad visais atvejais tai yra psichikos ligos pasekmė. Čia yra dar vienas iš supaprastinimų, kuris yra mėgstamas ir specialistų. Yra ir socialinės problemos, psichologiniai sunkumai, kurie nesiekia sutrikimo lygmens. Be abejo, psichikos sutrikimų buvimas padidina savižudybės riziką labai ženkliai, bet ir čia neišeina lygybės ženklo padėti“, - sakė P. Skruibis.
Specialistas sakė nesutikęs dar nei vieno nusižudžiusiojo artimojo, kuris nesuktu galvoje klausimo: „gal galėjau kažką kitaip padaryti?“.
„Tai yra neišvengiama, kai atsitinka kažkas tokio kaip žmogaus savižudybė, kur kiekvienas suprantame, kad galėjo gi žmogus gyventi. Tada natūralu, kad tie, kurie yra aplinkui, galvoja: „o ką aš galėjau padaryti kitaip?“ Tas galvojimas yra labai skausmingas. Jis yra neišvengiamas, bet, jeigu žmogus jame užstringa, jis būna nesibaigiantis, tai būtų tas ženklas, kad reikėtų ieškoti pagalbos, ir su ta pagalba, kiek tas įmanoma, išeiti iš to proceso“, - sakė P. Skruibis.
Pasak specialisto, kartais ženklai, požymiai, kad žmogus galvoja apie savižudybę, yra matomi. Kitais kartais jų gali nebūti. Net, kai jie yra matomi, ne visą laiką lengva įvertinti, ką daryti tuo metu.
„Kadangi aplinkiniai dėl savižudybės yra linkę save kaltinti, jiems yra labai skausminga, kai kažkas kitas juos kaltina. Deja, taip atsitinka, ir ne taip retai, kad nusižudžius žmogui atsiranda tas, kad „tu kaltas dėl tos savižudybės“. Šeimos nariai vienas kitą kaltina, giminaičiai. Tai yra tikrai tai, kas labai skauda“, - sakė P. Skruibis.
Mano, kad Šiaulių istorijoje bandoma viską supaprastinti
Specialistas kritiškai vertina Šiaulių istorijoje bandymus viską paaiškinti mobingu, ir teiginius, kad jau dabar yra aišku, kas dėl to kaltas.
„Tai, ką žmogus parašo atsisveikinimo raštelyje labai desperatiškoje būsenoje, spręsdamas savo gyvybės ir mirties klausimą, esu tikras, kad to negali priimti, kad tai, ką parašė, tikrai taip ir yra. Tai yra labai svarbus liudijimas, bet nėra etiškas dalykas tuos atsisveikinimo raštelius viešinti. Dėl to, kad jie įvardina labai rimtus kaltinimus, kurie atspindi to žmogaus būseną tuo metu. Bet jie nėra patikrinti liudijimai arba nuosprendžiai“, - sakė P. Skruibis.
Pačiam specialistui ta istorija neatrodo tokia aiški.
„Šiaulių istorijoje atrodo, kad visiems žmonėms viskas aišku: „yra įvardinti kaltinimai, yra atsakingi žmonės, jie to nusipelnė“. Aš nesu tuo toks šimtu procentų užtikrintas. Juo labiau, kad aš žinau konkrečių situacijų, kai žmonės, kurie nusižudo, savo atsisveikinimo rašteliuose kaltina kažką, ant ko jie pyksta, bet nebūtinai yra taip, kad tie žmonės, kuriuos jie kaltina, yra vienaprasmiškai kalti. Toje desperatiškoje būsenoje žmogus kažką įvardina, bet tai nėra toks vienaprasmiškas dalykas“, - sakė P. Skruibis.
Psichologas supranta, kad žmonėms greičiausiai nepatinka tai, ką jis kalba, nes čia yra visokios išlygos, sudėtinga, neveda į priežastis.
„Tokioje kraštutinėje situacijoje norisi turėti aiškų atsakymą, kodėl žmogus nusižudė. Kalto turėjimas palengvina neapibrėžtumą, kurį kiekviena savižudybė palieka.
Žmonės labai kankinasi dėl to klausimo: „kodėl tas artimasis nusižudė?“. Ieško atsakymo į tą klausimą daug laiko, galvoja, svarsto. Turėjimas konkretaus kaltininko palengvina, tarsi viskas yra aišku. Bet mano žinia yra ta, kad tas aiškumas yra apgaulingas“, - sakė P. Skruibis.
Specialistas teigė, dirbdamas su nusižudžiusiųjų artimaisiais, nesusidūręs su nei viena situacija, kur būtų vienprasmiškai aišku, kad žmogus nusižudė dėl tokio konkretaus dalyko.
„Ir tai nėra tik mano asmeninė patirtis, iš esmės suicidologijoje, moksle, kuris nagrinėja savižudybes, yra labai aiškus įvardinimas, kad niekada nėra vienos savižudybės priežasties“, - sakė P. Skruibis.
Specialistas sako, kad, kai nusižudo žmogus, patiems artimiausiems gedėjimo procesas trunka net ne vienerius metus.
„Tai užtrunka laiko. Bet labai svarbu, kad po truputį jie su tuo susigyvena. Jeigu yra jausmas, kad laikas eina, bet nesikeičia, kaip buvo blogai, taip ir yra blogai, tai yra ženklas, kad tam artimajam reikėtų ieškoti pagalbos. Ir tos pagalbos yra – tiek psichologai, tiek savitarpio pagalbos grupės“, - kalbėjo P. Skruibis.
Kartu specialistas pabrėžė, kad darbe svarbu pirma kolegoms suteikti psichologinę pagalbą, o tik paskui aiškintis aplinkybes.
„Suprantu norą kuo greičiau išsiaiškinti, kas ten įvyko vienoje ar kitoje situacijoje, bet, kai, neleidžiant atsitokėti, pradeda vykti visokie tyrimai, tai nepalengvina kolegų situacijos“, - sakė P. Skruibis.
