Tai buvo tikra pašėlusių monstrų puota – tik dėl to, kad atsisakė patenkinti dviejų brolių seksualinius įgeidžius, o sumušta iš baimės ir dėl patirtų sunkių sužalojimų net apsituštino, ši moteris buvo pasmerkta gyvenimą palikti patirdama itin dideles kančias.

O noras gyventi buvo toks didžiulis, kad sukaupusi paskutines jėgas ji dar sugebėjo nušliaužti iki artimiausios sodybos – paprašė atsigerti vandens ir leisti iki ryto išsimiegoti. „Jokios policijos“, – pasruvusi krauju tyliai ištarė moteris.

Maždaug po trijų valandų ji mirė. Jai tebuvo 59 metai.

Netrukus policijos areštinėje atsidūrė trys vyrai – du broliai ir jų draugas. Bet dėl to, kad itin žiauriai nukankino moterį, atsakomybės sulaukė tik du – trečiasis, per prievartą siekęs su auka suartėti, kaltinimų išvengė, nes tik pasyviai stebėjo, kaip brolis ir šio draugas lyg išprotėję talžo savo auką.

O šaltakraujiškai ir su pasimėgavimu žudę vilniečiai Tadeušas Barkovskis (Tadeuš Barkovskij) ir Ivanas Lesnickis (Ivan Lesnickij) šiandien kaip įmanydami bando kratytis atsakomybės, kaltę versdami vienas kitam. Anksčiau neteisti vyrai iki šiol net neatsiprašė žiauriai nužudytos moters dukrų: „O kodėl turėčiau, juk aš jos nenužudžiau!“

Bet tai – tik jų žodžiai: teismas Vilniuje paskelbė, kad abu vyrai kankindami ir itin žiauriai nužudė moterį, todėl I. Lesnickis įkalinimo įstaigoje privalės praleisti 14 metų 6 mėnesius, o T. Barkovskis – dvejais metais mažiau.

Pasak teismo, nuo alkoholio apsvaigę vyrai savo auką išrengė nuogai, o paskui – užmušė, sudavę ne mažiau kaip 91 smūgį bei smaugę: „Jie padarė daugybę sužalojimų visame kūne, taip pat – sukėlusį mirtį krūtinės ląstos sumušimą ir taip, sukeldami didelį fizinį skausmą bei tyčiodamiesi, kankindami itin žiauriai nužudė savo auką.“

Žodžiai, kurių nereikėjo sakyti

Baudžiamosios bylos duomenimis, itin žiaurus nusikaltimas buvo įvykdytas dar 2018-ųjų liepos 10-osios vakarą vos keliolika kilometrų nuo Vilniaus nutolusiame Juodšilių miestelyje. Tądien T. Barkovskis, I. Lesnickis ir šio brolis Vladislavas iš Vilniaus atvyko pasisvečiuoti pas pažįstamus. Viešnagė neapsiėjo be išgertuvių, nors iš tikrųjų vyrai jau kelias dienas girtavo ir noras nuvykti į svečius tebuvo susijęs tik su noru toliau svaigintis.

Tadeušas Barkovskis
Vieno Juodšilių gyventojo sodyboje vyrai girtavo su dviem moterimis – viena jų čia gyveno. Moteris yra neįgali ir negali vaikščioti, todėl kilnodama alkoholio taurelę praskaidrindavo savo vienatvę. Būtent pas ją tądien taip pat svečiavosi vėliau nužudyta moteris – niekam nebuvo paslaptis, kad ši taip pat nevengia girtauti. Dėl priklausomybės alkoholiui ji buvo net netekusi motinystės teisių – viena dukrų buvo perduota valstybės globai, bet vėliau jau suaugusi gyveno kartu, sukūrė savo šeimą ir susilaukė vaikų.

Išgertuvės Juodšiliuose tęsėsi gerą pusdienį – kompanija išsikepė šašlykų, o butelį keitė butelis, kol vakarop į namus sugrįžo sodybos šeimininkas ir pareikalavo, kad visi svečiai išsiskirstytų. Iš Vilniaus atvykę vyrai netrukus sulaukė pasiūlymo iš išgertuvėse dalyvavusios moters – eikime į mano namus, supažindinsiu su savo vyresniąja dukra.

Vyrai sutiko – T. Barkovskis įsikibo moteriai į parankę, o broliai sekė iš paskos. Toli nuo išgertuvių vietos jie nenuėjo – pakeliui tarp T. Barkovskio ir moters kilo konfliktas. Dėl ko, dabar niekas negali pasakyti, tik broliai užsiminė, jog T. Barkovskis greičiausiai pasijuto įskaudintas, nes dar girtaujant sodyboje moteris šiam pasakė, jog jis smirda. Šie žodžiai labai skaudžiai palietė vyrą – jis taip pat yra neįgalus, dėl sveikatos problemų priverstas nešioti sauskelnes.

„Tada pamačiau, kaip mano brolis I. Lesnickis ir T. Barkovskis moterį sugriebė iš abiejų pusių, lyg už rankų ir liemens, ir nutempė į šalia kelio esančius krūmus, – sakė I. Lesnickio brolis Vladislavas. Ikiteisminio tyrimo pradžioje jam taip pat buvo pareikšti įtarimai, tačiau vėliau panaikinti, nes nebuvo nustatyta, jog jis būtų smurtavęs prieš moterį. – O tada krūmuose kažkuris iš jų moterį pargriovė ant žemės, T. Barkovskis jai nurengė visus drabužius, o tada kartu su mano broliu ėmė ją mušti – į veidą, galvą, pilvą, nugarą, šonus, visur, kur tik pataikydavo. Jie taip mušė apie 20 minučių, norėjau juos sustabdyti, šaukiau, kad nustotų, bandžiau juos nuo moters patraukti, tačiau jie vis tiek toliau ją mušė. O paskui liovėsi – pažiūrėjo, ar dar gyva. Ji tylėjo, gal buvo praradusi sąmonę, buvo visa kruvina, bet dar kvėpavo. Paskui mes kartu nuėjome prie parduotuvės ir su vietiniais dar išgėrėme, o kai maždaug po valandos sugrįžome pasižiūrėti, kaip moteris laikosi, jos jau neberadome. Tada autobusu išvažiavome į Vilnių.“

„Man ir broliui“

Kaip buvo iš tikrųjų, nepavyko nustatyti nei ikiteisminį tyrimą atlikusiems policijos pareigūnams, nei baudžiamąją bylą nagrinėjusiems teisėjams – be V. Lesnickio, daugiau liudytojų įvykio vietoje nebuvo, o tiek jis, tiek moterį mušę vyrai tuo metu buvo tokie girti, kad vėliau juos apklausinėjusiems tyrėjams nuosekliai nesugebėjo nurodyti įvykio aplinkybių.

Be to, paaiškėjo, kad ir nenori kalbėti tikrosios tiesos – juk kaltės dėl moters nužudymo nepripažino. Tiesa, ikiteisminio tyrimo metu, praėjus vos dviem savaitėms po įvykių, T. Barkovskis buvo prisiėmęs kaltę ir, atrodo, tuo metu, kiek tik galėjo prisiminti, papasakojo, kas iš tikrųjų tą liepos 10-osios vakarą įvyko Juodšiliuose.

Ivanas Lesnickis
„Neslėpsiu, dėl suvartoto didelio alkoholio kiekio dalies to vakaro įvykių neprisimenu, – kalbėjo T. Barkovskis. – Nežinau, kaip mes atsidūrėme krūmuose, tik žinau, kad atsigavęs pamačiau, kaip aš su I. Lesnickiu mušu tą moterį. Ji gulėjo ant žemės – buvo visiškai nuoga, kiek menu, mes ją kartu nurengėme... Bet kodėl ją mušėme, iki šiol negaliu prisiminti, gal buvo kilęs kažkoks konfliktas... O gal todėl, kad I. Lesnickis, mušdamas tą moterį, jai vis kartojo, kad ši turi jį ir jo brolį patenkinti oraliniu būdu. Sakė, kad jeigu tai padarys, jos daugiau niekas nemuš. I. Lesnickis vis ją tampė už rankų, galvos ir vis reikalavo oralinio sekso. Jis sakė: „Davai nučiulpk man ir broliui ir nieks tavęs nemuš.“ Tuo metu broliai buvo nusimovę kelnes ir tiek vienas, tiek kitas moteriai bandė įkišti savo lytinius organus į burną, lietė ir vedžiojo per jos lūpas.“

T. Barkovskio teigimu, moteris atsisakė tenkinti brolių lytinę aistrą, o I. Lesnickio brolis svarstė, ką reikės daryti: „Nežinau, ką daryti, ji neima į burną. Ką daryt?“

„Pasakiau, kad jeigu ji tavęs oraliniu būdu netenkina, o tau labai reikia pasitenkinimo, tai santykiauk natūraliu būdu, – per apklausą tyrėjams sakė T. Barkovskis. – Bet jis pasakė, kad tai yra neįmanoma: moteris pasituštino ir išsipurvino išmatose. Ir tada pamačiau, kad jomis esu išsipurvinęs savo kelnes – greičiausiai tai nutiko tuo metu, kai ją mušiau.“

„Gal ir paėmiau tą pagalį“

Nors ir nenorėjo, bet T. Barkovskis pripažino, ką tą vakarą su savo auka elgėsi itin žiauriai: „Dabar neatsimenu, kad būčiau paėmęs pagalį ir jį kiščiau tai moteriai tarp kojų, į lytinius organus ar išangę. Bet taip galėjo būti, nes tada buvau piktas, jog kelnes išsipurvinau išmatose.“

Lyg per miglą kruvinus įvykius prisimenantis vyras sakė, kad kelnes bandė valytis žole, o paskui nutarė moterį palikti – su Vladislavu išėjo. Bet prie moters liko I. Lesnickis.

„Po kiek laiko jis atėjo ir pasakė, kad moteris yra „gatava“, – prisiminė T. Barkovskis. – Mes paklausėme, ką tai reiškia, ką jis padarė, o I. Lesnickis pasakė, kad ji jau negyva, kad jis kažkaip spyrė jai koja į šoną ir kažkas sutraškėjo, kaip suprato, kaulai. Tada grįžome pasižiūrėti, bet ji dar buvo gyva, kvėpavo. Įsitikinę, kad nemirė, nuėjome prie parduotuvės, kur tęsėme išgertuves su vietiniais, o vėliau paskutiniu autobusu grįžome į Vilnių.“

Apie tai, kad sumušta moteris neišgyveno, T. Barkovkis teigė sužinojęs tik po dviejų dienų, kai jį sulaikė policijos pareigūnai.

„Savo kaltę visiškai pripažįstu – moterį mušiau kartu su I. Lesnickiu, bet dėl ko taip atsitiko, kokia buvo priežastis ar jos nebuvo, negaliu paaiškinti, nes neatsimenu“, – vyras teigė, kad labai gailisi dėl tokio savo poelgio. Ir net įvykio vietoje ant manekeno pademonstravo, kaip buvo smurtaujama prieš brolių lytinę aistrą tenkinti atsisakiusią moterį.

Bet šis gailestis greitai išgaravo – jau po dviejų savaičių, kai pareigūnai T. Barkovskį nuvežė apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vyras pareiškė, kad, nors ir smurtavo, bet nesijaučia kaltas dėl šios mirties.

„Sudaviau jai du ar tris smūgius, ją atstumdamas nuo savęs, bet daugiau jos nemušiau ir nežudžiau“, – pridūrė tyčiniu nužudymu apkaltintas vyras.

Šios pozicijos T. Barkovskis laikėsi ir baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, tačiau papildomai pridūrė, jog nuo moters drabužių nenurengė ir net nematė, kas tai padarė: „Kai mes atsidūrėme tame miškelyje prie krūmų, aš „nulūžau“, o kai vėliau atsibudau, pamačiau, kad ta moteris yra sumušta, kruvina, ji buvo tik su apatinėmis kelnaitėmis ir liemenėle, o broliai reikalavo, kad ši juos patenkintų oraliniu būdu.“

Be to, vyras pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu I. Lesnickis bandė jį paveikti – prašė vienam prisiimti kaltę dėl nužudymo. Jis taip pat piktinosi, kad konstatuojant kaltę teisėjai tikėjo I. Lesnickio brolio parodymais, nors šis baudžiamojoje byloje esą yra suinteresuotas asmuo – nori palengvinti giminaičio padėtį.

„Smūgių buvo daug“

O I. Lesnickis niekada nepripažino kaltės dėl itin žiauraus nužudymo ir tikino, kad moterį užmušė T. Barkovskis.

„Tuo metu, kai po išgertuvių išėjome iš sodybos, moteris pasiūlė eiti į jos namus pratęsti išgertuvių, – sakė I. Lesnickis. – Kai ji sužinojo, kad man yra 34 metai, pasakė, kad jos dukra panašaus amžiaus, todėl galės mane su ja supažindinti. Su ja susipažinti norėjo ir T. Barkovskis, bet moteris pasakė, kad šis jau yra senas ir smirda, todėl su dukra jo nesupažindins. Nežinau, ką turėjo omeny moteris, gal tai, kad šis iš tikrųjų dėl sveikatos problemų vaikšto su pampersais, bet tada daugiau apie tai nekalbėjome.“

Kaltinamojo teigimu, eidami į moters namus jie parduotuvėje dar nusipirko alkoholio, o paskui trumpam stabtelėjo prie apleisto pastato. Čia parūkė ir išgėrė.

„Tada su broliu svarstėme, kad vis dėlto gal jau reikėtų važiuoti į namus, kai pamačiau, kaip T. Barkovskis moteriai iš kojos spyrė į veidą, – sakė I. Lesnickis. – Su broliu jį nuraminome. Tada vėl išgėrėme, o paskui nutariau nueiti į autobusų stotelę pasižiūrėti, kada į Vilnių važiuos autobusas. Po kelių minučių sugrįžau ir pamačiau, kad moteris guli ant žemės, o T. Barkovskis viena ranka laiko jai suspaudęs už gerklės, o kita muša į krūtinę, pilvą. Smūgių buvo daug, tada su broliu prišokome ir kažkaip jį atitraukėme. Moteris tada atsisėdo, jos veidas buvo kruvinas. Ji elgėsi labai keistai, atrodė, jog praranda sąmonę, todėl jai kelis kartus sudaviau per veidą. Tada atsigavo, sakė, kad viskas gerai, jaučiasi normaliai.“

Pasak I. Lesnickio, nors T. Barkovskis ir buvo nuramintas, tačiau netrukus jis vėl puolė moterį.

„Trumpam nuėjau į šoną, išgirdau riksmus ir aimanavimą, grįžęs pamačiau, kad moteris vėl guli ant žemės, ji buvo nuoga, kelnės su kelnaitėmis irgi buvo numautos, marškinėliai suplėšyti, o T. Barkovskis sėdėjo ant jos, – kaltę bendrui vertė I. Lesnickis. – Jis vėl ją mušė, todėl su broliu atitraukėme, o tada paklausėme, kas šįkart nutiko. Jis sakė, kad moteris ištepė jo kelnes...“

Pasak vyro, vėliau T. Barkovskis ir vėl puolė moterį – pamatęs, kad jis su broliu nemato, paėmė pagalį ir aukai ėmė kišti tarp kojų.

„Mes vėl jį atitraukėme, o tada aš moterį apverčiau ant nugaros, pastūmiau koja, ji atsimerkė, paklausiau, ar reikia pagalbos, bet tik kažką neaiškiai pasakė“, – I. Lesnickis teigė, kad tada su broliu ir T. Barkovskiu nuėjo prie parduotuvės, ten dar išgėrė, o paskui išvažiavo į Vilnių.

Abu yra kalti dėl mirties

Itin žiauriai sumušta moteris dar tą patį vakarą sugebėjo nušliaužti iki draugės, pas kurią dieną girtavo, namų.

„Mes jau miegojome, kai mus pažadino sodybos šeimininkas, – jis sakė, kad miegodamas išgirdo beldimą į langą, o atidaręs duris pamatė stipriai sumuštą moterį, ji buvo visiškai nuoga, tik rankose turėjo mobiliojo ryšio telefoną ir raktus, – sakė liudytoja. – Šeimininkas moterį paguldė ant čiužinio ir apklojo, o tada atėjo ir mums papasakojo. Nuėjome pasižiūrėti – mano draugė buvo visa sumušta. Norėjome jai iškviesti greitąją pagalbą, bet ji prašė nekviesti, norėjo tik atsigerti vandens. Padavėme, ji išgėrė apie litrą ir užmigo.“

Ryte moteris buvo rasta mirusi – vėliau konstatuota, jog sunkių sužalojimų patyrusi moteris po sumušimo galėjo būti gyva apie tris valandas. Bet išgyventi jai jau nebūtų buvę jokių galimybių, nes sužalojimai buvo pernelyg sunkūs – ekspertai patvirtino, kad nukentėjusioji mirė nuo smūgių, suduotų į krūtinės ląstos sritį, visumos.

Nors T. Barkovskis ir I. Lesnickis teisme nepripažino kaltės, tačiau baudžiamąją bylą išnagrinėję teisėjai konstatavo, kad jie abu yra žudikai ir labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį neatitaisomų pasekmių, padarė veikdami bendrininkų grupėje.

„I. Lesnickio parodymai apie tai, jog T. Barkovskis galėjo įsižeisti dėl nukentėjusiosios žodžių dėl jo nemalonaus kvapo, taip pat ir kito nuteistojo T. Barkovskio parodymai, jog I. Lesnickis galėjo supykti ant nukentėjusiosios, jog ji nesutiko išpildyti jo ir jo brolio V. Lesnickio reikalavimų patenkinti oraliniu būdu, nėra paneigti, – teismas pažymėjo, kad nepavyko nustatyti tikrosios konflikto priežasties, dėl ko moteris buvo itin žiauriai nužudyta. – Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, nėra paneigti ir nuteistųjų parodymai, kad įvykio metu nukentėjusioji pasituštino ir išmatomis ištepė T. Barkovskio kelnes. Dėl visų šių priežasčių galėjo įvykti konfliktas tarp nuteistųjų ir nukentėjusiosios, todėl moteris buvo nužudyta kilus asmeniniam konfliktui. Taigi kilus konfliktui jis peraugo į fizinio smurto panaudojimą. Nustatyta, kad abu nuteistieji nutempė nukentėjusiąją nuo kelio, abu ją išrengė nuogai ir abu paeiliui smurtavo prieš ją. Manant vienas kito smurtinius veiksmus, abiem intensyviai suduodant smūgius į bet kurias nukentėjusiosios kūno vietas, taip pat ir į gyvybiškai svarbias, ir į krūtinės sritį, abu nuteistieji suvokė, kad šiais bendrais veiksmais ne tik gali sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, bet ir kėsinasi į jos gyvybę, bei pritarė tokiems vienas kito veiksmams.“

Nuteistųjų žudikų baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad I. Lesnickis ir T. Barkovskis buvo nusikaltimo vykdymo bendrininkai, nes „kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviems nužudymo požymiams, ir abu veikė tyčia“.

„Nėra konkrečiai nustatyta, kuris iš nuteistųjų padarė vienus sužalojimus, kuris kitus, tačiau abu nuteistieji sudavė smūgių nukentėjusiajai į krūtinės sritį, o būtent dėl sužalojimų visumos šioje srityje ji ir mirė, – pabrėžė teismas. – Veikdami tyčia jie abu sudavė smūgių nukentėjusiajai į krūtinės sritį, todėl abu yra kalti dėl jos mirties.“

„I. Lesnickis ir T. Barkovskis ilgą laiką smurtavo prieš nuogai išrengtą ir ant žemės pargriautą nukentėjusiąją, abu nuteistieji vienas po kito sudavė daugybinius smūgius (mažiausiai 91 smūgį) nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, šiuos smūgius sudavė ne tik rankomis ir kojomis, bet ir įvykio vietoje paimtu pagaliu, be to, ją ir smaugė, – pažymėjo teisėjų kolegija. – Nuteistieji sudavė smūgių ir į gyvybiškai svarbias nukentėjusiosios kūno vietas. Be kitų daugybinių sužalojimų, nukentėjusiajai nustatyti ir lūžiai, o būtent krūtinkaulio, dauginiai abipusiai šonkaulių lūžiai, nustatytas ir kepenų plyšimas. Visi sužalojimai (taip pat ir lūžiai) nukentėjusiajai buvo padaryti jai esant gyvai, nėra abejonių, kad tiek smūgių sudavimo metu, tiek ir kurį laiką po jų sudavimo moteris jautė stiprų skausmą, po visų suduotų smūgių ir jai padarytų sužalojimų nuoga ir sumušta nukentėjusioji buvo palikta įvykio vietoje.“

„Mylėjo tokią, kokia ji buvo“

Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad nukentėjusiajai buvo suduotas ne mažiau kaip 91 smūgis į įvairias kūno vietas, nukentėjusioji buvo mušama prieš tai nuogai išrengta, patvirtina, kad ji patyrė labai dideles fizines bei dvasines kančias, dėl to teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nukentėjusioji buvo nužudyta kankinant.

„Nukentėjusiajai padarytų kūno sužalojimų ypač didelis skaičius patvirtina ir tai, kad jai gyvybė buvo atimta itin skausmingu būdu, kai kurie nuteistųjų smurtiniai veiksmai padaryti tyčiojantis, ir tai patvirtina teismo išvadą, kad nužudymas padarytas itin žiauriai“, – teismas pabrėžė, kad nužudę nukentėjusiąją I. Lesnickis ir T. Barkovskis „padarė ypatingą žalą nužudytosios artimiesiems ir visuomenei, nusikaltimas sukėlė neatstatomų pasekmių.“

Teismas taip pat pažymėjo, kad abu nuteistieji nužudytosios dukroms privalės sumokėti po 20 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti.

Pasak teisėjų, nėra abejonių, kad dėl motinos nužudymo dukros patyrė ypač didelių dvasinių išgyvenimų ir dvasinį sukrėtimą.

„Dukras ir motiną siejo šilti, glaudūs šeimyniniai santykiai, – nurodė teismas. – Nors abi nukentėjusiosios neneigia, kad motina turėjo priklausomybę alkoholiui, bet su tokia priklausomybe ji tvarkėsi, būdavo ir laikotarpių, kai išvis nevartodavo alkoholio.“

Teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad viena nužudytosios dukrų augo vaikų globos namuose, tačiau jos santykiai su motina vis tiek buvo šilti, jos nuolat bendraudavo. Vis dėlto, teisėjų teigimu, šios aplinkybės ne itin palankiai apibūdina nužudytąją, tačiau jos dukros „motiną mylėjo tokią, kokia ji buvo, ir jų dvasiniai išgyvenimai dėl jos mirties nėra menkesni“.