„Mane iki šiol saugo, nes mano, kad įkalinimo įstaigoje yra nesaugu“, – sakė T. Bendikas, kurio pasakojimą apie įkalinimo įstaigų realybę ir paviešintus vaizdus galima pamatyti dokumentiniame filme „Pravieniškių mafija“ bei perskaityti to paties pavadinimo knygoje.
Tada jis vaizdo įrašais pasidalino ne tik su Delfi.lt, ir išsiuntė į Teisingumo ministeriją, kuri jau su Kalėjimų departamento vadovybe jau buvo spėjusi viešai pasigirti, kad kasmetinė kalinių žalojimo šventė, kurią nuteistieji vadina Jūros švente, neįvyko.
Dėl tyčinio nužudymo 12 metų laisvės atėmimo bausme nuteistas T. Bendikas iš karto po to sulaukė išskirtinio bausmių vykdymo sistemos vadovų dėmesio – kalinys buvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, buvo vežiojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą, buvo stengiamasi, jog kiti kaliniai nesužinotų, kur šis yra laikomas.
Nors turėjo daugybę nuobaudų, bet po kelių mėnesių T. Bendikui pavyko ištrūkti į laisvę – teisėjai nutarė, kad jis yra vertas pasitikėjimo ir neatliktą beveik trejų metų bausmę gali atlikti laisvėje. Bet lygtinai išleistas nuteistasis ir vėl yra už grotų – teismas nutarė, kad vyras nepateisino lūkesčių, be to, padarė naują nusikaltimą, kai girtutėlis sėdo prie vairo ir sukėlė eismo įvykį.
Šiandien T. Bendikas vėl kali Pravieniškėse – tik ne antrajame sektoriuje, kur ir buvo „šventinami“ naujokai, o trečiajame, kur nuteistieji kali kamerinio režimo patalpose. Kalinys neslėpė, kad buvo parašęs prašymą jį perkelti į antrąjį sektorių, kur daugybę metų veikė „Pravieniškių mafija“, tačiau gavo neigiamą atsakymą, o pokalbių metu pareigūnai užsiminė, jog esą jam dar iki šiol gali grėsti pavojus. Be to, prieš susitikdamas su Delfi.lt T. Bendikas sulaukė išskirtinio dėmesio iš Kalėjimų departamento vadovybės.
– Tomai, esate tas žmogus, kuris paviešino šokiruojančius vaizdus iš Pravieniškėse vykusios vadinamosios „Jūros šventės“. Po to jūs buvote saugomas, tų pačių metų pabaigoje išėjote į laisvę, bet ir vėl esate sugrąžintas į įkalinimo įstaigą. Kodėl?
– Atvykau, nes vairavau automobilį neblaivus – man skyrė pusės metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant atvirojoje kolonijoje. Bet prieš tai buvau lygtinai paleistas, bausmės laikas dar nebuvo pasibaigęs, todėl dabar man iš naujo reikia atlikti tą bausmę. Iš tikrųjų, į čia atvažiavau kaip į atvirąją koloniją, bet paskui įstaiga teismo prašė subendrinti bausmes, vis tiek pusę metų turėjau būti atvirojoje kolonijoje, tačiau ten nebuvau nė vienos dienos.
– Kiek dar liko iki išėjimo?
– 2 metai ir 9 mėnesiai.
– Žinoma, žinojau, išeidamas lygtinai daug išsinešiau – 2 metus ir 10 mėnesių. O praėjus 2 metams žuvo mano brolis, ir nežinau, kodėl – aš išvis negerdavau, bet tada išgėriau ir važiavau iki brolio kapo. Bet nenuvažiavau.
– Sustabdė policija?
– Ne, nesustabdė. Aš padariau didelį eismo įvykį, bet nieko nesužalojau, nieko neužkliudžiau, tik save. 24 dienas buvau ištiktas komos, pusę metų net nevaikščiojau, tik neseniai pradėjau vaikščioti. O kraujo serume buvo rasta 2,66 promilės alkoholio. Daug, čia labai daug. Kaip tik tada paskutinį kartą pasnigo, aš važiavau autostradoje, paskutinis fiksuotas greitis buvo 252 km/val.
Žinote, išėjau į laisvę po 10 metų nelaisvės, tos mašinos visos lekia, gerai atrodo, norėjosi viską išbandyti. Dabar gal kažkiek ir juokingai atrodo, bet iš tikrųjų buvo žiauru.
– Spėju, kad tai nebuvo pirmas kartas, kai važiavote tokiu dideliu greičiu...
– Ne, turiu 19 metų vairavimo stažą, už greitį esu gal du kartus baustas, bet ir tai mieste, nežymiai buvau viršijęs.
– Ir kaip Jūs gyvenote laisvėje po tiek laiko į ją išėjęs?
– Po tiek metų išėjus... Aš dar antrą kartą susituokiau atlikinėdamas bausmę – išėjau, o vaikai jau užaugę... Kažkaip visko norėjosi, nes viskas buvo kitaip. Kai sako, kad iš įkalinimo įstaigų išėję žmonės negali susirasti darbo, tai yra netiesa – aš visą laiką pradirbau. Yra to darbo, tik reikia norėti dirbti. Ir net nesvarbu, koks darbas – iš pradžių veiklas vykdžiau, paskui kasininku ir kt. dirbau, kuo tik nori, tik eik ir dirbk. Jeigu noro turi, gali dirbti, o jeigu noro nėra...
O kalbant apie pataisos namus, tai negalėčiau pasakyti, kad tai ir yra...
– Tai ir pakalbėkime apie tai...
– Labiau tiktų pagadinimo namai, nes pataisos namai – tai tik pavadinimas, nematau jokios pataisos.
– Bet jus atgal atsiuntė taisyti...
– Taip, bet galiu pasakyti, kad čia esu nuo sausio 13 d. ir čia tik pagadinimą matau, ne pataisymą. Aišku, to nepaneigsi, vieni skirstomi į vienus, kiti į kitus, atrodo, čia zona yra kitokia, bet iš tikrųjų – ne. Iš visų zonų, kur esu buvęs, manau, Alytuje yra geriausiai.
– Kodėl? Kaip tik priešingai sakoma – Alytaus pataisos namuose daug narkomanų, jie yra neprognozuojami...
– Aš vadinamam oze buvau, ten tvarkingai publika gyvena, nėra jokių nesąmonių – niekam nerūpi, kas ten koks, kas anoks. Tiesiog žmonės gyvena. Čia mane atvežė po tų įrašų paviešinimo, dėl saugumo taip pat buvo nuvežę ir į Šiaulius. Turbūt iš įkalinimo įstaigų Alytuje ir Šiauliuose buvo geriausiai. Apie Pravieniškes to nepasakyčiau.
– Taip. Ir greitai pasivijo. Kai atvykau, turėjau pusę metų bausmę atlikti atvirojoje kolonijoje, ten viskas kitaip, gali į darbą važinėti, daryti taip, kaip tau reikia. O kai manęs ten neperkėlė ir po dviejų dienų čia įmetė į būrį, problemos iš karto prasidėjo. Ne mano problemos. Ir dabar mane laiko kameriniame režime.
– Bet kameriniame režime gal geriau – mažiau pagundų...
– Taip, taip (juokiasi). Nežinau, tik tiek, kad tu visą laiką esi uždarytas. Tai – kalėjimas. Grynai kalėjimas.
– Tačiau juk turite galimybę porai valandų išeiti į lauką...
– Į kiemelį. Ten labai mažas kiemelis, o per savaitę du kartus po valandą galima į aikštynus – krepšinio arba futbolo aikštelę. Ir viskas.
Esu parašęs prašymą mane priimti į darbą, bet gavau atsakymą, kad negalime tavęs įdarbinti. Ir vėl dėl saugumo.
– Kaip suprasti?
– Kad nekiltų jokių incidentų, nes darbo zonoje į vieną vietą sueina daug nuteistųjų, tai nėra galimybės prižiūrėti. O kameroje sėdime tryse, čia nedidelės kameros – keturvietės, trivietės, dvivietės.
– Bet iš kur jūs žinote, kad jums gali grėsti pavojus?
– Tai pabendraujame. Per langus bendraujame – aišku, čia visi vardija, kad Delfi.... Čia Delfi ir buvo, sako, ką tu galvoji, buvai Delfi žmogus – nereikia toli bėgti į kalinius. Įstaigoje bendravau su pareigūnais – ir ne su prižiūrėtojais, o aukštas pareigas užimančiais pareigūnais, ir kai atsisėdęs pareigūnas sako, ką tu įsivaizdavai, pakėlęs vėliavą lakstei, o dabar pasekmių negausi? Kai pareigūnai taip šneka, tuomet nesupranti, kur tau geriau. Nėra kažkokių blogybių ar paslapčių, buvo dalykai, kurie buvo, jų niekas nepaneigs. Taip, jie buvo, o dabar ar jie yra, ar nėra, ne man tai spręsti ir ne man tai tvarkyti.
– Tiesioginių grasinimų sulaukiate?
– Dabar paskutiniu metu tai ne. Tik pradžioje visko buvo.
– Bet, įsivaizduokite, jus perkeltų į bendras gyvenamąsias patalpas, jūs manote, kad kažkas įvyktų?
– Nežinau. Aš tai nesu konfliktinis, neinu ieškoti konfliktų, bet juk koks skirtumas – buvo, tai buvo. Blogiausia, kai tai šneka žmonės, kurie tuo metu čia net nebuvo ir nežino, kaip viskas čia vyko. Norėčiau išgirsti tuos žmones, kurie tuo metu ten buvo ir jiems tikrai blogai buvo. Tikrai ne visiems gerai tada buvo. Bet tų žmonių nėra.
– Gavau nuo tų buvusių. Geriausia, kai pasako, kad tu esi užsakytas. Jau aiškinti nebereikia, ką tai reiškia – tokia kalinių tvarka, kai turi būti toks ar anoks. Bet, žinote, Alytuje, kur režimas sustiprintas, ir kai buvo paviešinti tie maudynių vaizdai, kai mane iš Pravieniškių išvežė dėl saugumo, ten nė vieno jokio blogo žodžio nepasakė. Sakė, kad kaip tik gerai, nes ten elgiatės kaip gyvuliukai į gardus suvaryti. Iš tikrųjų teisybę pasakė.
Dėl to ir sakau, kad Lietuvoje pataisos namai skiriasi – vienur kali žmonės, kurie supranta, dėl ko čia pateko ir nežaidžia tų kvailų žaidimų – juk yra skirta bausmė, ją reikia atlikti.
– O kaip dabar yra – ar panašūs dalykai vyksta?
– Dabar gerai, kai yra kamerinis režimas, mus prižiūri pareigūnai ir nėra tokių momentų, kai tu visą dieną būni lauke. Čia gal ramiau, čia negyvena taip, kad vyktų maudynės.
– Kaip yra kituose sektoriuose, kur nuteistieji kalbi bendrabučio tipo patalpose?
– Bendravau su vienu, kuris iš antrojo sektoriaus yra atvykęs, tai sakė, kad jau nevyksta, pasikeitė tik tiek, jog jiems yra nustatyta, kur jie gali eiti, kur negali. O gyvena taip pat – viskas tvarkoje. Sąlygos, aišku, tretiems Pravieniškių namams negalima pareikšti jokių pretenzijų, čia viskas sutvarkyta.
– Tokie ir turi būti pataisos namai?
– Taip, va tokie ir turėtų būti pataisos namai, o ne kaip buvau antruosiuose pataisos namuose – ten lovos mažytės, viskas griūna, niekas netvarkyta, nevalyta, grindys išpuvusios. O trečiam sektoriui reikėtų didelį medalį uždėti.
Nors, įsivaizduokite, patalpos yra naujai sutvarkytos, įeinu į dušą, mes tryse gyvename, o ten – viena patalpa, tik kranai. O kur pertvarėlės? Ir viskas – tada ir prasideda, žmonės kreipiasi į teismą, prisiteisinėja po kelis šimtus eurų, bet juk už tuos kelis šimtus galima padaryti pertvarėles ir viskas.
Kartais sako, kad pareigūnai turi per didelį darbo krūvį, nėra dirbančių žmonių, bet juk tai ne mūsų problema, tai – mūsų valstybės problema. Nusikaltimų nereikia daryti. Ir čia pats sau paprieštaravau – aš nesijaučiu padaręs naują nusikaltimą. Nors vairavimas jau laikomas nusikaltimu.
Žinote, man yra pridėję visokių vardų – ką tu eini ten, pridavinėji, ožini. Aš nieko nepridavinėju – tiesiog taip yra, kodėl nuo savęs slėptis. Ir tada vieni pas kitus pradeda ieškoti bėdų. Kam?
– Anksčiau jus vadino kalinių teisingumo ministru. Kaip dabar – valdžia pasikeitė ir jau nebesate ministras?
– Aš turėjau rašyti paaiškinimą – ir viskas dėl to, kad su jumis turėjau bendrauti – dėl to praėjau kelis kabinetus. Kas čia tau negerai? Iškart pagalvoja, kad gal įstaiga, patalpos, bet ne, dėl to tu nieko nepadarysi, čia tiesiog taip yra. Niekas čia nepaėmė manęs ir už gerą elgesį neuždarė.
– Pats kaltas?
– Taip, pats kaltas. Bet atrodo, kad už tą kaltumą jau pasiėmiau – mėnesį laiko buvau ištiktas komos, paskui nevaikščiojau, pasekmes ir dabar jaučiu.
– Prieš šį pokalbį turėjote svečių? Kas buvo atėjęs ir kodėl?
– Žinokite, nenustebau, niekas čia nesikeičia, tik vyksta aukštesniu lygiu, bet gerai – buvo Kalėjimų departamentas, Imuniteto skyrius ir Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas Gintaras Šarauskas. Mato, kur čia tiesiog buvo padaryta klaidų. Paklausė dėl man skirtų bausmių, dėl to, kad esu čia, praradau darbą.
Nesakau, kad čia visi blogi ar visi geri – mes visi juk žmonės. Bet kai yra dalykų, kurių neturėtų būti, mes apie juos puikiai žinome ir kalbame. Aišku, nebuvau kituose sektoriuose, negalėčiau pasakyti, kad čia žmonės galėtų kuo skųstis – viską turi, viskas gražu.
– Bet kastos ir čia egzistuoja?
– Jos turbūt niekada ir nedings. Bet, manau, siekia, kad jos išnyktų. O kalbant apie patalpas, tai ne visi žmonės taip laisvėje gyvena – šilta, tvarkinga.
– Tai gal per gerai gyvenate?
– Nežinau, ar per gerai gali būti. Nors ne už gerus dalykus čia žmonės papuolė.
– Bet ir šiuose pataisos namuose įvyksta visokiausių dalykų – štai neseniai visi kalėjimų sistemos darbuotojai šventė netoliese esančiose Rumšiškėse, o kaliniai čia apvogė darbuotojų kabinetus.
– Negalime sakyti, kad viskas yra tvarkinga, viskas gerai ir nėra nieko blogo – nesvarbu, ar mes būsime pataisos įstaigoje, laisvėje juk ir tas pats vyksta. Todėl ir čia pats pats. Yra ir tokių, kurie savęs neprisižiūri, gadina inventorių – negerai, nepagalvoja, ką po savęs paliks, juk po tavęs kitas ateis. Bet tai labai priklauso ir nuo to, ar kaliniai būna užimti – jeigu patekęs už grotų žmogus metų metus tik būna toje pačioje patalpoje, kaip jis pasikeis.
– Juk yra resocializacijos procesai, kai nuteistuosius bandoma integruoti į visuomenę...
– Jūs žinote, aš niekada nemeluoju – nėra tiek darbuotojų, kad jie galėtų tuo pasirūpinti, o jeigu nori kažkuo užsiimti, tau atneša krūvą popierių, sako, paskaityk ir surašyk. Čia kaip mokykloje. Nes fiziškai nespėja su nuteistaisiais dirbti.
– Bet stengiasi?
– Kai tu pats lendi, prašai, tai taip.
Bet, jeigu atvirai, situacija yra pasikeitusi – jeigu parašai prašymą ar skundą, tai jau reaguoja, o anksčiau būdavo, kad išsiuntei ir viskas. Dabar per septynis mėnesius neparašiau jokio skundo ir neturiu jokios nuobaudos, o anksčiau buvo, kad rašiau daugybę skundų ir turėjau virš 60 nuobaudų. Ir tada sakė, kad kai turi tiek nuobaudų, į laisvę anksčiau laiko neišeisi. Bet išėjau.
– O nepagalvojote, kad gal be reikalo įsivėlėte į tuos dalykus, kai paviešinote Jūros šventės įrašus?
– Ne, aš nepadariau niekam blogo, tiesiog norėjau, kad žmonės žinotų, kas iš tikrųjų vyksta.
– Nors esate kamerinio režimo patalpose, bet juk ir čia daugybę nuteistųjų pagauna apsvaigus nuo narkotikų. Iš kur jie patenka, jeigu griežtai tvarka prižiūrima?
– Turbūt lengvesnis klausimas būtų: kada jie nepatenka? Jie visada patenka. Nesvarbu, ar žmogus bus įstaigoje, ar laisvėje, jeigu jis tai vartoja ir to nori, jis tą ir vartos, per prievartą nė vienam neateis ir neįkiš.
Nesudėtinga gauti. Nemanau, kad yra paslaptis ir net nesvarbu, kuriuose pataisos namuose esi įkalintas – visur tas pats.
– O kaip su mobiliojo ryšio telefonu? Anksčiau turėjote, o dabar ne?
– Ne, neturiu, anksčiau buvo kitaip – jis visada buvo su manimi. O dabar čia užtektų tik jį įjungti ir jo netekčiau – virš kameros durų yra įranga, kuri iš karto pradeda fiksuoti, jog naudojamasi mobiliuoju ryšiu. Aišku, kai turėjau telefoną, buvo gerai – galiu pasiskambinti mamai, šeimai, bet kai prasideda nesąmonės, daromi nusikaltimai...
Bet tai ne problema – yra taksofonai, galima du kartus per savaitę skambinti po 15 minučių, galima paprašyti ir duoda papildomai. Užtenka – vaikams, tėvams paskambinti, o draugams nereikia.
– Draugai į blogą kelią veda?
– Ne, manęs nenuvedė niekas į blogą kelią, aš nieko blogo nepadariau, tik save sužalojau. Aišku, ačiū Dievui, nieko neužgavau. Nesakau, kad esu auka, mane čia uždarė, ką man dabar daryti – čia mano pasekmės, nors man jau nedaug buvo likę, spalio mėnesį teistumas būtų pasibaigęs.
– Gera pamoka.
– Pamoka tikrai gera, jeigu taip būtų nutikę su kitu žmogumi, kaip su manimi, tai norėčiau su juo dvi dienas atsisėsti ir pakalbėti, paaiškinti, kaip reikia elgtis. Vyliausi, kad man pavyks dar išsaugoti laisvę, bet teismas manė kitaip.
– Visi. Dabar, kai artėja lygtinio paleidimo terminas, jau nenoriu tokios galimybės siekti – geriau išbūti iki galo, nedaug man ir tėra likę. Įsivaizduokite, du metus prabūni laisvėje, bet padarai pažeidimą, todėl turi grįžti atgal, o tą visą laiką, kai tave prižiūrėjo probacija, reikia iš naujo išbūti.
Manau, kad pataisos namuose turėtų būti visiems nuteistiesiems sudaryta galimybė dirbti – kad žmogus turėtų užimtumo, o ne visą laiką gulėtų lovoje. O jeigu jam skirta kalėti 10 ar 15 metų, ką jis visą laiką ir gulės? Kuo daugiau dirbti – ir užimi save, kiti gali atlyginti žalą, kuri yra priteista, pagaliau gali būti sau naudingas. Bet, aišku, ne visi nori dirbti.
– „Bachūrai“ negali dirbti pagal kalinių taisykles?
– Tikrai, bet kai buvau Alytuje, mačiau, kaip jų „laikosi“.
– Kastos egzistuoja, o ar gali vadinamasis „nuskriaustasis“ būti apgyvendintas su „bachūrais“?
– Dabar tu pats to negali daryti. Kastos turbūt niekada nesibaigs, aišku, administracija dėl to tikrai nekalta, bet čia paskutiniu metu, kalba, kad administracija kaip tik stengiasi taip daryti – vadinamus „nuskriaustukus“ meta su „normaliais“ ir žiūri, kas ką dabar darys.
Blogiausi yra jaunesnio amžiaus žmonės, nes jie yra prisiklausę, dar nebuvę jokiose įstaigose, atvažiuoja ir nori nuotykių, bet kai pabūna, supranta, kad tie nuotykiai neįdomūs.
Vienas žmogus man sakė: nereikia sėdėti kalėjime ir nebus bėdų. Tai turbūt teisingiausi žodžiai.
