Per 46 tūkst. gyventojų prieš karą turėjusį Iziumą teka Doneco upė. Tai strategiškai svarbus taškas norintiems okupuoti visą Donbaso regioną. Užimdami tokias vietas rusai elgėsi paprastai – masiškai bombarduodami nušluodavo viską nuo žemės paviršiaus.
Tą jie padarė ir Iziume. Miestelis sunaikintas taip, kad ukrainiečiai jį kartais pavadina mažuoju Mariupoliu.
„Nuo vasario 26 dienos iš pradžių buvo antskrydžiai, kažkur girdėjosi šūviai. Tada prasidėjo atakos, – pasakoja okupaciją išgyvenusi Valentina Ivanova. – Visi slėpėmės rūsiuose. Gretimoje gatvėje susprogdintas penkiaaukštis, ten žuvo 68 žmonės. Iš po griuvėsių tris paras girdėjome dejones. Po trijų dienų gelbėtojai iškasinėjo, rado vaikų rankas, galvas, buvo tikras pragaras.“
Valentina ir dar pora dešimčių senjorų centrinėje Iziumo aikštėje laukia humanitarinės pagalbos. Išlaisvinus miestą jiems čia pagaliau atvežama karšto maisto.
Aplink viskas sugriauta, fone matosi administracijos pastato griuvenos, kur rusai buvo įkūrę savo vadavietę.
Miesto ligoninė prieš pat karą buvo apsirūpinusi modernia skenavimo įranga, bet buvo subombarduota taip jos ir nespėjusi panaudoti.
Šalia ligoninės stovi surūdijęs Moskvičius su manta ant stogo, o greta užrašas perspėjantis užminuotą lauką. Žengti žingsnį nuo kelio Iziume mirtinai pavojinga – minų pilna visur. Tai labai apsunkina komunalinių paslaugų atkūrimą, du darbininkai žuvo užlipę ant minų, kai bandė tvarkyti elektros tinklus.
Už jų matosi tik cerkvė, nuo bombardavimo dužo jos langai, tačiau visa kita ji nepaliesta. Ukrainiečiai pamini, cerkvės - vienintelis statinys, į kurį rusai per bombardavimus nesitaiko. Tai greičiausiai Putino duoklė patriarchui Kirilui už ištikimybę.
Priešais ligoninę išlikę plaktai, viename jų – nėščia moteris ir užrašas: „Gyvenk sveikai tam, kad ir tavo vaikai būtų sveiki“. Fone – sugriautas namas, dar kiek tolėliau – subombarduotas ir sudegęs daugiabutis.
Masinėse kapavietėse – karo nusikaltimų įkalčiai
Netoliese policijos komisariatas, jo rūsyje okupantai įkūrę kankinimų kamerą, tokių miestelyje iš viso aptikta bent 11. Dabar ten dirba tarptautiniai tyrėjai, dokumentuojantys įvykdytus karo nusikaltimus.
Kiek iš viso per okupaciją žuvo žmonių – nežinia. Vien viename šalia Iziumo kapinaičių esančiame miške iškasti 447 kūnai.
„Šioje masinėje kapavietėje didžioji dauguma – civiliai, kariškių nedaug, yra ir vaikiukų, dauguma su kankinimo žymėmis, sulaužytais žandikauliais, vyrams nupjauti lytiniai organai“, – pasakojo Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Valdemaras Sarapinas, jam lankantis Iziume prancūzų ekspertai ekshumavo 4 kūnus. Visus juos identifikavimui iškart nešė į greta įrengtą mobilią laboratoriją.
„Mums minėjo, kad netoli nuo čia yra atrastos dar 2 masinės kapavietės, bet prie jų negalima kol kas prieiti, nes jos yra užminuotos“, – pridūrė ambasadorius.
Dalis kapavietėse užkastų žmonių žuvo per sprogdinimus. Pavyzdžiui, ant daugiabučio, kurį minėjo Valentina, mestos dvi aviacinės bombos, viena krito šalia, kita, 500 kg svorio, visiškai sunaikino pusę pastato, o rūsyje besislėpusius žmones užvertė griuvėsiai.
Nesunaikinta gyventojų buitis tapo atvira visiems: trečiame aukšte spinta su stalu išliko beveik sveiki, viduje vis dar matosi sukabinti rūbai, lentynose sudėtos knygos.
Evakuotis net nepasiūlė
„Kai šaudė, namas drebėdavo, kai krito bombos, mes tik meldėmės, net netikintys šaukdavosi Dievo pagalbos. Baisus pragaras. Viena moteris iššoko, reikėjo jai kažką pasiimt ir ją užmušė. Ji gal metrą nuo mūsų laiptinės voliojosi, – apie tai, ką teko iškęsti, pasakoja Valentina. – Mūsų rūsys buvo labai mažas, kartu slėpėsi ir maža mergaitė, dviejų su puse metukų, ji prašė sausainių. Žmonės davė iš kišenių kas ką turėjo, duodavo duonos plutą, duodavo ir sakydavo štai sausainiai.“
„Tai pragaras. Sėdėjom alkani, mes tai ką, iškentėm, o vaikai alkani, miego nori. Ir girdim, kaip lėktuvas suka ratą, ruošdamasis bombas mest. Kai bombos krito, vis galvojom, išgyvensim ar ne. Išgyvensim po griuvėsiais, ar ne, jei užvers“, – toliau pasakojo ji.
Paklausta, kodėl nepabėgo, kai tik turėjo progą, Valentinos atsakymas pribloškia – tokios progos tiesiog nebuvo. Kaip ji pasakojo, nuolat per televizorių girdėjo, jokio karo nebus ir jaudintis nėra reikalo.
„Ir mes visi ramiai gyvenom. Tada pradėjo kristi bombos. Jei būtume žinoję, būtume išvažiavę. Va stovi žmonės, pagyvenę, su ligom. Reikia normalaus maisto ir poilsio, ir gydymo. Neišvažiavom ne todėl, kad nespėjom, mes net negirdėjom apie evakuaciją, mus tiesiog paliko“, – pasakojo vietinė gyventoja.
Gyvena be dujų ir vandens
Dabar, kai viską išgyveno, ji niekur važiuoti nebesiruošia, nors gyvena be vandens, šilumos, elektros ir dujų. Žiemos vietiniai laukia su nerimu ir pykčiu.
„Mes nežinom, kaip peržiemot. Daugeliui nėra kur eit. Daugiabučiuose viskas sugriauta, prie laiptinių kūrenam laužus. Bet malkų net nėr, daug žmonių čia. Ir vaikų, ir suaugusių. Susirinkom viską, kas dega, į mišką eit pavojinga, užminuota. Nei langų, nei durų nėra. Vaikščiojom po miestą, rankiojom nuolaužas, kad langus užkaltume“, – pasakojo Valentina.
Po pokalbio su Delfi vietiniai gyventojai užsipuolė ir mus lydėjusį vietinį karinės administracijos vadovą. Supykę žmonės reikalavo paaiškinti, kada mieste atsiras bent pagrindinės komunalinės paslaugas.
Jis 5 minutes ramiai aiškino žmonėms, ties tuo dirbama. Du elektrikai žuvo užlipę ant minų, todėl norint tęsti darbus teritoriją reikia išminuoti.
„Bet per dvi savaites viskas bus sutvarkyta“, – pažadėjo vadovas.
Šis momentas buvo įdomus, nes iš pradžių vienas per kitą rėkiantys senoliai, atrodė, gali valdininką net užpulti, o tikrai juo gražiuoju nepaleis. Tačiau gavę atsakymus į jiems rūpimus klausimus jie dar ir pajuokavo kartu su juo, o tada padėkojo ir palinkėjo sėkmės.
Baisiausi – Donecko ir Luhansko kovotojai
Žmonės likę ne tik be komunalinių paslaugų, bet ir be turto. Tuo pasirūpino miestelį okupavę rusai.
„Marodieriavo“, – paklausta apie tai, kaip elgėsi okupantai, kalbėjo Valentina.
Blogiausia buvo ne su rusais, o kai atėjo Donecko ir Luhansko separatistai, šie vaikščiojo po laiptines, peršaudavo spynas ar tiesiog išlauždavo duris ir pasiimdavo viską, ką tik rasdavo.
„Kai išlindom iš rūsių, radom išlaužtas duris, viskas išversta iš spintų ant grindų, – pasakojo Valentina. – Ką jie norėjo, tą jie pasiėmė, o visą kitą sumindė. Neįsivaizduojam už ką mus taip. Mano vyras visą gyvenimą dirbo, jo portretai buvo garbės lentoj, kaip gamyklos pirmūno. Ir kaip taip galima tyčiotis, mes viską praradom, ką užgyvenom.“
Pašnekovė užsiminė ir apie vykusius kankinimus, tą patyrė jos žentas, kovojęs ukrainiečių teritorinės gynybos daliniuose.
„Jį paėmė, dvi savaites laikė, labai sumušė. Visas kruvinas buvo, kai paleido. O iš jo buto tuo metu išnešė viską, net vaiko daiktus“, – sakė ji.
Iziumo okupacija baigėsi dar greičiau, nei prasidėjo, vieną rytą atsikėlę vietiniai rusų tiesiog neberado – jie pabėgo tamsoje.
„Viską metė, techniką. Pabėgo. Ryte išėjom apsižvalgyt atsargiai, visur mėtėsi jų daiktai, liemenės šarvuotos. Šaudmenys. Viską metė. Namus, kuriuose gyveno, bėgdami susprogdino“, – sakė ji.
