aA
Senovės lietuviai mirusius išlydėdavo kitaip. DELFI domėjosi, kur buvo laidojami kūnai, kada pradėtos siūti specialios įkapės, o juoda tapo gedulo spalva.
Nida, senosios kapinės
Nida, senosios kapinės
© K.Šatūno nuotr.

Kaip DELFI pasakojo etnologas Libertas Klimka, baltų genčių laidosenoje atsispindi sudėtinga to meto žmonių pasaulėžiūra ir jos kaita.

„Prie kapo atlydi dvejopi jausmai: velionio gedima, jo gailimasi, bet kartu jaučiama ir prietaringa mirusiojo baimė. Kapas – tai mitiškai suvoktas riboženklis tarp gyvųjų ir vėlių pasaulių. Ten vėlių suolelis... Kapo įrengimas atspindėdavo įsivaizduojamą visatą, – juk per kapą patenkama į dausas, į mirusiųjų šalį. Laidosenos tyrinėjimai – bene vienintelė galimybė tiesiogiai pajausti priešistorės žmonių dvasinį pasaulį. Tik tuo ir pateisinama archeologų drąsa sudrumsti kapo ramybę“, – sakė etnologas.

Guldydavo ant šono, palenktomis kojomis

Profesoriaus žiniomis, seniausias palaidojimas mūsų krašte rastas Spigino saloje Biržulio ežere, Telšių rajone. Jis datuojamas vėlyvuoju mezolito laikotarpiu, 5780 m. prieš Kristaus gimimą.

Libertas Klimka
Libertas Klimka
© DELFI / Valdas Kopūstas

„Akmens amžiaus žmonės mirusius į kapo duobę guldydavo ant šono, palenktomis kojomis. Taip miega kūdikiai. Gal tuo būdavo imituojamas žmogaus grįžimas į Žemės motinos įsčias? Laidota arti namų, taigi ir po mirties velionis tarsi dalyvaudavo bendruomenės gyvenime“, – pasakojo L. Klimka.

Bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus mirusieji vakariniame Lietuvos pakraštyje laidoti pilkapiuose, apjuostuose akmenų vainikais, profesoriaus žodžiais, kai kurie net trimis eilėmis.

„Iki 1100-ųjų metų prieš Kristų čia išliko senoji tradicija laidoti nedegintus kūnus, tik jie jau guldyti aukštielninki. Visuotinai įsigalėjęs deginimo paprotys gyvavo per tūkstantį metų. Pilkapių centre buvo įrengiami akmenų „nameliai”, kurių viduje – urnos palaikų pelenams ir įkapėms. Gal pilkapiai savo forma imituodavo dangaus kalną ar skliautą? Pilkapynai būdavo įrenginėjami jau toliau nuo gyvenviečių, taigi mirusiųjų pasaulis „nutolo”. Nereta, kad jie yra už vandens – upės ar ežero“, – atkreipė dėmesį etnologas.

Moters galva – į Rytus, vyro – į Vakarus

Pasak L. Klimkos, geležies amžiuje, kuris prasidėjo po Kristaus gimimo, mirusieji vėl laidoti nedeginti pilkapiuose ir vadinamuosiuose plokštiniuose kapuose: „Moterys į kapą guldytos dažniausiai galva į saulės teką, vyrai – į laidą. Ugnies apeiga laidojimo metu neišnyko. Kad ugnimi būdavo pašventinama kapų duobė, liudija randami angliukai ir apeiginės laužavietės šalia kapinynų“.

Erdvinio orientavimo paprotį (vyrai galva į laidą, moterys - į teką) ištyrinėjo archeologas akademikas Eugenijus Jovaiša. Kaip priminė L. Klimka, antroji deginimo banga „iki jūros iš Rytų Lietuvos nuėjo apie VIII-IX a.sandūrą”.

Prie pat Vilniaus – 140 pilkapių kompleksas

Šalia Vilniaus esančio Neries regioninio parko teritorijoje priskaičiuojama apie 140 pilkapių, kuriuose V-VII a. buvo laidojami žmonės. Kaip tie pilkapiai atrodo šiandien, matyti einant Karmazinų ir kitais turizmui pritaikytais pėsčiųjų takais.

Senovės laidojimo papročiai: kodėl guldydavo šonu ir pariestomis kojomis
© K. Cemnolonskio nuotr.

Parko direktorės Audronės Žiškutės teigimu, dar ankstesniais laikais šiame regione laidojant žmones, manoma, svarbų vaidmenį atliko Neris. „Mūsų eros pradžioje, iki IV-V a. to meto gyvenviečių randama, o palaidojimo vietų – ne. Tačiau, būtų per daug spekuliatyvu vien tuo remiantis laidojimus sieti su upe, nors viena iš versijų, kad mirusieji buvo paleidžiami susitikti su protėviais neužkasant į žemę ir nedeginant, o Nerimi”, – DELFI sakė parko vadovė.

Vandens sąsajos su perėjimu iš vienos būties į kitą – akivaizdžios. Kaip priminė A. Žičkutė, po mirštančiojo lova buvo kišami dubenys su vandeniu, iki dabar išlikęs mirusiojo kūno apiplovimo paprotys, ne šiaip sau atsiradęs posakis, kad pro devynis vandenius persivertusi dūšia pasidaro čysta.

Laidojimą upėse profesorius L. Klimka vadino įrodymų neturinčia hipoteze. „Archelologas Vytautas Urbonavičius yra radęs degintinius palaidojimus Obelių ežere. Tai vėlyvi laikai, gal jau krikščionybės plėtros pradžia“, – komentavo etnologas.

Dėl laidojimo drevėse L. Klimka užsiminė, kad čia tikriausiai turėti omenyje skobtiniai medžių kamienų karstai, nors šiaurės tautelės savo mirusiems šamanams renčia platformas virš žemės ant karčių.

„Dar istoriografiniuose šaltiniuose yra užuomina, kad drevėse laidojo kūdikius. Tai atitinka nuostatą, kad vėlė į anapusinį pasaulį išeina per medį“, - sakė profesorius.

Specialūs drabužiai – prabangos ženklas

Tautinio kostiumo tyrinėtojos Teresės Jurkuvienės teigimu, juoda, kaip gedulo spalva į Lietuvą atkeliavo iš Europos. „Kaime nebuvo giežto papročio juodai rengtis, nes žmonės paprasčiausiai to neišgalėjo. Išeiginiai drabužiai buvo siuvami ilgam laikui ir naudojami visiems svarbiems atvejams. Su laiku, žinoma, tos juodos per laidotuves atsirasdavo vis daugiau, moterys pradėjo rištis juodas skaras“, – pasakojo Lietuvos liaudies kultūros centro darbuotoja.

Senovės laidojimo papročiai: kodėl guldydavo šonu ir pariestomis kojomis
© DELFI / Kiril Čachovskij

Dėl teiginio, kad senovės lietuviams gedulo spalva buvo balta, T. Jurkuvienė abejojo. „Jeigu lįstume į gilesnę senovę, ikikrikščioniškas tradicijas, kurios kurį laiką gyvavo ir po Lietuvos krikšto, velionį buvo priimta aprengti labai gražiai. Tai išlikę ir iki mūsų dienų. Tačiau nemanau, kad anksčiau įkapėms buvo naudoti specialiai tam siūti drabužiai. Matyt, buvo imami geriausi žmogaus turėti, o dar senesniais laikais, ruošiant žmogų į kitą pasaulį, jam buvo pridedama papildomų apdarų. Todėl archeologinį kostiumą tyrinėjantiems žmonėms problema atskirti, kas buvo dėvima palaidojimo metu, o kas pridėta dėl atsargos – visiems gyvenimo atvejams aname pasaulyje“, – sakė DELFI pašnekovė.

Liepsnojo apeiginiai laužai

Penktame amžiuje po Kristaus Lietuvos teritorijoje kilo nauja kūnų deginimo banga. Pasak etnologo L. Klimkos, apie VIII a. jau visur liepsnojo apeiginiai laužai.

Senovės laidojimo papročiai: kodėl guldydavo šonu ir pariestomis kojomis
© DELFI skaitytojo nuotr.

irusiųjų deginimo paprotyje profesorius įžvelgė Saulės kulto apraiškas: ugnis ir Saulė – du neatsiejami dalykai. Matyt, tikėta, kad ugnis apvalo vėlę nuo visokios bjaurasties, prikibusios šiame nuodėmingame pasaulyje.

Deginimo paprotys išnyko Lietuvoje plintant krikščionybei, tačiau iki pat XIX a. per Vėlines, tęsiant prosenovines tradicijas, kapinėse degė laužai. Pasak etnologo, juose būdavo sudeginami seni antkapiniai kryžiai, kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo pasitraukusius iš gyvųjų giminaičius, kaimynus. Kalbėdavo apie jų būdą, gyvenimą, nuveiktus darbus, net ir juokingus nutikimus.

„Dar ir šiandien tokia tradicija tebėra gyva kai kuriuose nuošalesniuose Dzūkijos kaimuose – Margionyse, Mardasave. Kaip ir raudojimo balsu prie kapo paprotys“, – pasakojo prof. L Klimka.

Kokiam laidojimo būdui pirmenybę teikia dabartiniai Lietuvos gyventojai?

DELFI užsakymu atlikta viešosios nuomonės tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausa parodė, jog 18, 5 proc. Lietuvos gyventojų norėtų, kad po mirties jų kūnai būtų kremuoti, o pelenai palaidoti.

Dar 11, 6 proc. apklaustųjų teigė, jog po mirties norėtų būtų kremuojami, tačiau pageidautų, kad jų pelenai būtų išbarstyti. Vis dėlto, kur kas daugiau nei pusei Lietuvos gyventojų priimtinesnis tradicinis laidojimo būdas – beveik 43 proc. teigė, jog nenorėtų būti kremuoti.

Prieš metus atliktos apklausos duomenimis, kremavimą palankiau vertino jaunesnio amžiaus (iki 45 m.) respondentai: 18-25 m. norėjo, kad jų pelenai būtų išbarstyti, vyresni pageidavo būti palaidoti žemėje.

Kremavimas buvo priimtinesnis aukštesnio išsimokslinimo, didesnių pajamų, didmiesčių gyventojams. Rečiau palaikų sudeginimo idėjai pritarė vyriausio amžiaus (nuo 55 m.), žemesnio išsimokslinimo, mažesnių pajamų, rajonų centrų bei kaimų gyventojai.

Palaikų deginimą siūlė vadinti pelenėjimu

Senovės laidojimo papročiai: kodėl guldydavo šonu ir pariestomis kojomis
© DELFI / Kiril Čachovskij

Pasak istorikų, mirusiųjų palaikų kremavimas Lietuvoje įteisintas 1932 metais. Dar po ketverių Vytauto Didžiojo universiteto Anatomijos katedros prof. Jurgio Žilinsko iniciatyva Kauno medicinos universitete pradėjo veikti pirmasis ir vienintelis šalies krematoriumas, uždarytas 2003 m. kaip neatitinkantis šiuolaikinių reikalavimų. 

Daugelis laikinojoje sostinėje gyvenusių garsių Lietuvos menininkų ir mokslininkų viešai bei testamentuose skelbdavo pageidaują, jog po mirties jų kūnai būtų sudeginti.

To meto kalbininkai siūlė įvairius terminus palaikų deginimui įžodinti, tokius kaip incineracija (pavertimas pelenais, deginimas) ir pelenėjimas, tačiau nė vienas iš jų neprigijo.

Šiuo metu Lietuvoje palaikai kremuojami Kėdainių krematoriume.

Nepritaria palaikų laikymui namuose

Bažnytinės laidojimo apeigos kremuojant pirmą kartą aprašytos Lietuvos Vyskupų konferencijos 2004 metais išleistame „Laidojimo apeigyne”.

Atsisveikinimas su velioniu jį laidojant ar kremuojant beveik nesiskiria, tačiau dvasininkai turi teisę atsisakyti bažnytinių laidojimo apeigų, jei kremavimu norima paneigti kūno iš numirusiųjų prisikėlimą.

Kaip DELFI yra teigęs Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, nepagarbu kremuotus palaikus laikyti namuose arba kitose pagal krašto tradiciją neįprastose mirusiųjų palaikų laikymo vietose. Laidojimu negalima vadinti pelenų išbarstymo ant žemės ar vandens paviršiaus.

Pagal Bažnyčios nuostatas, kremuoti palaikai turi būti laidojami žemėje arba kolumbariumuose.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Svarbi pergalė Eurolygoje: „Žalgiris“ atvėsino įkaitusį ASVEL klubą (253)

Dėl vietos atkrintamosiose varžybose kovojantis Kauno „Žalgiris“ (15/12) sėkmingai pradėjo...

Dailius Dargis | D+

Lengvų pinigų siekusį lietuvį bendratautiečiai paaukojo japonams: pateko į pragarišką kalėjimą jakudzų ir kitų legendų kompanijon

Kaunietis Andrius Gavėnas prieš keletą metų ištvėrė tikrą pragarą. Tuo metu jis keliems...

Navicką nustebino kolegų požiūris į homoseksualus: panašiai sakėme žydams, uždarydami juos į getus (335)

Viešojoje erdvėje netylant karštoms diskusijoms dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo, šeimos...

Modesta Meškė | D+

Biomedicinos mokslų daktarė įvardijo svarbiausius produktus ir vitaminus, būtinus moters grožiui: be jų senėjimo proceso nepristabdysime

Jeigu tik galėtume, išrastume jaunystės eliksyrą . O kur jis iš tikrųjų slypi? Kokiuose...

FNTT sulaikė vieną turtingiausių Lietuvos verslininkų Rimandą Stonį: teigė esąs sulaikytas „visiškai be reikalo“ papildyta 21.36 val.  (425)

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba ( FNTT ) sulaikė vienu iš turtingiausių Lietuvos...

Kamuolio palietimus suskaičiavęs Schilleris: jei galvotume tik apie krūvius, neturėtume 15 pergalių (1)

Jei nori įvykdyti pergalių ekspreso apiplėšimą, turi pasitelkti ir įprastame protokole...

Kinija nerimauja dėl nekilnojamojo turto ir JAV bei Europos rinkų burbulų (7)

Aukščiausias Kinijos bankininkystės reguliuotojas pareiškė , kad „labai nerimauja“ dėl...

Šia pavojinga liga Lietuvoje serga apie 80 žmonių, tačiau daugiau nei pusė nė nežino ją turintys (43)

Įsivaizduokite, jog po kiekvieno sumušimo ant jūsų kojos ar kitos kūno vietos atsiranda ne...

Prieš pajamų deklaravimo startą perspėja: svarbu nepraleisti datos, po kurios gresia delspinigiai (28)

Jau trečiadienį prasidės procedūra, kuri daugeliui lietuvių vis dar išlieka gana nemaloni –...