Kad senjorai tik kojines mezga ar papsėdami pypkutę žiemą krepšius pina, panevėžiečiai verčia mitu. Kiekvieną šeštadienį būriai solidaus amžiaus šokėjų kulniuoja į „Pušyną“ arba „Garso“ kultūros centrą kojų pamiklinti, savęs parodyti ir į kitus pažiūrėti.
„Mane žmona iš namų išvarė, tai atėjau“, – šmaikštavo prie dviejų žavių damų prisėdęs Alfonsas. Kad į „Garso“ šokių vakarą užsukusių korespondentų nebūtų suprastos dviprasmiškai, džentelmeno dėmesio sulaukusios Nijolė ir Laima skuba patikinti: visi mes čia seniai pažįstami – jau dešimtis metų kiekvieną savaitgalį šokiuose susitinkam.
Todėl naujas veidas senjorų vakare nelieka nepastebėtas. Vyrai į ūsą šypsosi: pirmą kartą atėjusi moteris neturės kada atsikvėpti – visų bus pašokdinta. Tik, neduok Dieve, jei nuo tokios sėkmės apsvaigusi ant kojos kartą kitą užlips ar ritmą pames.
„Mes, vyrai, tai jau žinom, kuri moka šokti, kuri – ne. Buvo prieš trejetą metų viena vis į taktą nepataikydavo, o dabar jau ir visai „apsišlifavo“. Labai nemalonu su nemokančia šokti“, – dėsto Alfonsas.
Išvaro žmonos
Senjoras vos spėja atsikvėpti: vieną damą paleidęs tuojau šokti kitą kviečia. „Jei ateitų naujų žmonių, gal kas nors ir užsimegztų, bet dabar – visi savi. Gatvėj ar turguj susitikę sveikinamės“, – Alfonsas tvirtina į svetimas nesidairantis.
Su juo šokio sūkuryje besisukančios damos gali būti užtikrintos: šis džentelmenas kojos tikrai nenumins. Vyriškis suskaičiuoja 24 kartus sanatorijose po mėnesį sveikatą stiprinęs ir kas vakarą šokiuose trypdavęs.
„Atsišokdavau kaip reikiant. O kaip kojom gerai! Manoji už tai į šokius ir išvaro. Sode daržą per valandą subedžioju, jei nešokčiau – vagoj atgulčiau“, – apie linksmybių naudą pasakoja Alfonsas.
Praėjusį savaitgalį „Garse“ trypęs Stanislovas Masiliūnas prisipažino savo antrąją pusę taip pat namie palikęs. „Ji išeina dainuoti, o aš – pašokti. Vieną kartą buvau į šokius atsivedęs, bet jai nepatiko. O mane pati varo“, – apie susitarimą atskleidė vyriškis. Jis šoka dar ir pagyvenusių žmonių tautinių šokių kolektyve „Gija“. Abu džentelmenai tvirtino: šokiuose ne tik kojas pamiklinantys, bet ir širdis pamaloninantys. Todėl su dama atskirai šokama, anot jų, tik iš bėdos ir trumpam. „Prie tokių širdelių prisiglausti maloniau“, – šmaikštavo moteriškes ką tik pašokdinę senjorai.
Šokiuose valdo moterys
Senjorų vakare galioja nerašytos taisyklės. Svarbiausia, ką privalo žinoti „gyvos“ muzikos atlikėjas – nedainuoti daugiau nei tris dainos posmus. Mat solidaus amžiaus šokėjams per ketvirtąjį kvapą užgniaužia. Kitaip ir negali būti, mat, anot Alfonso, per vos tris valandas trunkančias linksmybes reikia suspėti visas damas pašokdinti.
O dailiosios lyties atstovių susirenka užtektinai: iš savaitgaliais „Pušyne“ besilinksminančių 300–400 senjorų vyrai tesudaro trečdalį. Į Panevėžį pasišokti žmonės suvažiuoja iš Pasvalio, Radviliškio ar Šiaulių. Užsuka ir inteligentiškai atrodančių romų pora, žavinti itin plastiškais judesiais ir ugningu šokiu.
Praėjusį savaitgalį pirmą kartą „Garse“ surengtuose šokiuose senjorų susirinko gerokai mažiau – tik kelios dešimtys. „Pušyne“ nuo žmonių gausos jau darosi tvanku. „Garse“ kol kas geriau – žmonių mažiau“, – svarstė Stanislovo ir Alfonso pašokdintos Laima ir Nijolė.
Senbuviai tvirtina, kad vakaro sėkmė itin priklauso nuo muzikanto. „Kai „Pušyne“ grojantis Gintas į tolimą reisą išvažiuoja, jį pakeitęs muzikantas ne taip sugroja, ne ta muzika, ir šokis jau ne tas. Dūmus su šviesom dar sugalvoja paleisti“, – aiškino vyriškiai.
Senjorams mieliausia senoji lietuviška estrada, tačiau nepeikia ir ritmingos rusiškos muzikos. Moterys sako esančios daug drąsesnės už vyrus, todėl kas antras šokis priklauso joms. „Damos vyrus iš visų pakraščių iškrapšto, kitaip jie ir prasėdėtų visą vakarą. Kaip visur, taip ir čia – moterys valdo“, – patikina Laima ir Nijolė. Nors per daugelį metų puikiai perprato, kuris džentelmenas kaip šoka, moterys tvirtina prasčiau kojas dėliojančiųjų „nebrokijančios“, svarbu tik, kad šokio partneris taurelės dėl linksmumo nebūtų išlenkęs.
Neatpažįsta savo damų
Pasak šokėjų, į senjorų linksmybes savaitgaliais susirenka pati įvairiausia publika nuo 30 iki 83 metų. „Aš savo 83-ejų kaimyno namo negaliu išvadinti, kai pradeda šokti. O polką kaip gerai trypia!“ – su pasigėrėjimu pasakojo S.Masiliūnas.
Senbuviai iki šiol mena su lazdele į šokius atklibinkščiuodavusį 92-ejų Petriuką. Žmonos atlydėtas senolis užgrojus muzikai neatpažįstamai atgydavo – numetęs lazdelę taip smagiai šokdindavo damas. Vis dėlto metai – ne svarbiausias kriterijus senjorui apibūdinti.
„Tai kultūringas žmogus, ne girtuoklis, mokantis bendrauti, pašokti. Metai čia nesvarbu. Žinoma, jaunuolio iki trisdešimties senjoru nepavadinsi“, – svarstė S.Masiliūnas. Todėl senjorų šokiuose sutikti išgėrusį – retenybė. Ir per visą vakarą tik vienas kitas užsisako brendžio taurę. Dažniausiai šokėjai prisėda pailsėti prie tuščių staliukų – mėgautis gėrybėmis iš baro vis dėlto ne kiekvieno solidaus amžiaus šokėjo kišenei.
Pašnekovai tikina, kad ir cigaretės tarp senjorų – jau atgyvena. Šokiuose sunku pamatyti džentelmeną be kaklaraiščio ar išskirtiniam vakarui puošniau nepasidabinusios ponios. „Prie veidrodžio tenka ilgiau pastovėti, kol visus drabužius išsimatuoji. Juk neapsirengsi taip pat, kaip per praėjusius šokius“, – išduoda Laima. Į tokį moterišką prisipažinimą iš karto sureaguoja Alfonsas ir Stanislovas. „Labai blogai, kad moterys drabužius taip keičia. Įsižiūri į vieną šokėją, o kitą vakarą persirengusios ir nebeatpažįsti“, – pareiškė vyriškiai.
Meilė iš pirmo šokio
Senjorų šokiuose neįmanoma nepastebėti energija, lankstumu ir šiltais žvilgsniais viens kitam išsiskiriančių Zenės ir Jono Pilkauskų. Savaitgaliais pasilinksminti su „gyva“ muzika progos nepraleidžiantys sutuoktiniai juokauja, kad jų meilė gimusi ne iš pirmo žvilgsnio, o iš šokio.
Jaunatviška pora nustebina prasitarusi, kad lemtingas susitikimas tuometėje lietkoopsąjungos salėje Geležinkelio g. buvęs prieš tris dešimtmečius. „Tais laikais ten buvo pati rimčiausia šokių vieta. Nesirinkdavo girti, žmonės ateidavo tvarkingai apsirengę. Nors buvo toli nuo namų, gyvenau Ramygalos gatvėje, vis tiek ten eidavau“, – pasakoja Z.Pilkauskienė.
Kartą ponia Zenė pamatė, kad jos draugę į šokių aikštelę išvedė labai gerai šokantis vyriškis. Graži ir drąsi mergina ryžosi nepraleisti progos ir kitam šokiui pati pakviesti į akis kritusį jaunuolį.
„Tais laikais buvo labai daug šokėjų, nelikdavo laisvų kėdžių. Man kaip tyčia papuolė laisva, sėdim su draugais ir prieina jauna dama. Galvojau, kvies vieną, žiūriu, kad ne, sakau, kvies kitą, o ji man galva linksi. Ką darysi – atsikėliau ir nuėjau šokti“, – pažinties pradžią mena J.Pilkauskas.
Tą vakarą ponas Jonas neišdrįso palydėti savo būsimosios, o ši, būdama įnoringa, užrietė nosį. Tačiau kituose šokiuose susitikę daugiau nesiskyrė.