Praeiviai gūžčioja pečiais ir teigia, kad žemėlapis asocijuojasi vos ne su lietuviškuoju imperializmu – tarsi parodoma, kokie lietuviai buvo didingi, nes buvo užgrobę dalį Ukrainos, Baltarusiją ir kitas žemes.
„Aš galvoju, kad ant normalių žemėlapių didžiuotis savo imperiniais mostais nėra visiškai priimtina. Bet gal nebūtina į tą neveikiantį fontaną žiūrėti kaip į normalų žemėlapį, gal tai nėra normalus žemėlapis, o tiesiog tam tikras istorinis, ekonominis, kultūrinis šaržas? Nes fontanas neveikia. Iš viso Vilniuje net nežinau, kur veikia fontanai“, - svarstė Lietuvos istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius.
„Istoriją atsiminti reikia, bet geriau kai tai daroma laiku ir vietoje – istorijos vadovėliuose, o ne neveikiančiuose fontanuose. Aš manau, kad čia visiškai nesąmoningai išeina dvigubas šaržas: fontanas neveikia ir istorija numirusi, kuri vaizduojama didelė. Gal čia kažkas ne visai vietoje? Mes juk turėtume gyventi ir džiaugtis tuo, ką turime“, - pridūrė istorikas.
Nesuspėta pateikti informacijos miesto svečiams
Vilniaus savivaldybės Želdynų poskyrio vyriausioji specialistė Giedrė Čeponytė DELFI aiškino, kad sumanymas apdengti Seimo fontaną specialia drobe su žemėlapiais, kurie vaizduoja Lietuvos sienas skirtingais istorijos laikotarpiais, neturi nieko bendra su ekspansionizmu.
„Siūlau apeiti į kitą pusę ir pažiūrėti, kokia Lietuva buvo mažutė 1918 metais. Buvo laikotarpis, kai Lietuva neturėjo Vilniaus krašto. Mes tai irgi rodome“, - sakė G. Čeponytė, klausiama, ar nesibaiminama, kad žemėlapius, kai Lietuva buvo „nuo jūrų iki jūrų“ vilniečiai ir miesto svečiai supras kaip tam tikrą ekspansionizmą.
„Yra keturi piramidės lakštai ir ant kiekvienos plokštumos pavaizduoja Lietuva keturiais skirtingais laikotarpiais. Pavaizduoti keturi Lietuvos valstybingumo laikotarpiai: Mindaugo Lietuva, Vytauto Lietuva, Lietuva po Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo ir Lietuva tarpukariu. Tai Lietuvos išorinis kontūras Europos kontekste“, - pridūrė G. Čeponytė.
Jos teigimu, idėjos autorius yra reklamos agentūra „Video reklamos studija“ ir dizaineris Jurgis Gerulaitis. Pasak savivaldybės atstovės, fontanas yra apdengtas storo audeklo apdangalu.
Tačiau projektas, anot G. Čeponytės, dar nėra visiškai baigtas: nebuvo suspėta įrengti paaiškinimų, kas vaizduojama kiekviename konkrečiame žemėlapyje, taip pat dar nėra žemėlapio, kaip Lietuva atrodo dabar.
„Ten bus parašyta, koks laikotarpis vaizduojamas, kas valdė tuo metu ir šalia bus nupieštas Lietuvos kontūras, koks jis yra dabar. Taip pat bus Lietuvos valstybės kontūras su didžiausiais miestais joje. Fontanas taps informacija“, - sakė savivaldybės atstovė.
Gėlynas vadinasi „nešienauta pieva“, kuri neskirta vogti
G. Čeponytė yra pagrindinė fontane įsikūrusio gėlyno autorė. Pašnekovė sako labai norinti, kad fontanas ateityje vėl atgautų pirminę savo funkciją ir purkštų vandenį, tačiau šiuo metu šiam dalykui nėra pinigų.
Dėl šios priežasties fontane įrengtas gėlynas, kuriame gėlės turėtų žydėti nuo liepos iki spalio mėnesio. Idėjos autorė sako, kad gėlynas vadinasi „nešienauta pieva“.
„Aš esu fontano gėlyno autorė, tikrai prisiimu visą atsakomybę, kad čia yra mano sugalvota ta nešienauta pieva. Aišku, su didžiausiu gėlininkų padėjimu“, - pasakojo pašnekovė.
Klausiama, ar gėlyno įvardijimas „nešienauta pieva“ yra specialus terminas, G. Čeponytė aiškino, kad gėlynas tiesiog vaizduoja laukinę lietuvišką pievą.
„Taip, tai tiesiog laukinė lietuviška pieva. Kodėl gi ne? Aš net turiu argumentų, kodėl taip buvo sugalvota. Mes turime 1200 „kvadratų“, centrinėje miesto dalyje, kur niekada nebuvo projektuotas gėlynas. Tuo tarpu gėlyno paskirtis yra turėti spalvotą, ryškų kilimą kažkam. Pavyzdžiui, klasikinis pavyzdys – gėlynas paminklui. Čia buvo projektuotas fontanas. Turėjome situaciją, iš kurios turėjome suktis. Tiesti gėlių kilimą su ryškiais gėlių raštais, ornamentais, ryškiomis gėlėmis, konkrečiomis spalvomis – jau per didelė rizika“, - pasakojo G. Čeponytė.
Jos teigimu, liepos ir birželio mėnesiais gėlynas turi žydėti, tačiau pageidautina, kad žiedai nenuvystų iki spalio. Tokiu atveju gėlių pasirinkimas yra ribotas, nes vasarinės gėlės žydi trumpai, joms nuvytus reikia naujų gėlių.
„Šiuo atveju mes norime paimti maksimumą, nes visa tai kainuoja pinigus. Norime dekoratyvumo iki šalnų. Vienos gėlės nužydės, kitos – pražys, trečios – dar tik kraus pumpuriukus. Skirtingų rūšių gėlės padeda viena kitai būti dekoratyvioms. Jeigu viena ne tokia dekoratyvi, tai šalia auganti atsveria dekoratyvumą. Todėl turime tokią koncepciją“, - sakė G. Čeponytė.
Savivaldybės atstovė taip pat sako, kad atitinkamos gėlės pasirinktos ir dėl specifinio lietuvių įpročio vogti ryškias gėles, kurios atrodo gražiai po vieną.
„Niekas nepagalvoja, kad ne visi žmonės yra sąžiningi ir mylintys savo miestą, tad gėles vagia. Ypač tas, kurios žydi raudonai, ryškiai, yra tinkamos sodinti ant kapų ir taip toliau. O šios gėlės, nors jos yra subtilios ir gražios, bet niekas neįrodys man, kad jos tinkamos vogti po vieną. Grožis šiuo atveju yra visumoje, o ne detalėse“, - teigė G. Čeponytė.
Pasak pašnekovės, gėlyne susodintos viksvos esant vėjui gražiai šiūruoja, ten atskrenda bitės, todėl sukuriama atitinkama nuotaika.
Fontano puošmenos nepatiko ir V. Landsbergiui
Seimo fontano puošmenos nepatiko ir europarlamentarui, konservatorių patriarchui Vytautui Landsbergiui, kuris dabartinį fontaną pavadino „įžūlia keistenybe“.
„Prie Seimo rūmų, panaikinus buvusį piramidinį fontaną, įrengtas ketursienis stendas su žemėlapiniais kontūrais. Nei užrašų, nei datų nėra, kaip ir kūrėjų autorystės, bet Europos valstybių kontūrai – dabartiniai, atpažįstami. Išimtis – baisi juoda dėmė šviesioje Europoje, o dėmės kontūrai ir vieta prie Baltijos jūros laidžia spėti, jog tai – Lietuva įvairiais istoriniais laikotarpiais. Įspūdis – kiek jos kada buvę užtėkšta („Europos kliaksa“), net ligi Juodosios jūros ir vėl atgal“, - DELFI atsiųstame komentare teigia V. Landsbergis.
Jo teigimu, reikšminga tai, jog dabartinė Lietuva žemėlapiuose net nepažymėta – pateikta tik mažesnė dėmė be Vilniaus ir Klaipėdos krašto, tai yra Lietuvos teritorija tarpukario laikotarpiu.
„Tačiau ten, dabartinio Europos žemėlapio kontūriniame fone, į rytus greta sumažintos Lietuvos, palikta atskira siaura teritorija – rebusas. Matyt, kokia nors „vilenščizna“, atgimusių Europos užkampio nacionalistų svajonė“, - svarstė europarlamentaras.
V. Landsbergis sako, kad tai, su kuo sutinkame Europą ir kitus užsienio svečius, yra „antilietuviška provokacinė propaganda“. Jo nuomone, prie to prisidėjo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos įsigalėjimas Vilniaus miesto taryboje, mero bejėgiškumas bei lietuvių veršiškumas.
„Susilaukėme – Vilnius niekina Lietuvą“, - reziumuoja konservatorius.