Senasis Tautinių mažumų įstatymas nustojo galioti, o naujasis, nors iš esmės jau parengtas, niekaip nepasiekia Seimo. Vyriausybė ir Kultūros ministerija stumdo jį viena kitai kaip pavojingą daiktą. O tuo metu Vilniaus krašte vyksta užrašų karas.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Dvidešimt pirmaisiais nepriklausomybės metais Europos Sąjungos valstybėje Lietuvoje pilietinę nesantaiką kursto skardos gabalai su gatvių pavadinimais. Valstybė stoja mūru prieš teisėtą savo piliečių – tautinės mažumos atstovų – savivaldos poreikį. O tautinės mažumos atstovai, tokių politikų kaip Valdemaras Tomaševskis pakurstoma, vadovaujasi maksima: „Kur trūksta savivaldos, ten bus savivalė.“

Ir štai dvi tautos, ne vieną šimtmetį turėjusios bendrą valstybę, nebesugeba susikalbėti ir susitarti dėl gatvių pavadinimų, pavardžių rašybos ir Švietimo įstatymo nuostatų. Vieniems labiausiai rūpi sulietuvinti Vilniaus kraštą, kitiems – neleisti jo sulietuvinti. Abiejų pusių prioritetai dvelkia XIX amžiumi.

Gyventojų lenkiškumu besirūpinančios savivaldybės tarsi nemato savo regiono atsilikimo, nesprendžiamų socialinių ir ekonominių problemų, aptriušusios sovietinio raugo kasdienybės, menkai išnaudojamų Europos Sąjungos teikiamų plėtros galimybių. Bet dėl gatvių pavadinimų jos ragina kovoti iki paskutinio kraujo lašo. Tuo metu į Šalčininkų rajoną važiuoja valstybės remiami „baltai“. Jų tikslas ir organizuojamų renginių prasmė – kalbėti ne slavų, o baltų kalbomis. Susidaro įspūdis, kad Vilniaus krašto problematika skatina paranormalius reiškinius.

Problemos šaknys

Tautinių mažumų įstatymą rengiančios Kultūros ministerijos atstovas, ministro patarėjas Imantas Melianas, kuris yra „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ straipsnių etnologijos tema autorius, lenkų mažumos problemas siūlo vertinti nepamirštant istorinių problemos šaknų. Ir lietuvių, ir lenkų nacionalizmas turi istorines priežastis, o nesusikalbėjimą lemia noras interpretuoti praeitį sau palankia ir naudinga vaga. Vis dėlto lietuviai, būdami dauguma, atsakinga už visos valstybės, o ne vieno etnoso gerovę, turėtų suvokti lenkų mažumos egzistavimo faktą ne kaip „nacionalinę grėsmę“, o kaip puoselėtiną kultūros reiškinį ir vertybę.

Pasak I. Meliano, nacionalizmas kaip etnocentrizmas visada yra destruktyvus: jis griauna ir įsivaizduojamą svetimą, ir savą valstybę.

Jis grindžiamas neigiamomis emocijomis, kurios skleidžiasi per
griaunamąją priešpriešą tarp savų ir svetimų. Tai subendrina ir tautinių mažumų, ir daugumų nacionalizmą. Nacionalizmas – tai ne patriotizmas. Patriotizmas pasireiškia kaip rūpinimasis savo šalies likimu, o nacionalizmas yra vienos grupės išskirtinumą ir norą „pastatyti į vietą“ kitas grupes išreiškianti ideologija. Serbų nacionalizmas reiškėsi nuostata „būkime kartu, bet būkime kartu taip, kaip to norime mes, serbai“.

Vadovaudamiesi šia nuostata, serbai prarado Kosovą, o žvelgiant plačiau – ir visą buvusią Jugoslaviją. „Jokiu būdu nelyginu Kosovo su Vilniaus kraštu, bet noriu pabrėžti, kad geriau nežaisti su ugnimi“, – pažymėjo ekspertas.

Tautinė saviraiška Europoje atsirado po to, kai Prancūzijos revoliucija paskleidė laisvės, brolybės ir lygybės idėjas. Tada prasidėjo tautinis identifikavimasis, kurio apskritai nebuvo, kol egzistavo tik politinės tautos su jų išskirtinai bajoriška savimone. Kai visus visuomenės sluoksnius ilgainiui aprėpęs XIX a. tautinis atgimimas ėmė plisti Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje, jis skleidėsi pirmiausia aplink didžiuosius miestus, tarp jų ir Vilnių. Šio tautinio atgimimo kalba buvo lenkų. Etnolingvistine savimone grįstas lietuvių ir gudų nacionalizmas atsirado gerokai vėliau.

„Taigi Gardino, Vilniaus ir Daugpilio regione formavosi Lietuvos lenkų subetnosas, į vakarus nuo šio teritorinio ruožo pradėjo formuotis moderni lietuvių tauta, o į rytus nuo jos – moderni gudų tauta. Istorinė Lietuva etnokultūriškai susisluoksniavo į tris dalis“, – pasakojo I. Melianas.

Nacionalizmui būdinga dairytis į praeitį. Aukščiausi Lietuvos kultūriniai laimėjimai buvo ne Mindaugo ar Algirdo laikais, bet tada, kai šalis jau buvo katalikiška ir bent kiek išprusę visuomenės sluoksniai ėmė vartoti lenkų kalbą. Tačiau, formuojantis lietuvių nacionalizmui, lenkiškos kilmės Lietuvos kultūra buvo atmetama kaip svetimkūnis. Kartu buvo atmetamas ir kilmingųjų luomas kaip neva „išsigimęs“ ir „nutautėjęs“. Todėl dar iki kovų dėl Vilniaus lietuvių tautinis atgimimas jau buvo kryptingai antilenkiškas.

„1919 m. šiame konflikte buvo pralietas pirmas kraujas, nors iš visų pasaulio tautų, jeigu vertintume bendrą praeitį, lenkai lietuviams yra artimiausi. Daug kas pasakytų, kad latviai – artimesni. Bet pažvelkime į lietuvių ir latvių santykius kad ir Kęstučio Nastopkos knygoje „Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai“ atliktos analizės kampu“, – svarstė I. Melianas. Latvių dainose lietuviai minimi vien neigiamai – kaip užpuolikai.

XIX a. ir XX a. pradžios latvių literatūroje lietuviai taip pat minimi kaip mažaraščiai nesumanūs slunkiai. Baltų tautų brolybės latvių istorinėje savimonėje, anot I. Meliano, nė su žiburiu nerasi. „XX a. pradžioje latviai net kūrė projektus, pagal kuriuos Kauno gubernija galėjusi būti sudedamoji Latvijos dalis – pigus darbo jėgos šaltinis, o valstybinė kalba būtų latvių. 1921 m., kai latviai nusprendė drastiškai spręsti teritorinį ginčą su Lietuva, pasienyje įvyko karinis incidentas, kurio metu žuvo karių.

Kai Lietuva dėl Vilniaus konfliktavo su Lenkija, Latvija vienareikšmiškai palaikė pastarąją. Tad kalbos apie tariamą baltų vienybę yra absurdas“, – teigė pareigūnas.

1918–1920 m. nepriklausomos Lietuvos valdžia neturėjo Vilniaus ir Vilniaus krašto gyventojų paramos ir puikiai tai suvokė. Želigovskininkų „sukilimas“, nors ir buvo suvaidintas, bet toji vaidyba buvo ne didesnė už „Klaipėdos išvadavimą“. Vilnius buvo anapus etninės Lietuvos ribų, o jo lenkakalbiai gyventojai nematė savo vietos kuriamoje tautinėje Lietuvos valstybėje.

Šiandien mėgstama kalbėti apie „baltišką“ teritoriją ir „baltiškus“ vietovardžius. Bet juk žmonės svarbiau už teritoriją. O tuomečiame Vilniuje lietuvių tautybės žmonių buvo labai mažai: vos keli procentai – ir tie patys paprastai kilę ne iš Vilniaus.

Rygoje lietuvių tuo metu gyveno gerokai daugiau nei Vilniuje. Lietuvių Rygoje XIX ir XX a. sandūroje gyveno net daugiau nei latvių. Per 1922 m. plebiscitą dauguma vilniečių pritarė prisijungimui prie Lenkijos. Tokio plebiscito Klaipėdos krašte apskritai nebuvo. Šiandien piktinamės Lenkijoje leidžiamomis knygomis, kuriose tarpukario Vilnius traktuojamas kaip Lenkijos dalis. Tačiau ano meto tarptautinė bendruomenė, išskyrus Lietuvą ir sovietinę Rusiją, pripažino, kad Vilnius teisėtai priklauso Lenkijai.

Nacionalizmas dėl rašto ir Vilniaus krašto

Kaip pažymėjo kultūros ministro patarėjas, negalima visos lenkų tautinės mažumos Lietuvoje – o jos yra apie ketvirtį milijono žmonių – tapatinti su Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA): „Už LLRA per Seimo rinkimus paprastai balsuoja ne daugiau kaip trečdalis lenkų tautybės piliečių.

Esame neteisūs, tapatindami Lietuvos lenkų nuostatas su V. Tomaševskio politika. Jie patys kenčia nuo V. Tomaševskio vienvaldystės Vilniaus krašte, bet neturi pasirinkimo, nes nė viena lietuviška partija neištiesia jiems rankos, nesistengia atstovauti jų interesams, suvokti jų tautinių jausmų.“

Vilniaus rajone gyvena 15 proc. lietuvių, iš esmės visi jie – arba jų tėvai ir seneliai – yra atvykę po karo. Daugelis populiarumo siekiančių Lietuvos politikų leidžia suprasti, kad kaip tik šie žmonės ir yra nacionalinis prioritetas. Lenkai tai puikiai jaučia ir daro atitinkamas išvadas. Abiejų stovyklų politinės tribūnos šiomis aplinkybėmis sėkmingai kursto rinkėjų aistras.

„Deja, plika akimi matyti, kad Lietuva paprasčiausiai neturi etninės politikos“, – apgailestavo ekspertas.

Lietuvos lenkų sąjungos atstovas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Edvardas Trusevičius šiuo metu mato tris opias problemas: pavardžių rašybos, viešojo gimtosios kalbos vartojimo (gatvių ir vietovardžių žymėjimas) ir prieštaringai vertinamų Švietimo įstatymo nuostatų. Anot politiko, šis įstatymas keičia švietimo modelį, o dėl naujo modelio nukenčia visa švietimo sistema, ne tik tautinių mažumų mokyklos.

„Mums nepriimtina tai, kad šis įstatymas buvo priimtas buldozeriniu principu: konsultacijų ir diskusijų apskritai nebuvo“, – tvirtino E. Trusevičius.

Jo žodžiais, neretai mėginama teigti, kad Lietuvos lenkams taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir Lenkijos lietuviams, tačiau tai neatitinka tikrovės. Politikas pateikė pavyzdį: Lenkijos lietuvis, baigęs fizikos pamokų kursą lietuvių kalba, laiko egzaminą ta pačia kalba, kuria mokėsi – lietuvių. O Lietuvos lenkas analogiškomis aplinkybėmis egzaminą bus priverstas laikyti lietuvių kalba, nors fizikos mokėsi lenkiškai.

Naujo švietimo įstatymo iniciatoriai tvirtina, kad Lietuvos lenkai ir rusai, besimokantys mažumų mokyklose, prastai moka lietuvių kalbą.

„Šis teiginys taip pat neatitinka tikrovės. Tegul įstatymo rengėjai nuvyksta į lenkiškas mokyklas ir patikrina moksleivių lietuvių kalbos žinias“, – siūlė E. Trusevičius.

Politikas taip pat pažymėjo, kad jei valdžia nori ugdyti pilietiškumą, ji turi suteikti piliečiams pasirinkimo galimybę, užuot sprendusi už juos, kas geriau jų vaikams. E. Trusevičiaus nuomone, 1999 m. Konstitucinio teismo nutartis dėl pavardžių rašymo nedraudžia rašyti lenkiškų pavardžių lenkų kalba. Maža to, remiantis lietuvių kalbos gramatika ir žodynu, vardo ir pavardės rašyba yra asmens nuosavybė, o ne kalbos dalykas.

Tautinių mažumų problemos, pasak E. Trusevičiaus, vis neišsprendžiamos pirmiausia todėl, kad Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo pasirinko „vienos tautos“ valstybės modelį. Nors šis modelis yra nerašytas, jis atsirado dėl daugelio valstybės valdžios veiksmų. Jų kryptis grindžiama nerašyta nuostata, kad Vilniaus kraštą reikia žūtbūt sulietuvinti, nes jame gyvenančios tautinės mažumos esančios „netikros“ – tai neva „viso labo sulenkėję lietuviai“.

„Sulenkėjusių lietuvių“ ideologema būdinga lietuviškajam nacionalizmui. O šis, anot istoriko ir politologo Vlado Sirutavičiaus, palyginti su kitais periodais, šiandien vis dėlto yra tapęs daugeliu atžvilgių priimtinesnis ir įvairesnis. Šalia agresyvaus etnokultūrinio nacionalizmo atsirado ir kur kas nuosaikesnis, anaiptol ne neigiamai vertintinas politinis nacionalizmas.

Kadaise skelbta Lietuvos užsienio politikos ambicija tapti regiono lydere yra šio priimtinesnio nacionalizmo pavyzdys. Tačiau tautinių mažumų atžvilgiu ir lietuvių, ir lenkų mažumos nacionalizmas, pasak istoriko, išlaikė daug etnokultūrinio ir lingvistinio nacionalizmo bruožų.

„Etnokultūrinis nacionalizmas yra labiau gynybinis, mato ne tiek galimybes, kiek iššūkius ir grėsmes, yra linkęs visur įžvelgti pavojus“, – sakė V. Sirutavičius.

Etnolingvistinio nacionalizmo atmainos gana sėkmingai reiškiasi kai kurių Europos valstybių politikoje, kur įsteigtos nacionalistinės pakraipos partijos sugeba pritraukti nemažai rinkėjų. Antai sėkmės pavyzdį neseniai demonstravo „Tikrų suomių“ partija.

Lietuvoje nėra stiprios griežtai nacionalistinės partijos, tačiau, V. Sirutavičiaus teigimu, jos nišą užima patriotinę erdvę monopolizuoti linkusi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Kai nuo TS-LKD nutarė atsiskirti dalis anksčiau prijungtų tautininkų, konservatorių ir krikdemų reakcija buvo gana agresyvi.

„Nes konservatoriai ir krikdemai pamatė, kad atsiskyrusieji pretenduoja į to paties rinkėjų kultūrinio bloko balsus“, ­– sakė politologas. Jo žodžiais, tai, kad TS-LKD nenori niekam atiduoti nacionalistinės nišos, yra sunkiai įveikiamas kliuvinys Lietuvoje įsitvirtinti radikalesnėms nacionalistinėms partijoms.

Kita vertus, už TS-LKD siekį įtikti radikalesnei savo rinkėjų daliai tenka mokėti politinę (ir ne tik) kainą – tarkim, mokesčių mokėtojų pinigais finansuoti tokius renginius kaip „tikrų baltų“ žygis į Šalčininkų rajoną. Kitas pavyzdys – Vyriausybės iniciatyva leisti nelietuvinti lenkiškų pavardžių rašybos: šią iniciatyvą sužlugdė Seimas, nemenkai prisidėjo ir dalis TS-LKD frakcijos narių, mėgstančių pasidabinti lietuvybės puoselėjimo šūkiais.

Dabartinės valdžios nenoras ieškoti abiem pusėms priimtino kompromiso su lenkų mažuma lemia tai, kad LLRA šiandien turi puikias galimybes telkti ir sėkmingai mobilizuoti savo rinkėjus Vilniuje ir Vilniaus krašte.

Ši politinė jėga sulig kiekvienais rinkimais gauna vis daugiau balsų. Per 2004 m. Seimo rinkimus ji surinko 3,8 proc. balsų, kuriuos už ją atidavė 45 tūkst. rinkėjų. Per 2008 m. Seimo rinkimus už LLRA jau balsavo 59 tūkst. piliečių (4,8 proc.), ir ji tik per plauką neįveikė 5 proc. rinkimų barjero. Po šiemet vykusių savivaldybių tarybų rinkimų LLRA tapo antra pagal dydį politine jėga Vilniaus miesto taryboje.

Jei ši tendencija šiemet ir kitais metais nekis, per artėjančius rinkimus į Seimą LLRA, tikėtina, įveiks 5 proc. barjerą ir galbūt net suformuos atskirą parlamentinę frakciją. Dėkoti už tokią sėkmę ji galės ne tik savo rinkėjams, bet ir TS-LKD nacionalistams.

Andrius Vaišnys, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas:

„Laisvė“ yra procesas, tai – ne pavardė. Jei tai būtų kieno pavardė, tegu būna rašoma „Laiswe“, nes tai yra tik jo nuosavybė – ne kalbos dalis ir ne laisvės dalis. Manau, laisvoje šalyje žmogus nebijos dėl savojo tautiškumo, jei kito tos pačios valstybės piliečio vardas ir pavardė pase bus įrašyti lotyniškomis raidėmis.

Noriu pabrėžti: vardo ir pavardės rašymas lotyniškais rašmenimis jokio pavojaus Lietuvos suverenumui nekeltų. Lietuvos politiniuose sluoksniuose neteisingai interpretuojama lietuvių kalbos gramatika, konkrečiai – raidynas. Ten, kur pateikti lietuviški rašmenys, yra konkreti pastaba: asmenvardžiai gali būti rašomi ir kitomis lotyniškomis raidėmis. Taip yra nuo Jono Jablonskio laikų. O mes lygioje vietoje susikuriame problemą...

Negana to, vienas profesorius net spaudoje ironizuoja: tai dar kuris nors kitas užsigeis pase kirilicos ar ivrito! Profesoriau, atsiversk lietuvių kalbos gramatikos raidyną su ta minėta pastaba.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rinkimų prievaizdai iškasė duobę liberalams: gresia likti tuščiomis kišenėmis (23)

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) ketvirtadienį nusprendė, kad teisėsaugos įtarimų sulaukęs...

Kitą savaitę – pirmasis sniegas (20)

Jau kitos savaitės pradžioje sulauksime sniego. Žiemos pranašu pirmieji galės mėgautis šiaurės...

Butų nuomos kainos įžengė į naują etapą (33)

Prakalbus apie stabilizaciją ir kainų korekciją ar bent nebedidėjimą nekilnojamojo turto rinkoje,...

Vairuotojams Vilniuje ruošiamos naujovės (44)

Geros naujienos Vilniaus vairuotojams – bus atnaujinama sostinės automatizuota šviesoforų...

Vokietijos oro uoste – itin pavojingas lėktuvo manevras pradėtas tyrimas (1)

Vokietijos pareigūnai tiria, ar Diuseldorfo oro uosto skrydžių dispečeriai nepadarė kokių...

R. Šimašiui – dūris iš savų (160)

Iš Liberalų sąjūdžio pirmininko Remigijaus Šimašiaus pavaduotojų ketvirtadienį...

Patiks ne tik vegetarams: daržovėmis įdarytos bulvės 3 receptai

Lietuviška virtuvė neįsivaizduojama be bulvių , o kai kurie bulvių patiekalai laikomi...

„Rimi“ turi atsisakyti 17 parduotuvių (16)

Leidimą prekybos tinklų „Rimi“ ir „Iki“ sandoriui trečiadienį suteikusi Konkurencijos...

Skandalingas buvusio Vokietijos vadovo pareiškimas: Europos interesas – žydinti Rusija (139)

JAV siekia aštrinti tarptautinę situaciją tam, kad susilpnintų Rusiją. Tačiau Europai tai...

Baisi avarija Ukrainoje: skelbiama, kad milijonieriaus dukrą nuo įtūžusios minios ėmėsi ginti apsauginiai (225)

Ukrainos šiaurės rytinį Charkovo miestą trečiadienį sukrėtė tragedija – automobiliui...