aA
Viešosios įstaigos Savanorių centro, priklausančio Europos savanorių centrui, projektų vadovė Jurgita Margau patvirtino, kad įspūdis, jog savanorystė Lietuvoje plinta, tikrai yra teisingas, tačiau pačiai idėjai vis dar kyla įvairių teisinių ir psichologinių kliūčių, kurioms įveikti dar reikia laiko bei pastangų.
Rankos
Rankos
© Corbis/Scanpix

– Šiemet „Auksinės širdies“ apdovanojimai rengiami jau ketvirtąjį kartą, bet, atrodo, pirmąkart skamba taip plačiai?

2006 metais renginys vyko „Siemens“ arenoje – žmonės net netilpo. Iš tikrųjų savanorių Lietuvoje yra, jų daugėja, tik apie juos niekas nežino. Tačiau žmonės vis labiau nebijo pasakyti, kad jie yra savanoriai.

– Kodėl turėtų bijoti? Argi čia kas nors bloga?

Kartą kalbėjausi su viena labai aktyvia savanore, kuri mus pati susirado. Savanoriška veikla jai labai patiko, tačiau ji nesakydavo draugams, kuo užsiima laisvalaikiu, nes aplinkiniai jos nesuprasdavo. Aišku, ši nuostata po truputį kinta, tačiau daugeliui žmonių nesuprantama, kaip galima ką nors daryti už dyką.

– Kitaip sakant, visa veikla, nenukreipta į savo asmeninę materialinę gerovę, atrodo įtartina?

Reikia suprasti, kad savanorystė dar nėra įprastas reiškinys. Prieškario Lietuvoje tai buvo įprastas dalykas – žmonės burdavosi prie parapijos. O sovietiniais laikais savanoriškas darbas buvo priverstinis. Be to, neaiški ir pati sąvoka – būna net juokingų momentų.

Kartą visuomeninėms organizacijoms išsiuntėme anketas, kad išsiaiškintume dirbančių šiose organizacijose savanorių skaičių. Viena organizacija atsakė, kad savanorių pas juos nėra nė vieno – tik visuomenininkai. Taigi net žmonės, kurie yra savanoriai, nepripažįsta tokie esą. Tad „Auksinės širdies“ apdovanojimais mes stengiamės parodyti žmonėms, kad įmanoma užsiimti tokia veikla, kokia ji prasminga, – būtent konkrečių žmonių pavyzdžiu.

Žinoma, jaunimas naujomis idėjomis užsidega greičiau, naudojasi daugiau informacijos šaltinių. Ir daugelis pripažįsta, kad iš savanorystės gavo daugiau, nei įdėjo pastangų. Ypač tie, kurie tam skiria metus ar net dvejus ir diena iš dienos dirba savanorišką darbą. Savanorystės laukas – labai platus: gana dažnai jaunimas susiranda vietą savanoriauti užsienyje – tai kartu ir nuotykis, ir iššūkis.

– Tikriausiai žmonės, kurių motyvacija nėra tinkama, kurie mano, kad siaubingai aukojasi ir jiems visi turi rankas bučiuoti, arba jaučiasi nusipirkę vietą danguje, tokioje veikloje ilgai neišsilaiko?

Motyvų užsiimti savanoriška veikla yra daugybė. Taip pat yra daugybė savanoriškos veiklos sričių. Tad reikia rinktis tai, kas artima širdžiai, nes ne kiekvienas gali kalbėti su seneliais, vaikais ar žmonėmis, turinčiais proto negalią. Jeigu žmogus, nepaisydamas širdies balso, ateis tik pabandyti, gali nusivilti.

Dabar, kai Lietuvoje daugėja bedarbių, ateina žmonių, kurie norėtų padirbėti – užsienyje tai labai populiaru, kai darbo paieškos užtrunka. Tai savanoriui net tik padeda jaustis reikalingam – žmogus įgyja naujų įgūdžių, užmezga pažinčių, kurios gali būti naudingos ir įsidarbinant.

– Turbūt tarp savanorių daugiausia jaunimo?

Iš tikrųjų taip. Tačiau yra ir vyresnio amžiaus žmonių, ir mes jais labai džiaugiamės, nes jie – itin patikimi, pareigingi, kur kas pastovesni savanoriai, be to, turi daug patirties. Yra labai daug vienišų senjorų, kurie dirbdami randa galimybių bendrauti. Dažnai jie dirba su savo amžiaus vienišais žmonėmis, kuriems reikia pagalbos – juk ne visų sveikata vienoda.

Kai 2008 metais rinkome paramą Gruzijai, – gal to nesąmoningai ir siekėme – dirbo 40 proc. vyresnio amžiaus žmonių, o kiti – jaunimas. Ir tos dvi kartos labai gražiai, be jokių trinčių bendravo, nes dirbo vienam tikslui. Ypač dažnai vyresnio amžiaus žmonės mums dėkoja už suteiktą galimybę išeiti iš namų ir nuveikti ką nors naudinga.

Didžiausią savanorystės poreikį junta, galima sakyti, paties vargingiausio socialinio sluoksnio atstovai, o ne aukštesnioji ir vidurinė klasės – būtent pirmieji jaučia didžiulį norą kam nors padėti. Tačiau jiems, kaip ir, sakykim, studentams, reikia bent mažytės finansinės injekcijos, kad galėtų dirbti šį darbą, nes jų materialinės sąlygos ir taip skurdžios.

– Dažnai lyginate Lietuvos ir Vakarų Europos realijas. Ar skiriasi tik nuveikiamų darbų mastai ar dar kas nors iš esmės?

Savanorystė daugelyje šalių yra tiesiog įaugusi į gyvenimą. Sakykim, Vokietija taip ir nesiryžta atsisakyti šauktinių kariuomenės ir pereiti prie profesionaliosios, nes savanorystė – alternatyva karinei tarnybai, ir ją pasirenkantys jaunuoliai per metus nuveikia didžiulius darbus.
Lietuvoje savanorystė dar nėra pripažinta, nėra sutvarkyta ir teisinė bazė, kaip visose Vakarų Europos šalyse, – pas mus viskas vyksta tik laisvu susitarimu. Anksčiau egzistavo potvarkis dėl savanoriško darbo, bet vėliau Seimo nario A. Syso iniciatyva buvo atšauktas, nes juo naudojosi nesąžiningi žmonės, norėdami nemokėti mokesčių.

Be to, Vakaruose padengiamos savanorystės išlaidos, savanoriai draudžiami nuo nelaimingų atsitikimų. Žinoma, mūsų valstybė dar nėra tam pajėgi, net ir politikai dar nėra subrendę priimti šios idėjos.

– Tačiau jeigu žmogus sutinka dirbti nemokamai, kažkas turėtų juo pasirūpinti?

Yra apskaičiuota, kad vienas į savanorystę investuotas euras duoda 14 eurų grąžos. Savanorystė kuria pridėtinę vertę: Europos Sąjungoje savanoriškas darbas sukuria vidutiniškai 5 proc. metinio bendrojo vidaus produkto. Žinoma, mes šį vidurkį „numušame“. Tačiau, kaip jau minėjau, savanoriškam darbui reikia bent minimalių investicijų, koordinacijos, kad kiekvienas savanoris turėtų savo kuratorių.

Pagaliau reikia mokėti elgtis su savanoriais – įstaigoje, kuriai reikia jų pagalbos, turėtų būti žmogus, sutinkantis savanorį, skiriantis jam užduotį ir jam padėkojantis. Juk savanoris, aukojantis šiam darbui savo laiką, nėra koks pastumdėlis, su kuriuo galima elgtis bet kaip. Jam reikia dėmesio, būtina jo paklausti, kaip jam sekasi, ko trūksta ir t. t.

– Jūs pati taip pat esate atėjusi iš savanorių?

Šį klausimą man dažnai užduoda. Iš tikrųjų šis darbas man įprastas nuo vaikystės: ačiū už močiutės pamokas – ji buvo aktyvi bažnytinės bendruomenės narė. Jos dėka noras padėti kitiems tapo įprastas. Vėliau įsitraukiau į ateitininkų veiklą, šiuo darbu užsiėmiau ir gyvendama Vokietijoje. Ten jo nereikia ieškoti – tiesiog natūraliai įsilieji.

„Savaitė“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Eksperimentas virtuvėje: išrinko skaniausius marinuotus agurkus, tačiau užrašas ant pakuotės nemaloniai nustebino (23)

Marinuotų agurkėlių pasirinkimas Lietuvos prekybos centruose – stulbinančiai gausus. Kokių tik...

Dailius Dargis | D+

Holivudo monstro buvusios žmonos išpažintis: sužinojusi ką jis padarė, pražilau per naktį

Iki šiol nė vienam žurnalistui nepavyko išpešti nė žodžio iš Jurijaus Kadamovo artimųjų ar...

Sunkumai užgriuvo ir stambias įmones: darbuotojai išeina, o naujus rasti sudėtinga (223)

Panevėžyje nedarbas auga drastiškai. Per pastarąjį mėnesį bedarbių gretas papildė daugiau...

Septyniolikmetės Emilijos mama papasakojo apie siaubą, kai dukra vos nemirė nuo COVID-19 ligos (369)

„Mano vaikui nutiko blogiausia, kas galėjo, bet laimei ji papuolė į geriausias rankas“, –...

Paulius Jurkevičius. Komendantės valanda – štai Kalėdų dovana Lietuvai! (231)

Čia, mielieji, jums ne kovidinių kaukių balius! Ne teatrų užrakinimai ar restoranų pasiūlymai...

Alytaus Kalėdų eglė jau švyti – įžiebta be žiūrovų minios (5)

Alytaus miesto savivaldybei pavyko išvengti žmonių būriavimosi prie miesto Kalėdų eglės...

Laisvalaikis – (ne)karantinas. Kokius filmus ir knygas rekomenduoja Greta Ambrazaitė? (3)

Išsirinkti gerą knygą ar filmą tikrai nelengva užduotis. Ką verta skaityti ir žiūrėti, o ko...

Sausėja lūpos? Paaiškino, kodėl negalima jų laižyti ir kas turėtų būti gero lūpų balzamo sudėtyje (3)

Skilinėjančios ir skausmingos lūpos – dažni ir nemalonūs žiemos palydovai. Šiemet ši...

Per gaudynes nuo pareigūno kulkos žuvusio 18-mečio motinai valstybė sumokės 30 tūkst. Eur (112)

Prieš penkerius metus Druskininkų savivaldybėjei per cigarečių kontrabandininkų sulaikymo...