Išsami savanorystės istorija, galinti paliudyti nors ir nedidelės, bet vis dėlto nemenkos žmonijos dalies polinkį į altruizmą, dar tik rašoma. Tačiau surinkta medžiaga rodo, kad pirmaisiais savanoriais oficialiai galima laikyti XIX amžiaus pradžios Anglijos ūkininkus. Jie vieni kitiems padėdavo be jokio mokesčio, nes nebuvo galimybių nei savo lėšomis kviestis darbininkus, nei prašyti valstybės pagalbos. Lietuvoje ši savanorystė buvo vadinama talkomis – būdavo natūralu užbaigus savo derliaus nuėmimo ar kūlimo darbus eiti padėti kaimynui.
Savanoriais buvo laikomi ir Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvavusios religinio atgimimo organizacijos „Great Awakening“ („Didysis pabudimas“) nariai – jie kovojo prieš vergovę, padėdavo silpniausiems visuomenės nariams, pagreitino neveiksmingos vergovinės santvarkos žlugimą, kūrė naujus žmonių santykius. 1851 m. buvo įkurta krikščioniška Jaunųjų moterų sąjunga, nemokamai siuvusi drabužius ir palapines kareiviams.
XX amžiaus pirmojoje pusėje savanorių organizacijos JAV ėmė kurtis aktyviau. Manoma, kad to priežastis – Didžioji depresija, pagimdžiusi apie 14 mln. bedarbių. Tačiau žmogui iš prigimties reikia ką nors veikti ir jaustis kam nors reikalingam.
Antrojo pasaulinio karo metais tūkstančiai savanorių tarnybų padėjo rūpintis nukentėjusiaisiais, tvarkydavo teritorijas ir padėdavo organizuoti kareivių atostogas.
XX amžiaus pabaigoje ėmė kurtis tarptautinis savanorių tinklas. Savanorių dėmesys nukrypo į daugiau sričių, peržengė vienos šalies sienas.
XXI amžius gali didžiuotis didžiule savanorių organizacijų įvairove – jos veikia religijos, sveikatos, socialinių paslaugų, sporto, politikos, švietimo ir kultūros srityse.
Universali formulė
Nors savanorių, atrodo, buvo visada, į teisinius rėmus jų veiklą pradėta bandyti įsprausti tik XX amžiaus pabaigoje. Įdomu, kad Didžiojoje Britanijoje savanoriška veikla nusakoma vienu 1997 metais priimto Policijos įstatymo sakiniu: savanoris – tai „asmuo, užsiimantis veikla, kuriai vykdyti reikia laiko, kuri yra neatlyginama (išskyrus kelionės ir kitas faktines su šia veikla susijusias išlaidas) ir kuria siekiama atnešti naudos kokiai nors trečiajai šaliai, t. y. ne tik artimam giminaičiui“.
Kiek anksčiau savanorystės teisiniu įforminimu imta rūpintis ir Europos Sąjungoje, net pradėta kalbėti, kad jokia kita veikla neužsiimantys savanoriai, nors dirba neatlygintinai, turi būti apdrausti socialiniu ir sveikatos draudimais. Tiesa, šis klausimas – kol kas neišspręstas. Žinoma, bet koks didesnis reglamentavimas „nužudytų“ pačią savanoriškos veiklos prasmę.
Kur dingsta laikas?
Europos savanorystės metų proga Lietuvoje buvo atliktos kelios apklausos ir studijos šia tema. Konstatuota, kad du trečdaliai šalies gyventojų aktyviai nedalyvauja savanoriškoje veikloje, ir to nedaro dėl to, jog niekas jiems nesiūlo, rodo bendrovės „Vilmorus“ atliktas visuomenės nuomonės tyrimas.
Paklaustas, kodėl nedalyvauja savanoriškoje veikloje, kas trečias tyrimo dalyvis teigė, kad tiesiog niekas to nepasiūlė. Šiek tiek mažiau respondentų kaip priežastį nurodė vyresnį amžių ar silpną sveikatą, 26 proc. – laiko stygių. Tik 8 proc. apklausos dalyvių teigė neužsiimantys savanoriška veikla, nes nemano, kad tai apskritai reikalinga.
Daugiau nei pusė (51 proc.) apklaustųjų mano, kad savanorystė neplinta dėl tradicijų stokos. Apie 40 proc. respondentų skundėsi informacijos apie savanorystę trūkumu ir menkomis mokyklų pastangomis pratinti neatlygintinai daryti gera kitiems. Trečdalis Lietuvos gyventojų, turinčių savanorystės patirties, kaip kliūtis nurodė netobulus įstatymus.
35 proc. niekada nesavanoriavusių apklaustųjų tvirtino norintys dalyvauti tokio pobūdžio veikloje ateityje. 34 proc. šalies gyventojų teigė dalyvavę savanoriškoje veikloje.
Tyrimas rodo, kad savanoryste labiau domisi jaunesni žmonės. Savanoriauti yra tekę 45 proc. apklaustųjų iki 29 metų, 48 proc. aukštąjį išsilavinimą įgijusių dirbančių specialistų.
Apklausos dalyvių manymu, savanorystė labiausiai reikalinga kaip pagalba socialiai mažiau atsparioms visuomenės grupėms. 70 proc. apklaustųjų teigė, kad tokia veikla reikalingiausia prižiūrint ligonius ar neįgaliuosius, kiek daugiau nei pusė tvirtino, jog ji ypač svarbi teikiant socialinę psichologinę pagalbą sunkumus patiriantiems žmonėms. Dar tiek pat respondentų mano, kad savanorystė reikalinga teikiant pagalbą stichinių nelaimių atvejais.
Patriotizmas turi kainą
Maža to, XX amžiaus pabaigoje – XXI amžiaus pradžioje ne tik sociologai ir ekonomistai ėmė kalbėti apie vadinamąjį socialinį kapitalą, kuris apibrėžiamas kaip dar vienas žmonių gerovės variklis. Visuomenės raidą tyrinėjantys mokslininkai suprato, kad vien ekonominiais dalykais paaiškinti visuomenės sėkmės negalima.
Mūsų šalyje Žmogaus studijų centras pradėjo Lietuvos socialinės ir žmonių psichologinės būsenos stebėseną ir šių metų pavasarį jau ketvirtąkart paskelbė visuomenės tendencijas. „Valstybė, kurios piliečius vienija bendrumo jausmas, pasitikėjimas vieni kitais ir savo valstybe, politiškai ir ekonomiškai yra kur kas stipresnė už valstybę, kurios nariai įtariai žvelgia vienas į kitą. Šie socialinio kapitalo rodiklių pokyčiai – svarbus visuomenės būklės indikatorius ir gali padėti įžvelgti, ko jai labiausiai reikia“, – teigė Žmogaus studijų centro vadovas doc. Gintaras Chomentauskas.
Šių metų vasarį kartu su bendrove „Baltijos tyrimai“ atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa parodė kiek geresnius rodiklius nei pernai. Teiginiui „Didžiuojuosi, kad esu Lietuvos pilietis“, pritarė 75 proc. apklaustųjų. Tai – 10 proc. daugiau nei 2010 metų pabaigoje.
„Apklausa rodo, kad šiemet daugiau žmonių prisiima atsakomybę dėl savo ateities“, – sako „Baltijos tyrimų“ vadovė dr. Rasa Ališauskienė. 2010 metų gruodį teiginiui „Tai, kas vyks su manimi ateityje, daugiausia priklauso nuo manęs“ pritarė 63 proc., po trijų mėnesių – jau 77 proc. apklaustųjų.
Kita vertus, Lietuvos gyventojų požiūris į valstybę ir save joje išlieka ypač negatyvus. Net 60 proc. respondentų jaučiasi nereikalingi visuomenei.