Tai buvo pirmosios bylos prieš Lietuvą dėl sąžinės laisvės, saviraiškos bei susivienijimų laisvės, anksčiau rašė „Lietuvos rytas“.
M. Burokevičius prašė jam iš Lietuvos priteisti 3 mln. Lt moralinei ir materialinei žalai atlyginti. Suma apskaičiuota pagal kalėjime praleistas dienas. J. Kuolelis prašė priteisti 4,316 mln. Lt.
Abejojo Lietuvos valstybingumu
Buvę komunistų partijos nariai skundėsi, kad jų bylos Lietuvos teismuose buvo nagrinėjamos nepagrįstai ilgai – dešimtmetį.
Vyriausybės atsakyme EŽTT teigiama, jog šie asmenys buvo sulaikyti tik praėjus keleriems metams po įvykdytos veikos. Nuteistieji savo ruožtu tvirtino tyrimo dalyviais tapę 1991-aisiais.
Teismui paaiškinta, kad byla buvo itin didelė ir sudėtinga: vienu metu buvo teisiami šeši asmenys, apklausiama daugiau nei 3 tūkst. liudytojų ir per 1,3 tūkst. nukentėjusiųjų, atlikta 1,2 tūkst. ekspertizių.
Be to, pažymėta, kad Europos žmogaus teisių konvencija Lietuvoje įsigaliojo tik 1995 m., todėl teismas negalėjo laikytis kaip įmanoma trumpesnio bylos nagrinėjimo termino.
„Teismas pripažįsta, kad ši byla akivaizdžiai buvo itin sudėtinga ir nėra pagrindo daryti prielaidą, kad Lietuvos institucijoms nepakako stropumo“, - teigiama sprendime. EŽTT taip pat pabrėžė, kad bylai nagrinėti sugaištas laikas, atsižvelgiant į aplinkybes, buvo ilgas pagrįstai.
Anot perversmininkų, jie buvo nuteisti už veiką, kuri tuo metu nelaikyta nusikaltimu. Tuo metu Lietuva esą nebuvo tikra nepriklausoma valstybė ir faktiškai priklausė Sovietų Sąjungai. Mūsų šalis nepriklausoma esą tapo tik kai ją po nepavykusio 1991 m. rugpjūčio pučo pripažino SSRS.
Savo ruožtu Vyriausybė pabrėžė, kad Lietuva nepriklausomybę atkūrė 1990 m. kovo 11 d. Nuo to laiko Sovietų Sąjunga neturėjo suvereniteto Lietuvai, o iki ją pripažino Maskva, tai buvo padariusios 59 valstybės. Anot Vyriausybės, perversmininkai buvo profesionalūs politikai, todėl turėjo žinoti istorines ir politines realijas bei teisines savo veiksmų pasekmes.
Pasak EŽTT, visi trys asmenys negalėjo nežinoti apie nusikalstamą pagal Lietuvos įstatymus savo veiksmų prigimtį. Jie buvo nuteisti už veikas, aiškiai apibrėžtas nepriklausomybę atkūrusios šalies teisyne.
Perversmininkai taip pat skundėsi, esą buvo pažeistos sąžinės, saviraiškos ir susirinkimų laisvės ir esą jie patyrė diskriminaciją, nes buvo nubausti už veiklą Komunistų partijoje, kas buvo pažiūrų išraiška.
Pasak Vyriausybės, nuteistieji aiškiai neapibrėžė, kokias idėjas norėjo viešai reikšti. Jie laisvę prarado už antivalstybinę veiklą, o ne demonstracijas, įsitikinimus, politines pažiūras ar priklausymą Komunistų partijai.
EŽTT teigimu, net jei buvo pastarųjų pažeidimų, jie buvo numatyti įstatyme. Tačiau galiausiai konstatuota, kad Konvencija šiuo atžvilgiu nebuvo pažeista.
Buvo nuteisti tik šeši perversmininkai
Skųsdamiesi EŽTT du iš šių perversmininkų – 1927 m. gimęs M. Burokevičius ir 1930 m. gimęs J. Kuolelis kalėjo Vilniaus antrojoje griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. 1928 m. gimęs L. Bartoševičius, laisvės atėmimo bausmę atlikęs anksčiau, gyveno sostinėje.
Už aktyvų dalyvavimą antivalstybinėje veikloje, viešus raginimus pažeisti Lietuvos suverenitetą ir nuversti teisėtą valdžią jiems buvo skirta atitinkamai 12, šešeri ir treji metai nelaisvės. Vėliau bausmė pastarajam sutrumpinta perpus.
Vilniaus apygardos teismas 385 tomus sudarančioje Sausio 13-osios byloje nuosprendį 1999 m. paskelbė tik šešiems perversmininkams.
Kalėdamas M. Burokevičius turėjo neegzistuojančios Sovietų Sąjungos pasą. Jis buvo oficialiai paprašęs Lietuvos pilietybės, tačiau iš karto jos negavo. Tiesa, skundą Strasbūrui jis pasirašė kaip mūsų šalies pilietis.
Iš kalėjimo M. Burokevičius buvo paleistas prieš dvejus metus.
Beje, į Strasbūro teismą buvo kreipęsis ir buvęs radijo stoties „Tarybų Lietuva“ vadovas dabar 77 metų Stanislovas Mickevičius. Jis, paprašęs priteisti 8,632 mln. Lt, su Lietuva teisėsi kaip Rusijos pilietis. Būtent šioje šalyje jis pasislėpė nuo 4 metų laisvės atėmimo bausmės, kuri jam skirta Lietuvoje.