Daugelis turbūt nustebs sužinoję, kad Lietuvoje brandos atestatas yra išduodamas išlaikius tik du egzaminus, t. y. lietuvių kalbos ir literatūros ir dar vieno laisvai pasirenkamo dalyko ar parašius brandos darbą. Šie du egzaminai iš esmės yra formalumas, kuris nėra orientuotas nei į tikrąjį mokinių brandos patikrinimą, nei atliepia rimtą valstybės požiūrį į brandos egzaminų prasmę.
Atsižvelgiant į sudėtingą situaciją šalyje, abiturientams, neketinantiems šiais metais stoti į aukštąsias mokyklas, brandos atestatus būtų galima išduoti be egzaminų laikymo. Jeigu jiems ateityje prireiktų egzaminų rezultatų, tai galėtų juos išsilaikyti ne tik saugesnėmis sąlygomis, bet ir tikslingiau juos pasirinkę. Toks sprendimas COVID-19 pandemijos metu būtų visiškai pateisinamas ir nereikalautų imituoti tariamą abiturientų brandos patikrinimą, kuris dabartinėmis sąlygomis neturi jokios logiškai pagrįstos būtinybės.
Tačiau viena esminė aplinkybė neleidžia šiais metais atsisakyti brandos egzaminų. Jie vienareikšmiškai yra reikalingi aukštosioms mokykloms, kurios priimdamos mokinius be brandos egzaminų, atsidurtų daugiau nei sudėtingoje padėtyje. Mokyklose pažymiais įvertintos abiturientų žinios objektyviai neatspindi jų realių pasiekimų. Brandos egzaminai yra vienintelė galimybė abiturientams ne tik vienodomis sąlygomis laikyti egzaminus, bet ir gauti patikimus jų įvertinimus.
Apskritai reikia pažymėti, kad skaidrus brandos egzaminų organizavimas yra vienas iš ryškiausių Lietuvos švietimo sistemos pasiekimų, kuris įvairiomis prasmėmis užtikrina, kad mokymo procesas išlaikytų tam tikrą lygį, o mokykla neprarastų savo pagrindinės paskirties suvokimo. Šiandieninis laikotarpis aiškiai atskleidžia esminę švietimo problemą, kad mokinių žinios mokyklose yra vertinamos be metodiškai parengtų vertinimo kriterijų. Kiekvienas mokytojas vertina mokinius pagal savo susikurtą atskaitos sistemą, kuri nėra patikima nei metodiškai, nei dalykiškai.
Todėl nenuostabu, kad net vienos mokyklos kontekste galime matyti skirtingą to paties dalyko vertimą. Jeigu bandytume lyginti įvairias Lietuvos mokyklas, vertinimo skirtumai būtų matomi dar akivaizdžiau. Ši problema yra sisteminė ir tik centralizuotas vertinimas Lietuvoje gali užtikrinti rezultatų patikimumą.
Egzaminų reikalingumo kontekste ypač ryškiai iškyla lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino vertinimo problema. Šio egzamino vertinimo patikimumas svyruoja neleistinai didelės amplitudės ribose. Jeigu abiturientai būtų priimami į aukštąsias mokyklas tik pagal lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino rezultatus, tai susiklostytų panaši situacija, kaip ir ketinimas atrinkti mokinius be egzaminų. Šio egzamino programa, rašinių temos, vykdymo procedūra ir vertinimo instrukcijos orientuotos į įsivaizduojamus siekinius, kurie ryškiai kertasi su tikrąja egzamino paskirtimi.
Daugeliui gerai besimokančių mokinių įstojimą į nemokamas studijų programas užtikrina tik kitų išlaikytų egzaminų objektyvus įvertinimas. Ypač šio egzamino metu neadekvačiai yra įvertinami kūrybingi ir literatūrą mėgstantys bei ja besižavintys mokiniai. Visada kėlė ir tebekelia nuostabą atsakingų žmonių abejingumas šiai problemai ir susitaikymas su skandalinga situacija. Panaši padėtis yra ir su užsienio kalbų egzamino žodinės dalies organizavimu, kuris reikalauja didžiulių vykdymo sąnaudų, o rezultatų patikimumui turi menką vertę. Atsisakius bent jau šiais metais egzamino žodinės dalies, jo įgyvendinimas taptų ir saugesnis, ir paprastesnis.
Stojimą į aukštąsias mokyklas iš esmės užtikrina matematikos, informacinių technologijų, biologijos, fizikos, chemijos, istorijos ir geografijos patikimas egzaminų vertinimas. Būtent šie egzaminai ir turėtų tapti atskaitos tašku, kuris padėtų aukštosioms mokykloms atrinkti mokinius. Pastarieji tikrai jaustųsi teisingai įvertinti ir nepatirtų skaudžių traumų, kurias kiekvienais metais išgyvena daugybė abiturientų po lietuvių kalbos ir literatūros egzamino.
Jeigu šiomis sudėtingomis sąlygomis išties būtų galvojama apie mokinius, reikėtų šiais metais rinktis racionaliausią ir efektyviausią būdą organizuoti egzaminus tik stojantiesiems į aukštąsias mokyklas. Šiandieninė situacija suteikia išskirtinę galimybę ne tik matyti esmines švietimo problemas, bet ir netrukus pradėti jas spręsti. Reikėtų baigti imituoti brandos egzaminų procesą ir parengti tikrą mokinio brandą užtikrinančią egzaminų sistemą.
Nedelsiant būtina spręsti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino problemą, kuri tapo chroniška ir sudaro prielaidas nepasitikėti visa egzaminų sistema. Reikėtų peržiūrėti ir užsienio kalbų egzaminų programas, kurios turėtų būti orientuotos į aukštesnį kalbos mokėjimo lygį. Šių kelių esminių problemų išsprendimas visai švietimo sistemai duotų didesnę naudą nei nuo realybės atitrūkusios nacionalinio susitarimo deklaracijos.
Apibendrinant būtina pabrėžti, kad:
1. dabartinė brandos egzaminų sistema nėra orientuota į mokinių brandą ir atlieka tik mokinių atrankos į aukštąsias mokyklas funkciją;
2. lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas ne tik neužtikrina patikimo mokinių gebėjimų vertinimo, bet ir diskredituoja visą egzaminų sistemą;
3. esamomis sąlygomis visiems abiturientams laikyti brandos egzaminus nėra jokios akivaizdžios būtinybės;
4. dabar yra palankus metas priimti esminius sprendimus, kurie ateityje užtikrintų ne tik mokinių brandą, atsakingą valstybės lėšų naudojimą, bet ir keltų pasididžiavimą Lietuvos švietimo sistema.
