Paprastai karantinuojami tik sergantieji ir – pagal aplinkybes – tie, kurie turėjo su jais kontaktą. Bet – ne sveiki žmonės. Manau, kad per ilgai užsižaista tais totalitariniais ribojimais“, – interviu „Delfi“ sako užkrečiamųjų ligų ekspertas Saulius Čaplinskas.
– Teigiate nepritariąs siūlymams laikytis karantino iki balandžio. Ar atšaukę karantino ribojimus gerokai anksčiau nepakartotume praėjusiųjų metų vasaros klaidos, kai suvaržymai buvo panaikinti, ir rudenį antroji banga atėjo visu gražumu?
– Tai, kad rudenį visu gražumu atėjo antroji banga, parodo, jog pirmasis karantinas nepasiekė savo tikslų. Nes karantino tikslas – pristabdyti staigų viruso plitimą, kad neįvyktų sveikatos priežiūros sistemos kolapsas. Kitaip tariant, karantino tikslas – suteikti laiko sveikatos priežiūros sistemai persiorientuoti ir parengti resursus, reikalingus teikiant pagalbą vienai grupei sunkių ligonių. O visuomenė turi išmokti gyventi naujoje realybėje.
Toks ir buvo pirmojo karantino tikslas. Pirmasis karantinas buvo įvestas tada, kai atvejų buvo mažai, bet kartu buvo aišku, jog sveikatos apsaugos sistema gali nebepajėgti susitvarkyti, jei nebus imtasi reikiamų priemonių.
Mano galva, pirmasis karantinas truko per ilgai. Dabar, manau, visi supranta, kad buvo klaida manyti, jog virusas – nugalėtas. Kol liga buvo visai nauja, daug kas buvo neaišku. Bet kiekvieną dieną duomenų apie ją kaupėsi, ir jau pirmojo karantino metu tapo aišku, kad galimi keturi scenarijai. Ketvirtasis – kad virusas taps sezoninis ir įsitvirtins populiacijoje.
Matome, kad šito viruso jau esama visur, net Antarktidoje, ir jis tapo endeminis: visose pasaulio teritorijose cirkuliuoja ne tik tarp žmonių, bet ir tarp gyvūnų. Vadinasi, audinė gali užsikrėsti nuo žmogaus, žmogus – nuo audinės. Maža to, gali susidaryti galimybės virusui mutuoti.
Grįžtant prie neišmoktų pamokų – jos daugiau nei aiškios. Koronaviruso plitimas pasižymi sezoniškumu. Vasarą koronaviruso aktyvumas mažėja – daugėja ultravioleto, žmonės būna gamtoje etc. Tad buvo aišku, jog koronaviruso aktyvumas šiaurės pusrutulyje – Lietuvoje – didžiausias bus gruodį, sausį ir vasarį.
Natūralu, kad balandžio mėnesį koronaviruso aktyvumas savaime turėjo mažėti net nieko nedarant. Vadinasi, galime klausti tų, kurie taip prognozuoja [kad karantino ribojimai taikytini iki balandžio], – ar jie mano, kad karantino priemonės yra neveiksmingos?
Kitų šalių moksliniai duomenys rodo, kad didžiausias karantino efektyvumas pasiekiamas 28 dieną ir tada ima kristi. Atšaukus suvaržymus, viskas per maždaug tiek pat laiko sugrįžta į ankstesnį lygį. Šiuo atveju galbūt reikėtų kalbėti ne tiek apie karantiną, kiek ribojimo priemones. Nes karantinas – tai lockdownas.
– Kad pateisintų ilgesnį karantiną, politikai gali remtis vien mirčių nuo COVID-19 skaičiumi: kai jų kasdien yra dešimtys, bus sakoma, kad visos, net ir kraštutinės priemonės, – pateisinamos, nes blogiausia – žmonių mirtys, o ne lockdownas.
– Labai teisingai. Bet negalima visko matyti iš vienos varpinės. Taip, vieno žmogaus mirtis yra viena mirtimi per daug. Bet lygiai taip pat reikėtų kalbėti ir apie tai, kad dar anksčiau išaugo perteklinis mirštamumas: pradėta registruoti daugiau mirčių ne nuo COVID-19, o apskritai daugiau, nei buvo registruojama ketverius metus iš eilės.
Galime prisiminti, kaip buvo visai be reikalo ribojamos (nes ligonių nebuvo taip daug) planinės sveikatos priežiūros paslaugos pirmojo karantino metu. O per vasarą sveikatos apsaugos sistema nebuvo pertvarkyta taip, kad vėliau nereikėtų riboti planinių paslaugų, jei COVID-19 ligonių skaičius paaugtų. Kita problema – kai pritrūksta medikų: jų greitai neprigaminsite.
– Apie mirštančius nuo COVID-19 girdime kasdien, skaičiai nuolat pateikiami ir tikslinami, o apie mirtis nuo kitų ligų informacijos mažai. Vasarą praslydo statistika apie tai, kad daugiau žmonių miršta nuo kitų ligų, palyginti su praėjusiais metais, bet tokia informacija pasirodo labai fragmentiškai ir viešai beveik nenagrinėjama.
– Šiais laikais, kai turime IT, tai, kad šie procesai – nesutvarkyti, parodo mūsų silpnąsias vietas. Buvusi valdžia sugriovė užkrečiamųjų ligų stebėsenos sistemą, o dabartinė vadžia to nesuvokia. Iš Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) per pandemiją buvo atimta informacinė sistema. Kita įstaiga – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras – nesugebėjo jos perimti. Dabar kitų ligų stebėsena yra iš esmės sužlugdyta.
– Minėjote, kad nuo pavasario karantino nebuvo pasiruošta rudens bangai. Bet juk buvo ruošiamasi – jei pasiruošimas suvokiamas kaip kaukių, dezinfekcinio skysčio, plaučių ventiliavimo aparatų įsigijimas, papildomos lovos ligoninėse. Ana valdžia lyg ir sakė, kad antrajai bangai pasiruošta.
– Tai parodo anos valdžios penktokų lygį. Net ne universiteto studentų lygį. Jei jie taip suprato pasirengimą. Todėl mes ir turime antrąją bangą. Gal jie galėtų atsakyti, kodėl COVID-19 toliau plinta globos namuose, sveikatos priežiūros įstaigose, jei tikrai buvo pasiruošta? Ir ne šiaip sau plinta, o protrūkiais. Tai liudija, kad infekcijų kontrolės priemonės neužtikrinamos. Tai – valstybės atsakomybė. Neužtenka vien nupirkti kaukių ir pirštinių.
– Priminsiu dar vieną anos valdžios teiginį: rudenį sprogimas įvyko visoje Europoje, su antrąja infekcijos banga susidūrė ir jos suvaldyti nesugebėjo ne tik Lietuva. To, ko tada nežinojome mes, nežinojo ir kiti europiečiai.
– Vaikiškas argumentas. Mes žinojome ir daug kur tiesiog vėluojame. Antras dalykas – juk esame maži. Įgyvendinti kokį nors projektą Lietuvoje ir, tarkime, JAV – skirtingi dalykai. Ir Lietuva – išsilavinusi šalis, turinti pažangias IT, gerą ligoninių tinklą, gerų medicinos specialistų. Tad jūsų minėtas teiginys tėra atsikalbinėjimas, parodantis negebėjimą žvelgti į priekį.
Reikia mokytis iš viruso, žiūrėti, kas vyksta gretimose šalyse, mokytis iš jų ir savo klaidų, diegti gerąją praktiką ir žengti į priekį.
Ekspertai tarpusavyje dalinasi dar neskelbta informacija. Kol pasirodo oficialių institucijų, tokių, kaip PSO ar Europos Komisija, rekomendacijos, traukinys jau gali būti nuvažiavęs. Todėl šalys daugeliu atžvilgių rėmėsi savo ekspertų patarimais, įžvalgomis, pasiūlymais. Gali dar nebūti oficialių rekomendacijų, bet jau egzistuoja ekspertų nuomonė. Ir šitoje vietoje mes nuolat vėluojame.
Kur greitieji antigenų testai? Jų nauda jau seniai žinoma. Ir jų iki šiol nėra. Kur antikūnų testai? Kur jų sisteminis panaudojimas siekiant nustatyti, kur plinta infekcija? Kiek yra persirgusių žmonių?
O mes nežinojome, kur jis plinta, nes Lietuvoje nebuvo atliekami tyrimai. Naujausi duomenys rodo, kad net 56 proc. COVID-19 užsikrėtusių žmonių užsikrečia nuo tų, kurie neturi simptomų. Yra ir daugiau niuansų, bylojančių apie neišnaudotas galimybes. Bėgame paskui traukinį.
– Bet juk pasiklausius valdančiųjų susidaro įspūdis, kad jų sprendimai kaip tik grindžiami ekspertų išvadomis ir rekomendacijomis.
– Ką aš galiu pasakyti: taip labai patogu bėgti nuo atsakomybės. Kad ir kokie geri būtų ekspertai, tie, kurie atsako už mūsų sveikatą ir gyvybes, neturėtų slėptis už jų nugarų. Kitas klausimas – kur ta dabartinių ekspertų medžiaga? Ji neviešinama, ir tai – blogai.
Atskirai reiktų kalbėti ir apie ekspertų kvalifikaciją. Galiu viešai pasakyti, kad požiūris į problemą yra medikalizuotas. Tarp tų ekspertų nėra užkrečiamųjų ligų specialistų – epidemiologų, virusologų, turinčių vadinamųjų horizontalių žinių. Vyrauja medikalizuotas požiūris ir draudimai, kuriais jie remiasi. O epidemiologijos, visuomenės sveikatos, laboratorinės diagnostikos supratimo ten nėra. Tai – silpniausia grandis.
Kare svarbi žvalgyba, o žvalgyba šiuo atveju – tai signalinė stebėsena, kuri remiasi būtent laboratoriniais ir kitokiais epidemiologiniais tyrimais.
– Ar Lietuvoje per mažai testuojama? Reikėtų daugiau testuoti?
– Aurelijus Veryga labai džiaugėsi, kad mes testuojame kone daugiau už visus pasaulyje. Na, ir kas? Galite testuoti ir šernus miške – ir ką juose rasite?
Testuojant svarbu žinoti, kada tai daryti, kokiomis priemonėmis ir kaip greitai. Lietuvoje daugiausia atliekamas testavimas diagnostikos tikslais – siekiant nustatyti, ar konkretus žmogus yra užsikrėtęs. O [testavimo] epidemiologiniais – signalinės stebėsenos – tikslais, žvalgybos principu, aiškinantis, kur virusas plinta ir kur gali plisti rytoj, nebuvo niekada.
ŽIV atžvilgiu tai buvo daroma. Todėl ŽIV ir buvo suvaldytas. Galima būtų papasakoti apie paraleles tarp ŽIV ir koronaviruso, bet šiandien kalbame ne apie tai.
– Jūs siūlote jau dabar atšaukti kai kuriuos karantino ribojimus. Vyriausybė to nedaro ir ketina dabartinius ribojimus išlaikyti iki vasario mėnesio arba ilgiau. Galbūt tai teisinga – juk nuo gruodžio vidurio įvesti griežti ribojimai pasiteisina, atvejų mažėja?
– Iš dalies šią problemą jau palietėme. Natūralu, kad, kai žmonių judėjimas suvaržomas, virusas plinta lėčiau. Maksimalus atvejų skaičiaus kritimas turėtų būti praėjus 28 dienoms, o Lietuvoje tai vyksta vėliau.
Kaip ir „pakibusiam“ kompiuteriui, čia reiktų periodiškai atlikti „perkrovimą“. Aiškiai matyti, kad jau laikas tai atlikti ir permąstyti situaciją, užuot toliau taikius tuos totalitarinius karantino ribojimus. Lockdownas buvo reikalingas tada, kai „perkrovimo“ ribą buvo priėjusi sveikatos apsaugos sistema.
– Jūs siūlote atšaukti draudimą keliauti tarp savivaldybių. Jūsų manymu, jis apskritai buvo nereikalingas ar tiesiog dabar jį jau laikas atšaukti?
– Dabar matome, kad virusas savivaldybėse plinta labai skirtingai: sergamumas įvairiose savivaldybėse skiriasi net du ar tris kartus. Jau seniai kalbama apie tai, kad ribojimo priemonės turi būti tikslinės, susijusios su konkrečiomis įstaigomis ar teritorijomis. Totalitarinis karantinas visai šaliai gali būti taikomas tik labai apgalvotai, stengiantis netęsti jo nė vienos nereikalingos dienos. Tik taip pasieksime norimą efektą ir sukelsime mažiausiai neigiamų pasekmių.
Ilgiausias karantinas epidemiologijos vadovėlyje – 40 dienų. O kiek trunka karantinas Lietuvoje? Ir epidemiologijos vadovėlyje niekur nepasakyta, kad reikia karantinuoti sveikus žmones. Paprastai karantinuojami tik sergantieji ir – pagal aplinkybes – tie, kurie turėjo su jais kontaktą. Bet – ne sveiki žmonės. Manau, kad per ilgai užsižaista tais totalitariniais ribojimais.
Dabar virusas jau įsitvirtinęs mūsų visuomenėje. Ir mes, deja, negalėsime išvengti nei susirgimų, nei mirčių. Nuo pusės iki vieno proc. užsikrėtusiųjų (ne susirgusiųjų, o užsikrėtusiųjų) miršta. Pirmiausia turime apsaugoti tuos žmones, kuriems iškyla didžiausia grėsmė. Ir skiepyti reikia pirmiausia juos.
Skleidžiamas klaidingas naratyvas, kad vakcina apsaugos nuo infekcijos plitimo. Tikėtina, kad paskiepyti žmonės, vėl susidūrę su virusu, platins jį trumpiau ar mažiau. Bet tai dar – neaišku. PSO sako maždaug tai, kas žinoma apie gripą: tie, kurie bus paskiepyti, tikėtina, sirgs lengviau ir nemirs.
Taigi turi būti ne tik karantinas ir skiepai, bet visas kompleksas priemonių, intervencijų, kurias įsukti turėtų vadinamoji signalinė stebėsena. Ji, ko gera, turėtų būti vykdoma kiekvieną savaitę.
– Uždaryti grožio salonai, uždraustos individualios treniruotės, policija žada kontroliuoti pažintinius takus gamtoje, o didžiosiose maisto parduotuvėse tuo metu – grūstys. Ar turi logikos tokie ribojimai ir neribojimai? Galbūt smulkųjį verslą laikas atidaryti?
– Tam tikra smulkiojo verslo dalis jau dabar uždaryta per ilgai. Galbūt reikėjo uždaryti trumpam laikui, per kurį jis pats suvoktų, kaip reikėtų saugiai organizuoti veiklą. Galbūt reikėtų įvesti, tarkime, kirpykloms tam tikrą saugumo lygio žymėjimą, kaip kad egzistuoja viešbučių žvaigždutės. Tas saugumo lygis priklausytų galbūt nuo darbuotojų tikrinimo, dezinfekcijos, patalpų vėdinimo, galbūt – nuo virusus naikinančios specialios ventiliacijos etc.
PSO tai jau seniai siūlo kaip gerąją praktiką. Ne visiems pritaikyti „vieną dydį“ ir viską uždrausti, bet ieškoti naujų įrankių, galimybių, kaip paleisti iš naujo tą „kompiuterį“ ir gyventi naujoje realybėje pripažįstant pavojų ir jį kiek įmanoma mažinant.
Kitas dalykas – jau pirmojo karantino metu buvo perlenkta lazda, kai, tarkime, policija vijosi plaukiką, kuris plaukė be kaukės. Žiniasklaidoje buvo aprašyta tokia ar labai panaši istorija. Juk puikiai suprantame, kad lauke vėjas tą virusą greitai išsklaido, tad daug jo neprikvėpuosite. Net dabar yra šiokio tokio ultravioleto, o vasarą jo apskritai daug. Jis naikina virusą.
Grįžkime prie jūsų klausimo apie maisto parduotuves prekybos centruose. Čia irgi galėtų veikti mano minėtas viešbučio žvaigždučių ar savotiško šviesoforo principas: saugumo lygis priklausytų nuo grūsties nebuvimo, ventiliacijos, tikrinimo, dezinfekavimo priemonių, kaukių, kurių būtų tiesiog duodama į prekybos centrą atėjusiems žmonėms.
– Kodėl Kinija suvaldė virusą, o Europa ir Amerika to padaryti nesugebėjo? Kartais atsakoma – todėl, kad komunistinėje Kinijoje valstybė gali sau leisti nesiskaityti su žmonių laisvėmis ir teisėmis. Tuomet kyla klausimas, kodėl puikiai susitvarkė demokratinis Taivanas?
– Galbūt išskirčiau dvi priežastis. Pirma, ten atliekama daug tyrimų ir reaguojama labai greitai, nelaukiant, kol virusas išplis. Antra, ten žmonės labiau laikosi taisyklių. Tiesa, Švedijoje žmonės irgi laikosi taisyklių, bet – ne visi. Kai virusas Švedijoje pirmąkart pasklido nekontroliuojamas, jis pasklido ne iš švedų, o daugiau – iš slaugos namuose dirbusių Somalio emigrantų.
Lietuvoje, kad ir kalbant apie izoliavimosi reikalavimus, daugelis dalykų lieka tik formalumai, kurie realiai neįgyvendinami. Kodėl mes nesustabdėme pirmosios koronaviruso bangos? Nes netikrinome atvykusių iš užsienio žmonių. Buvo meluojama, kad tikrinami, o realiai jie geriausiu atveju užpildydavo anketas, kuriose galbūt net nurodydavo neteisingą adresą.
