aA
„Mūsų karta yra nemačiusi karo, neturėjusi išgyvenimų. Gyvename šiltnamio sąlygomis, kur viskas paduota, draugai ir vakarėliai, bet nenutuokiame, koks gali kilti pavojus. Jei jaunuoliai pasikalbėtų su senyvo amžiaus kaimynais, kurie papasakotų istorijų, kaip iš jų atėmė visą turtą, išžagino moteris ir dar pridarė visokių dalykų, suprastų, kad ir vėl gali kažkas nutikti. Geriau būti pasiruošus nei kartoti istorijos klaidas“, – LRT.lt sako tarnybą Lietuvos kariuomenėje pasirinkęs 26-erių šauktinis Justas Petraitis. Jis ir dar per šimtą šauktinių tarnauja Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione.
© LRT / Vytenis Radžiūnas

2015-aisiais, įvertinus Lietuvos kariuomenės (LK) komplektacijos padėtį ir geopolitinę situaciją, Seimas ypatingos skubos tvarka priėmė sprendimą, kad į LK būtų grąžinti šauktiniai. Šiuo metu tarnybą jau yra baigę 8,5 tūkst. šauktinių.

Šiais metais 22-uose Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose Lietuvos kariuomenės daliniuose nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (NPPKT) pradėjo apie 3640 karo prievolininkų iš visos Lietuvos (daugiausia iš Vilniaus regiono – apie 1100 ir iš Kauno regiono – apie 1000), kitąmet planuojama pašaukti 3827 jaunuolius.

Šauktinis: gyvename šiltnamio sąlygomis ir net nesuprantame, ką su mumis gali padaryti
© LRT / Vytenis Radžiūnas

Dalis šauktinių tarnauja Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione Marijampolėje. Šis batalionas reikšmingas tuo, kad užtikrina LK vienetų bendrą kovinį aprūpinimą Lietuvos teritorijoje ir už jos ribų bei plėtoja NATO ir ES aukštesniojo ešelono logistikos pajėgumą.

Šauktinis: gyvename šiltnamio sąlygomis ir net nesuprantame, ką su mumis gali padaryti
© LRT / Vytenis Radžiūnas

Draugai didžiuojasi, bet patys nenorėtų

Rūta Kasparaitytė Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione, kambaryje, gyvena kartu su trimis kitomis merginomis. Kambaryje – geležinė tvarka: kruopščiai paklotos lovos, nuvalytos dulkės, išplautos grindys, niekur nematyti pašalinių daiktų – viskas sukrauta spintelėse. Į akis krinta Kalėdoms papuošti kambariai ir kareivinių koridoriai. „Jei prisidirbam, dulkių nenusivalom – gaunam pritūpimų“, – juokiasi mergina.

Ji kilusi iš Kudirkos Naumiesčio – už kiek daugiau nei 40 km nuo tarnybos vietos. „Ten baigiau mokyklą, o po dvylikos klasių iškart atėjau čia. Nuo 9 klasės buvau jaunoji pasienietė, lankiau būrelį. Kudirkos Naumiestis – prie sienos su Rusija. Taigi baigusi 12 klasių norėjau tęsti tokius mokslus, kad vėliau galėčiau dirbti pasieniete. Bet galiausiai nutariau eiti į kariuomenę, kad pabuvus čia 9 mėnesius suprasčiau tvarką ir kitus dalykus – juk vis tiek panašios sritys“, – LRT.lt pasakoja R. Kasparaitytė, tarnaujanti nuo rugsėjo vidurio.

Šauktinis: gyvename šiltnamio sąlygomis ir net nesuprantame, ką su mumis gali padaryti
© LRT / Vytenis Radžiūnas

Ką per tuos tris mėnesius pavyko pamatyti ir suprasti? „Galvoje turėjau visai kitokį vaizdą apie kariuomenę. Apskritai, neseniai baigėme bazinį kario kursą, kuris trunka tris mėnesius, dabar eina antra savaitė, kai mus suskirstė į kuopas, mane priskyrė į maitinimo skyrių. Ką spėjau suprasti? Man čia labai patinka, tikrai net labai patinka. Niekada nemaniau, kad galiu taip anksti atsikelti – anksčiau, kai gyvenau namuose, miegodavau labai ilgai, o čia 6-ą ryto pakelia, turime mankštą. Kad man kas anksčiau būtų liepęs 6-ą keltis ir eiti sportuoti... Tikrai būčiau nėjusi! Bet labai prabudina, paruošia dienai“, – su šypsena veide pasakoja mergina.

Ji pripažįsta, kad kiek sunkiau gyventi buvo tuomet, kai kambaryje gyveno 17 merginų. „Kitos atliko trijų mėnesių kursą, o po to ėjo dirbti į savo batalioną. Su 17 merginų gyventi buvo sunku, nes ir metų skirtumas jautėsi. O mes 4 savanorės, pasirinkusios 9 mėnesių tarnybą, iškart susidraugavome, viena kitą palaikėme. Apskritai labai džiaugiuosi dėl savo draugių – visos esame lygiavertės, nėra jokių išsišokimų, palaikome viena kitą kaip sesės. Būna akimirkų, kai tikrai sunku, bet pasikalbame ir palengvėja. Gaila, kad po 9 mėnesių teks išsiskirti, bet gal liksime tarnauti ir būsime kaip bendradarbės“, – svarsto R. Kasparaitytė.

Ir ji pati teigia dar tik svarstanti, ką veiks po tarnybos – gal liks LK, o gal pasirinks darbą pasienyje ar policijoje.

„Jūs klausėte apie tai, kaip pasikeitė mano gyvenimas. Tai jis labai pasikeitė. Nebuvo taip, kad neliktų draugų, su kuriais bendraučiau ar kad bendraučiau mažiau – ne, su draugais susitinku ir jie didžiuojasi, kad aš tarnauju Lietuvos kariuomenėje, nors patys pripažįsta, kad turbūt neištvertų. Sako: karininkė grįžo! Bet neištverti čia nėra ko – ištveria visi, tiesiog psichologiškai ir fiziškai turi būti pasiruošęs, o jei nesi pasiruošęs fiziškai – bet kokiu atveju tave paruoš. Tam čia ir ateini.

Šauktinis: gyvename šiltnamio sąlygomis ir net nesuprantame, ką su mumis gali padaryti
© LRT / Vytenis Radžiūnas

Bet mano pačios požiūris į gyvenimą keičiasi – seniau mokykloje vaikščiodavau gatve atsipalaidavusi, o dabar jauti kažkokią pareigą, viduje jautiesi stipri, dvigubai labiau pasitikinti. Mes net nenorime lengvesnių užduočių už vaikinus. Mums nepatinka, jei reikia daryti 15 atsispaudimų, o ne 50. Mes lygiai tokios pačios, kaip ir jie. Visos ir bausmės vienodos“, – tęsia mergina. Ar pavyksta padaryti 50 atsispaudimų, pasiteirauju. „50 – jau bausmė... Sunkiai padarau paskutinius atsispaudimus, bet padarau!“ – juokiasi savanorė.

Vis tik į visuotinį šaukimą, kai būtų kviečiamos tarnauti ir moterys, R. Kasparaitytė teigia žiūrinti rezervuotai – tai turėtų būti kiekvienos merginos apsisprendimas. „Rezervuotai žiūrėčiau į moterų šaukimą. Aš kartočiau tarnybą dar kartą, o jei šauktų – tikrai eičiau tarnauti, bet dėl kitų negaliu pasakyti, neturiu dėl to nuomonės. Aš pasiūlyčiau kiekvienam ateiti tarnauti, bet gal kokia nors mergina save labiau įsivaizduoja dirbančią grožio ar kitoje srityje, todėl nežinau, ar jai reikėtų tarnauti“, – svarsto mergina.

Sunku įprasti kreiptis į viršesnį

R. Kasparaitytė sako norinti tarnybą baigti nepriekaištingai, tačiau ne dėl finansinių paskatų (atėję savo noru arba gavę puikų tarnybos įvertinimą gali tikėtis gauti daugiau pinigų), bet dėl savęs: „Tikrai ne dėl finansų, bet dėl savęs. Norisi žinoti, kad tarnybą baigei tinkamai, be jokių minusų.“

Vienas sunkesnių dalykų, kuriuos teko įprasti kariuomenėje – išeiti iš komforto zonos ir įprasti atiduoti pagarbą aukštesnio laipsnio kariams. „19 metų gyvenau namuose, kur viskas būdavo lengva ir laisva. Ir staiga patekau į vietą, kur pamačiusi už save aukštesnį laipsnį turiu atiduoti pagarbą, sakyti: tamsta, leiskit kreiptis. Kartais eidavai ir tai pamiršdavai, bet po kokių dviejų savaičių įpratau ir, atrodo, dabar net negalėčiau nesikreipti“, – kalba mergina.

Šauktinis: gyvename šiltnamio sąlygomis ir net nesuprantame, ką su mumis gali padaryti
© LRT / Vytenis Radžiūnas

Nelengvi buvo ir pirmieji mokymai bei pratybos. R. Kasparaitytė iki šiandien prisimena ir pirmąjį žygį su ekipuote į mišką.

„Pasiėmėme ekipuotę, tada davė nešti nedaug, bet buvo taip sunku! Žiūrim su panom viena į kitą ir sakom: bet tai kaip sunku! Dabar užsidedi kuprinę ir taip sunku neatrodo, bet tada dar buvome neįpratusios tiek nešiotis. Didelių verksmų vis tiek nebuvo, žinojau, kur einu. O ir ašaros niekuo nepadės.

Prisimenu, kaip tada su visa ekipuote pirmą kartą visi išėjome į mišką. Žygiuojame kartu su draugėmis ir atrodo, toliau eiti nebegalime – taip sunku... Ir tada vienas vaikinas sako: nebenoriu. O mes, merginos, einam ir galvojam, kaip mums sunku! Bet atlaikėme, sau pasakiau: Rūta, tau pavyko!“ – pasakoja savanorė.

Šauktinis: gyvename šiltnamio sąlygomis ir net nesuprantame, ką su mumis gali padaryti
© LRT / Vytenis Radžiūnas

Kas apskritai įskiepijo tokią meilę tėvynei ir tarnybai? „Gal tai, kad gyvenau prie sienos, baigiau Vinco Kudirkos gimnaziją, kurioje turėjome viską žinoti apie V. Kudirką, jo istoriją. Taigi buvo geras paruošimas ir mokykloje.

Bet ir mano tėvai nėra ir nebuvo emigravę, visada gyveno Lietuvoje, šeimoje niekada neturėjome minčių emigruoti, tenkindavosi tuo, kiek uždirba čia.

Aš labai myliu Lietuvą, man nepatiktų gyventi užsienyje. Tai vis tiek būtų ne mano kraštas, kur laisvai gali elgtis – vis tik jaustumeis suvaržytu. Esu buvus užsienyje tris dienas, bet tik tiek. Galėjau šią vasarą baigusi mokyklą išvykti, kaip padarė kiti moksleiviai, bet nenoriu, manęs užsienis netraukia. Ir būryje pastebiu, kad visi stengiasi atlikti užduotis, manau, kad tai daro ne veltui, ne tik kad padarytų. Jie tai daro dėl tėvynės“, – įsitikinusi R. Kasparaitytė.

„Neįeina per smegenis – įeis per rankas ir kojas“

Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione Marijampolėje tarnauja per 100 vaikinų. Du iš jų – 21-erių Andrius Gataveckas bei 26-erių Justas Petraitis – taip pat sutiko papasakoti, kaip pateko į Lietuvos kariuomenės gretas ir kaip sekasi tarnyba.

Šauktinis: gyvename šiltnamio sąlygomis ir net nesuprantame, ką su mumis gali padaryti
© LRT / Vytenis Radžiūnas

J. Petraitis sako kilęs iš Druskininkų – 100 km nuo bataliono vietos. „Baigiau Vilniaus Gedimino technikos universitetą, turiu aukštąjį išsilavinimą. Porą metų dirbau kvalifikuotą darbą, sostinėje pragyvenau šešerius metus, o tada nusprendžiau padaryti pertrauką ir grįžti į kaimą. Netrukus gavau ir šaukimą į kariuomenę – 69-u numeriu. Supratau, kad tarnauti tikrai teks. Bet aš dėl to labai neišgyvenau, nes anksčiau buvau svarstęs rinktis mokslus Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. Todėl net apsidžiaugiau gavęs progą save išbandyti kariuomenėje“, – LRT.lt pasakoja J. Petraitis.

Todėl vaikinas nusprendė išreikšti pirmumo norą tarnybai – tapti savanoriu. Taip galėjo pasirinkti ir vietą, kur nori tarnauti, tačiau jam didelio skirtumo esą nebuvo – gerai ten, kur arti namai, todėl pasirinko Marijampolę. „Džiaugiuosi, kad tarnauju šiuo laiku – vasarą jau būsiu atlikęs tarnybą“, – pridūrė savanoris.

Tuo metu A. Gataveckas – vietinis. Namai jam, kaip pats skaičiuoja, už 15 km – šalia Marijampolės. „Baigiau Marijampolės Sūduvos gimnaziją ir išvykau dvejiems metams dirbti į Airiją. Pažiūrėjau, kad esu tolimuose šaukiamųjų sąrašuose, bet būdamas užsienyje nusprendžiau grįžti į Lietuvą, norėjau pakeisti aplinką. Jaučiau, kad ten yra ne ta vieta, kur norėčiau gyvenime būti. Nutiko taip, kad grįžęs pareiškiau pirmumo norą būti savanoriu ir pasirinkau šį batalioną“, – aiškina karys.

Šauktinis: gyvename šiltnamio sąlygomis ir net nesuprantame, ką su mumis gali padaryti
© LRT / Vytenis Radžiūnas

Pasak A. Gatavecko, dirbant emigracijoje jam trūko namų, draugų ir artimųjų, o čia – savas kraštas.

„Per bazinį kursą namie buvau penkis kartus, tai sąlygomis kariuomenėje tikrai nesiskundžiu. Viskas priklauso nuo tavo drausmės, tavęs. Ar čia daug nedrausmingų? Kaip ir kiekvienoje vietoje atsiranda tokių, kurie tam tikrą laiką būna nedrausmingi, o vėliau pasikeičia. Vadai irgi nei griežti, nei labai geri – suprantu, kad turi būti tvarka. Jei čia viską paleisi, bus palaida bala. Vadai vykdo tai, kas jiems nurodyta, o mes vykdom tai, ką jie pasako. Tokia tvarka“, – paaiškina vaikinas.

Tuo metu J. Petraitis priduria, kad drausmingumas ir komforto lygis priklauso nuo visos kuopos veiksmų: jei kažkas kiš pagalius į ratus – visiems bus sunkiau. „Todėl pirmos savaitės ar mėnesiai būna sunkūs, kol visi išeina iš savo komforto zonų, kol perpranta tvarką ir nustoja ožiuotis.

Daug kas čia priklauso ir nuo žmogaus ego – jei esi pasipūtęs, išaukštini save, negerbi kitų ar neturi išugdytų vertybinių dalykų, tau čia bus sunkiau. Bet su laiku net ir tie nepaklusnesni pastebi kitų pavyzdį, supranta, kad jis vienas čia nieko nepakeis ir pats pasikeičia. Būna, kad visa kuopa sportuoja, o vienas ne. Tada jį visi ragina sportuot, kitu atveju, dėl jo kentės visi“, – apie tvarką kariuomenėje pasakoja J. Petraitis.

Jo teigimu, tarnybą pradeda įvairiausių charakterių žmonės, todėl reikia laiko, kol visi apsigludina.

„Pirmas savaites daug klystame, todėl ir pasimokyti ar palakstyti tenka daugiau. Man patiko, kaip vienas iš vadų pasakė: neįeina informacija per smegenis – įeis per rankas ir kojas. Kariuomenėje yra tam tikrų suvaržymų, pavyzdžiui, negali palikti teritorijos, kada nori. Visą laiką esi suvaržytas, bet labiausiai tie suvaržymai buvo jaučiami iki priesaikos, kai dar buvome nenušlifuoti grumstai. Vėliau atsirado bendra kalba, viskas atrodo lengviau įgyvendinama. Nueiti pas vadus taip pat nebėra streso, nors anksčiau niekas nenorėdavo eiti pas vadus, net jei reikėdavo – būdavo bijoma sumaišyti laipsnį“, – aiškina J. Petraitis.

Šauktinis: gyvename šiltnamio sąlygomis ir net nesuprantame, ką su mumis gali padaryti
© LRT / Vytenis Radžiūnas

Pasak A. Gatavecko, kariuomenėje ugdomas komandinis darbas, kariai vienas kitą privalo drausminti. Jo žodžiais, čia susirinkę visi buvo svetimi, o dabar, praėjus trims mėnesiams, visi dirba kaip komanda, vienas kitam stengiasi padėti, judėti bendro tikslo link.

„Tikrai sunkiausia pirma savaitė, kai reikia prie daug ko prisitaikyti, reikia vadovautis tam tikromis taisyklėmis. Bet žmogus linkęs prie daugelio dalykų prisitaikyti. Aišku, smagu sėdėti namie ir nieko neveikti, bet taip žmogus netobulėja“, – tvirtina šauktinis.

Tačiau juos palaiko ir draugai, ir antrosios pusės. „Turiu antrą pusę, kuri aplanko, atveža higienos priemonių, jei reikia. Bet ir mus savaitgaliais paleidžia, jei nesi prasižengęs. Tai yra papildoma motyvacija čia“, – tikina A. Gataveckas.

Šauktinis sako niekada iki tol anksčiau nesusimąstęs, kiek daug galima nuveikti per 10 minučių. „Pradėjus tarnybą atsirado disciplina, reikia spėti į tam tikrą laiką. Niekada iki tol nebuvau susimąstęs, kiek daug gali padaryti per 10 minučių... Mes 6 ryto keliamės, turime 10 minučių nusiprausti, o tada būna patikrinimas, vėliau – mankšta. Nubėgam kilometrą, padarome pratimų. Mankšta trunka pusvalandį, o tada grįžtam, vyksta asmens higiena, po jos – dar vienas patikrinimas. Vėliau seka pusryčiai, po jų – patalpų tvarkymas. Tuomet dieną turime paskaitas, užsiėmimus... Turime ir laisvą laiką, per kurį galime pailsėti arba mokytis, ko neišmokome. Taip ir eina dienos“, – vardijo šauktinis.

Šauktinis: gyvename šiltnamio sąlygomis ir net nesuprantame, ką su mumis gali padaryti
© LRT / Vytenis Radžiūnas

Iš nuovargio knarkia kaip meškos

Tėvynei tarnaujantys vaikinai sako, kad nors praėjo dar tik trečdalis tarnybos, nutikimų jau būta pačių įvairiausių. A. Gataveckui bene labiausiai įsiminė purvo kelias, kai teko bristi per pelkes tam, kad užsitarnautų beretę. „Labai smagu buvo, nors pareikalavo daug jėgų. Vieniems daugiau, kitiems mažiau – priklausomai nuo fizinio pasirengimo. Man asmeniškai buvo linksma ir norėčiau tai pakartoti.

Prisimenu, kokie pavargę buvome po žygio miške. Tada naktį budėjome, kiti kaip meškos knarkė palapinėse. Naktis, tyla ir girdi, kaip iš nuovargio pučia į ūsą. Pavargsti, bet jėgos atsistato ir žygiuoji toliau“, – sako A. Gataveckas.

„Aš esu tas, kuris knarkia ir kitiems miegoti neleidžia, – juokiasi J. Petraitis. – O kalbant apskritai, kariuomenėje stengiesi būti pasitempęs, ir kartais net iš to kyla visokių pokštų. Vadai ateina, tu turi rodyti pagarbą, todėl iš pradžių būdavo įtampų, nežinodavai, ko laukti. O laikui bėgant atsiranda žmogiška kalba ir papokštavimai. Būdavo akimirkų, kai ateina vadai, o kolega su apatiniais stovi nespėjęs apsirengti. Pajuokauja, kad akių neišbadytų. Bet visi čia supranta, kad esame žmonės, svarbu išliktų pagarba.“

A. Gataveckas svarsto, kad nemažai žmonių apie tvarką kariuomenėje seka pasakas, nors net nėra tarnavę. „Daugelis baimių gal kyla iš žmonių nuomonių, kurie nėra buvę kariuomenėje. Ir aš atėjau čia prisiklausęs visokiausių kalbų, bet nėra taip, kaip kiti pasakoja. Gal ir ta baimė priklauso nuo to, kaip žmogus nusiteikia. Jei jis viską sau blokuoja – gal ir atrodys, kad baisu“, – aiškina vaikinas.

Šauktinis: gyvename šiltnamio sąlygomis ir net nesuprantame, ką su mumis gali padaryti
© LRT / Vytenis Radžiūnas

Pasak J. Petraičio, kuopos vadai yra griežti, bet teisingi. „Jie kelia aukštus standartus, tikrai reikia pasitempti, bet čia nėra jokio žeminimo. Jei prisidirbai – pats ir srėbk. Taip jau čia yra – jei nesuprasi, teks šliaužti, mokytis judėti taktiškai, bet vadai tikrai teisingi. Kiti šauktiniai būna nepatenkinti, bet iš šono dažnai pamatau, kad jei ko nors nenori daryti – niekas tavęs už tai neglostys“, – dėsto vaikinas.

Jo kolega batalione A. Gataveckas sako, kad taip ugdomas atsakomybės jausmas – esą reikia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus: „O tai, ką mes čia darome, tikrai pravers gyvenime. Juk ir kiekvienas darbdavys nori atsakingo darbuotojo.“

Nors savanorių Lietuvos kariuomenėje netrūksta, tačiau yra ir tokių, kurie praleisti čia 9 mėnesius nenori, bando išvengti tarnybos. Analizuodami tokių atvejų priežastis vaikinai svarsto, kad dalis galbūt prisibijo kitokios tvarkos, tuo metu kiti nemėgsta, kai jiems vadovauja.

Apie meilę ir pareigą tėvynei bei tarnybą kariai esą nuolat kalba ir su vadais. Neseniai su vadu kalbėjosi apie Ukrainą, Kerčės sąsiaurį ir atimtus laivus.

„Nors savanorių netrūksta, bet mūsų karta yra ta, kuri nemačiusi karo, neturėjusi išgyvenimų. Mes gyvename šiltnamio sąlygomis, kur viskas paduota, draugai ir vakarėliai, bet nenutuokia, koks gali kilti pavojus.

Jei mūsų amžiaus jaunuoliai pasikalbėtų su senyvo amžiaus kaimynais, kurie papasakotų istorijų, kaip iš jų atėmė visą turtą, išžagino moteris ir dar pridarė visokių dalykų, kurie suvirpina širdį, tada suprastų, kad ir vėl bet kada gali kažkas nutikti. Todėl geriau būti pasiruošus nei kartoti istorijos klaidas. Dauguma to nesupranta, žiūri į tai paviršutiniškai, gyvena atsainiai“, – LRT.lt kalba J. Petraitis.

Silpnesni gali gauti reikiamą pagalbą

Gruodžio pradžioje viešojoje erdvėje pasigirdo žinia apie tai, kad Radviliškio generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalione du šauktiniai bandė žudytis. Sausumos pajėgų štabo viešųjų ryšių karininkas kapitonas Donatas Suchockis patvirtino, kad beveik vienas po kito įvyko du atvejai, kai prievolininkai bandė atimti sau gyvybę.

D. Suchockio teigimu, jau po pirmojo įvykio su kariais pradėjo dirbti psichologai, jie dirba iki šiol. Anot jo, bendraujama su visais kariais, identifikuojamos nemotyvuotos arba jautresnės asmenybės, su jais vykdomi individualūs užsiėmimai. Antrasis į savo gyvybę pasikėsinęs karys jau buvo atrinktas kaip mažiau motyvuotas.

Kalbant apie tai su Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione tarnaujančiais šauktiniais, J. Petraitis tikino, jog šauktiniams prieinama visa įmanoma pagalba.

„Čia yra galimybė bendrauti su psichologu. Galiu pasakyti, kad pas mus buvo jaunuolis, iki priesaikos matėme, kad jam čia sunku, buvo pasimetęs. Jis lankėsi pas psichologą, matėsi, kad nesusitvarko. Buvo atkreiptas dėmesys į jį ir jis buvo komisuotas. Ir mes su juo kalbėjomės, ir vadai. Čia nebuvo tas atvejis, kai žmogus bando išvengti tarnybos – jam čia iš tikrųjų buvo sunku. Bet jis buvo gražiai išlydėtas iš tarnybos“, – prisimena J. Petraitis.

Pasak A. Gatavecko, daug kas priklauso ir nuo to, kokioje aplinkoje auga jaunuoliai: „Jei buvai silpnesnis gyvendamas pas tėvus, gal ir patekus čia atrodys, kad esi silpnas. Bet kariuomenėje tikrai nėra blogai, niekas nežemina ir nesityčioja.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Kalvariją drebina dėl alkoholio į komą panirusios nepilnametės skandalas: šešėlis krenta ant kandidatės į merus (104)

Sausio 13-osios naktį, apie 1 val. 15 min., į Marijampolės ligoninę iš Kalvarijos buvo pristatyta...

Kremliaus ruporams šūkaujant dėl Skvernelio, šis įspėja nekurti iliuzijų dėl santykių su Rusija (793)

Premjero sprendimą pavasarį kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą pasveikino ne visi. Tarp...

„Socdarbiečių“ kandidatas į Jurbarko tarybą: lietuvius trėmė ne Stalinas, o lietuviai (343)

Lietuvoje kasmet minima Gedulo ir vilties diena , prisimenant masinius buvusių Sovietų Sąjungos...

Klausimų sukėlė ne tik Gudelis: laimėtuose pirkimuose ekspertu buvo ir Skvernelio atstovas spaudai papildyta (15)

Dviejuose Dariaus Gudelio bendrovės laimėtuose viešuosiuose konkursuose Nacionalinėje mokėjimo...

Šalia Vilniaus kils nauja vokiečių gamykla: įdarbins 440 darbuotojų (115)

Vokietijos bendrovė „ Homanit “ – vidutinio (MDF) ir didelio (HDF) tankio medžio plaušų...

Arūnas Milašius. Po „Brexit“ turim fantastišką progą, bet ją nubrauksim plačiu bajorišku mostu (69)

Lietuva palaiminga šalis. Mes tikimi ne skaičiais ir prognozėmis, bet svajonėmis bei pažadais...

Keleiviai pernai į lėktuvus Lietuvoje mėgino įsinešti šovinių, ginklų, narkotikų

Lietuvos oro uostai sudarė labiausiai nustebinusių orlaiviais 2018 m. bandytų skraidinti objektų...

Jazzu planuoja užkariauti pasaulį – pristato dykumoje filmuotą ir 100 tūkst. eurų kainavusį klipą (500)

Sausio 23 diena, gali būti, pateks į Justės Arlauskaitės-Jazzu svarbiausių datų sąrašą....

Gydytojas Janas Hilbigas: svarbu išmokti nustoti nerimauti dėl nerimo

Nerimas, slogi nuotaika, savigrauža – emocijos, pažįstamos daugeliui žmonių. Nors jų kyla...

„Armani“ puolimo potencialą Jasikevičius gesins gynyba: negalime žaisti 90 taškų rungtynių (13)

Kauno „Žalgiris“ (8-11) trečiadienį išskrido į Milaną, kur ketvirtadienį žais Eurolygos...