Lietuvoje dažnai pamirštama, kad Baltijos šalių narystę NATO aktyviai rėmė ne tik svarbiausios Aljanso šalys, bet viena artima, tačiau neutralumą uoliai saugojusi šalis.

Vos už kelių šimtų kilometrų į Vakarus, kitoje Baltijos jūros pusėje esanti Švedija pati nesvarstė narystės Aljanse, tačiau visomis įmanomomis priemonėmis rėmė Lietuvos, Latvijos ir Estijos kelią į NATO. Dešimtmečius iš okupuotų Baltijos šalių laukę sovietų invazijos švedai, kad jiems paranku Rytuose turėti Vašingtono sutarties 5-ojo saugumas valstybes, kuriose galima investuoti.

Lietuva, savo ruožtu, neslėpė noro įtraukti Stokholmą į tą patį elitinį gynybos klubą - strategiškai svarbi Švedijos geografinė padėtis rūpi ir Aljansui. Be to, net patys švedai neslepia, jog konflikto atveju jie nebegalėtų išlikti neutralūs: leistų NATO naudotis savo teritorija, tikėtųsi Aljanso pagalbos bei patys gintų Baltijos šalis. Už Švedijos narystę Aljanse pasisakančių švedų nuomone, viskas būtų gerokai paprasčiau, jei jų šalis pati įstotų į NATO.

Taikdarius suvalgė kanibalai

Pastaraisiais metais padažnėję Rusijos bombonešių skrydžiai, imituojant Švedijos bombardavimą, kalbos apie planus užimti Gotlando salą bei paslaptingi, kaip įtariama, rusų povandeninių laivų vizitai švedus privertė pasijausti nejaukiai ir ieškoti išeičių.

Viena jų – išlaidų gynybai didinimas. Šaltojo karo laikais Stokholmas gynybai leisdavo per 2,3% BVP, o 2013 m. – vos 1,2%. Per pastaruosius dešimtmečius Švedija apkarpė ne tik biudžetą, bet ir karines pajėgas, atsisakydama dešimtmečius vystytų pajėgumų.

Tokia padėtis privedė prie kuriozinių situacijų, kai perimti rusų bombonešių prieš Švedijos sienos turėdavo kilti NATO Oro policijos misijoje dalyvaujantys naikintuvai dislokuoti Lietuvoje – švedai ne visada turi užtektinai parengtų naikintuvų bei pilotų.

Per artimiausius 5 metus Švedija gynybai papildomai skirs 6,2 mlrd kronų (677 mln eurų). Tačiau NATO šalininkai Švedijoje tikina, kad to gali neužtekti, o jau dabar esą reikia kalbėti apie naryste galingiausiame pasaulyje aljanse, kuris siūlo gynybos garantijas.

Kai kurie švedai atkerta, kad neutralumas – jų šalies tradicija. Bet ir tai nėra visai tikslu, mat nors per pastaruosius 200 metų švedai tiesiogiai nesikišdavo į karus.

Išimtimi galima laikyti Jungtinių Tautų misiją Konge, praėjusio amžiaus 7-jame dešimtmetyje. Ir ši 4 metus trukusi misija švedams kelia ne pačius geriausius prisiminimus: tuomet švedų taikdariai dalyvavo realiuose koviniuose veiksmuose – 40 švedų buvo sužeista, 19 žuvo – du iš jų suvalgė kanibalai. Tad be šios misijos iki pat šaltojo karo pabaigos Švedija nesikišo į jokius konfliktus ir liko neutrali. Bet tik formaliai.

Oficialiai neutralūs, iš tikrųjų - sąjungininkai

Tai, jog Švedija per daugiau nei 200 metų sugebėjo išsaugoti ne tik neutralumą, bet ir nepriklausomybę, galima vadinti unikalumu. Tačiau tai nebūtų visiškai tikslu.

„Švedija nebėra neutrali šalis. Pasibaigus Šaltajam karui ir įstojus į Europos Sąjungą, pasirašius deklaraciją su Norvegija ir Islandija mes įsipareigojome jas remti karo atveju ir atvirkščiai – tikėtumėmės jų pagalbos.

Be to, mūsų kariniai ryšiai bei susitarimai su NATO yra labai glaudūs, nuo 2014-ųjų, kai pasirašėme Priimančios šalies paramos susitarimą su Aljansu galime leisti NATO naudotis mūsų oro erdve ar oro uostais, jei Baltijos šalys būtų užpultos“, - teigė garsus Švedijos politikas, buvęs parlamentaras, o dabar Tarptautinio Stokholmo taikos instituto (SIPRI) pirmininkas Goranas Lennmarkeris.

Jis yra vienas iš augančios Švedijos bendruomenės, kuri pasisako už šalies narystę Aljanse – už tokį augimą NATO entuziastai Švedijoje galėtų padėkoti ir pačiai Rusijai, kuri per pastaruosius metus baugino ne tik Baltijos šalis, bet ir švedus.

„Švedijos neutralumas yra savotiškas mitas, kuriuo kartais iki šiol tiki patys švedai, nors įstoję į ES mes atsisakėme neutralumo ir, manau, gintume užpultą ES narę, pavyzdžiui Lietuvą“, - teigė Švedijos tarptautinių reikalų instituto direktoriaus pavaduotoja Anna Wieslander.

Iš tikrųjų 200 metų senumo, vadinamąją 1812-ųjų neutralumo susitarimą švedai sulaužė praėjus vos metams – neutralumą švedams pasiūlęs prancūzų generolas Jean'as-Baptiste'as Bernadotte'as tapo Švedijos sosto įpėdiniu pats paskelbė karą savo gimtajai Prancūzijai, kuriai tuomet vadovavo jo svainio brolis Napoleonas Bonapartas. Tiesa, 1818 m. tapęs Švedijos karaliumi Karlu XIV Johanu prancūzas bei jo valdoma Švedija daugiau nekariavo.

Tačiau švedai nevengdavo teptis rankų karų metu. Antrojo pasaulinio karo metais neutrali išlikusi Švedija neoficialiai padėjo Sovietų sąjungos užpultiems suomiams bei laviravo tarp nacistinės Vokietijos ir Sąjungininkų, rizikuodama būti užpulta abiejų pusių.

Šaltojo karo laikais švedai taip pat nominaliai išlaikė savo neutralumą ir nesiekė narystės NATO, nors iš pradžių, dar prieš Aljanso sukūrimą, viliojo danus bei norvegus kurti bendrą Skandinavijos gynybinę sąjungą. Pasak G. Lennmarkerio, buvo ir kita, priežastis, kodėl Švedija nestojo į Aljansą.

„Viena iš ilgą laiką neskelbtų priežasčių, kodėl Švedija nestojo į NATO buvo ta, kad baimintasi Suomijos prisijungimo prie Varšuvos pakto“, - sakė G. Lennmarkeris.

Išties, Lietuvoje dažnai pamirštama, kad išsaugojusi nepriklausomybę Žiemos kare Suomija darsyk kariavo su Sovietų sąjunga 1941-1944 m. - po šio karo suomiai vėl išsaugojo laisvę, bet tapo stipriai priklausomi nuo Maskvos valios.

„Į NATO būtume stoję, jei suomiai pirmieji savo noru ar ne visai būtų pasirinkę Varšuvos pakto organizaciją. Žinoma, nė viena pusė nenorėjo provokuoti ir laužyti šiaurietiško stabilumo“, - teigė ekspertas.

Vis dėlto Švedija palaikė itin glaudžius ryšius su Vakarų valstybėmis, puikiai suprasdami, kad pagrindinė grėsmė sklinda iš Sovietų sąjungos, kuri spjovė į Baltijos šalių neutralumą.

Tik pasibaigus Šaltajam karui ir išslaptinus kai kuriuos dokumentus paaiškėjo, kad šie ryšiai buvo
ne šiaip glaudūs. Nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios JAV šalia Švedijos krantų laikė savo povandeninius laivus su balistinėmis raketomis „Polaris“ ir branduoliniais ginklais. Beje, pastarieji buvo nutaikyti į Sovietų sąjungos karines bazes okupuotose Baltijos šalyse.

Mainais į Švedijos branduolinio ginklo programos sustabdymą amerikiečiai pateikė švedams saugumo garantijas – JAV esą padėtų ginti Švediją, jei šią užpultų sovietai. Be to, amerikiečiai padėjo švedams sukurti modernius naikintuvus.

Savo ruožtu Stokholmas leido naudoti savo teritoriją JAV žvalgybai. Pavyzdžiui maždaug už 250 km į Šiaurės Vakarus nuo Lietuvos pajūrio, prie pat Gotlando esanti Forio sala dabar garsėja savo kraštovaizdžiu bei kinematografiniu palikimu – čia savo vasarnamį turėjo ir filmus kūrė garsiausias švedų kino režisierius Ingmaras Bergmanas.

Tačiau užsieniečiams Šaltojo karo laikais į šią salą patekti buvo griežtai draudžiama – be švedų karinių objektų čia slapta buvo įrengtas ir JAV elektroninės žvalgybos postas, iš kurio į okupuotą Lietuvą nukreiptos antenos gaudė sovietų signalus.

Šalia esančią Gotlando salą švedai pamėgino paversti neprieinama tvirtove – be dešimčių bunkerių čia dislokuotas pulkas karo atveju galėjo išaugti tris kartus - iki brigados, o 24 val. per parą kilti (ir tūpti) pasiruošusiems naikintuvams buvo pritaikyti greitkeliai. Amerikiečiams buvo paranku, kad švedai turi stiprias pajėgas Gotlande, iš kurio kylantys Švedijos orlaiviai galėjo iš anksto aptikti ir sunaikinti prieš NATO siunčiamus sovietų bombonešius.

Švedijos princesė Victoria karinėse pratybose.

Jau svarsto grąžinti šauktinius

Tačiau pasibaigus Šaltajam karui padėtis pasikeitė dramatiškai. Tik po Rusijos įvykdytos Krymo invazijos Švedija ėmė suprasti, kad saugiai negali jaustis ir jie. Juo labiau, kad istoriją gerai išmanantys švedai žino, ką reiškia nepasiruošimas karui su Rusija bei okupacija.

Švedija neutralumo politiką 1812 m. pasirinko neatsitiktinai. Keletą metų prieš tai tuometinis karalius Gustavas IV Adolfas pradėjo karą su Rusija, nors Švedija konfliktui buvo nepasiruošusi – manyta, kad didelę armiją, laivyną bei kaupiamas atsargas Rusija įvertins kaip provokaciją. Švedai pralaimėjo ir neteko tuomet valdytos Suomijos, o Gotlando salą kurį laiką buvo okupavę rusai.

Dėl nesėkmių švedai kaltino karalių ir jį nuvertę pasirinko kad ir nestabilios psichinės sveikatos, bet taikingesnį Karlą XIII, po kurio mirties sostą oficialiai perėmė Bernadotte'ų dinastija, Švediją valdanti iki šiol.

Sumenkusios karinės pajėgos, nenoras provokuoti Rusijos – tai ne tik XIX a. , bet ir šiuolaikinės Švedijos politika. Kaip ir 1808 m., taip ir dabar Švedija praktiškai demilitarizavo Gotlando salą – tik šiemet, reaguojant į galimą Rusijos agresiją čia turėtų vėl įsikurti 150 karių kuopa, vėliau išaugsianti kelis kartus iki bataliono dydžio.

Tačiau švedų kariškiai puikiai supranta, kad keli šimtai karių nepajėgtų apginti strategiškai svarbios Gotalndo salos, kurią kontroliuojanti pusė gali kontroliuoti didelę dalį Baltijos jūros.

Saloje neliko priešlėktuvinės gynybos bei naikintuvų, panaikintas artilerijos pulkas, o garažuose teliko 14 tankų – jų nėra kam vairuoti. Vienintelis efektyviai veikiantis karinis objektas – radaras, kuris pernai užfiksavo virš Baltijos jūros dingusį lietuvių lėktuvą An-2. Rimčiau stiprinti salos gynybą Švedija neturi galimybių - trūksta karių.

"2010 metais panaikinus šauktinius kariuomenė susidūrė su problema kaip pritraukti pakankamai žmonių, tad per artimiausius 2 metus vienokia ar kitokia šaukimo sistema bus gražinta", - tikino garsus Švedijos žurnalistas rašantis gynybos temomis Mikaelis Holmstromas.

Būtent jam Švedijos kariuomenės vadas, generolas Sverkeris Goransonas 2012 m. prasitarė, kad Švedijos kariuomenė karo atveju dalį savo šalies teritorijos galėtų išlaikyti savaitę, o tada būtų priversta prašytis pagalbos.

Kas platina prieš NATO nukreiptus gandus?

Būtent todėl Švedijos narystės Aljanse šalininkai vis garsiau kalba, kad atėjo laikas pradėti debatus dėl NATO. Priežasčių tam esą užtenka – Švedijos karinių pajėgų standartai yra itin aukšti ir atitinka NATO reikalavimus (išskyrus kai kuriais atvejais ryšių sistemas, kurios nėra suderinamos su NATO naudojamomis). Be to, palankiau nusiteikusi ir visuomenė.

„Nuo 2013 metų parama NATO augo. Tai lėmė ir agresyvesnė Rusijos politika, pavyzdžiui karinių orlaivių skrydžiai virš jūros šalia Baltijos šalių sienų, be to, žinoma, prisidėjo ir įvykiai Ukrainoje, ypač Krymo užėmimas.

Tuomet ir prasidėjo debatai dėl mūsų pačių apginamumo – ar atsilaikytumėme savaitę, o gal dar mažiau? Rugsėjį pirmą kartą apklausose NATO narystės šalininkų skaičius viršijo priešininkų - 41%. prieš 39%, neapsisprendusių buvo apie 20%. Tai yra reikšmingas pokytis, turint omeny, kad dar prieš kelis metus už narystę pasisakė tik 25% švedų“, - teigė A. Wieslander.

Jos teigimu, požiūrį pakeitė ir politinis elitas. Anot analitikės, Švedijoje tai yra labai svarbu, turint omeny, kad prieš bet kokį reikšmingą sprendimą šalyje įprasta viešai ir išsamiai apsvarstyti visus susijusius klausimus.

Jei anksčiau net dešiniosios partijos išskyrus liberalus atvirai vengdavo kelti narystės NATO klausimą, tai dabar tokių dešiniųjų pažiūrų partijų yra keturios. G. Lennermarkerio nuomone, debatai galėtų prasidėti jau po kelerių metų, mat po 2014 m. pralaimėtų rinkimų dešinieji valdžią užleido socialdemokratams ir žaliesiems.

Nors pastarųjų partijų valdžia ir trapi – Švediją valdo mažumos vyriausybė, debatai dėl narystės NATO kol kas nevyksta. Tai iš dalies lemia istorinės neprisijungimo prie aljansų tradicijos. Be to, švedai atsižvelgia ir į NATO nesiveržiančios Suomijos poziciją.

„Jei suomiai nepriima tokio sprendimo, tai ir mes ne“, - pabrėžė A. Wieslander. Kita vertus, anot analitikės, dešinieji nenori pyktis su kairiaisiais dėl tokio klausimo kaip NATO, mat socialdemokratų stovykloje vis dar esama pasipriešinimo Aljansui. Ir, regis, ne be svetimų rankų pagalbos.

„Iš kairiųjų politikų pusės jaučiama tam tikra propagandos kampanija prieš NATO. Sakoma, kad įstojusi į Aljansą Švedija taps rusų branduolinių ginklų taikiniu, čia bus dislokuotos Aljanso pajėgos, o nusikaltę NATO kariai bus nebaudžiami.

Nebuvo įvardyti jokie konkretūs asmenys, nepateikta įrodymų, tačiau būta užuominų, kad už gandų platintojų stovi kai kas didesnis“, - sakė A. Wieslander.

Ji pabrėžė, kad nepaisant itin menko, vos 16% siekiančio švedų pasitikėjimo šalies kariuomene, 60% apklaustųjų įsitikinę, kad užpuolimo atveju Švedijai padėtų NATO, o 70% švedų gintų savo šalį, net jei kova dabar atrodo beviltiška.