Skaudžiausia yra tai, kad šis procesas ir toliau tęsiasi bei tampa rimta problema visai švietimo sistemai. Tokia padėtis yra ypač nepalanki jaunosios kartos ugdymui ir ardo pasitikėjimą sėkminga valstybės ateitimi.

Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad mokytojo darbo išskirtinis bruožas yra pašaukimas ir gebėjimas bendrauti su mokiniais. Be to, būtinas tam tikras idealizmas, noras nuolat tobulėti ir nuoširdus siekis įtraukti mokinį į ugdymo procesą. Siekiant būti išskirtiniu mokytoju, būtina ir charizma, t. y. ypatinga prigimtinė dovana.

Galima būtų iškirti dešimt gero mokytojo veiklos savybių: 1. Sugeba atskleisti mokomojo dalyko patrauklumą; 2. Siekia pristatyti savo disciplinos naujausius pasiekimus; 3. Per mokslo metus praveda keletą netradicinių pamokų; 4. Gerbia ir vertina Lietuvos valstybės suteiktas galimybes; 5. Skleidžia gerą nuotaiką ir turi pozityvų požiūrį į gyvenimą; 6. Moka pajuokauti ir sukurti mielą mokymuisi aplinką; 7. Noriai padeda kiekvienam mokiniui siekti pažangos; 8. Betarpiškai ir korektiškai bendrauja su mokiniais ir kolegomis; 9. Stengiasi nuolat tobulėti ir neužsisklęsti savo disciplinos rėmuose; 10. Randa laiko dalyvauti mokyklos renginiuose. Visos šios savybės būtinos pedagogo profesijos prestižui ir mokytojo autoritetui plėtotis.

Taip pat privalomas ir prideramas mokytojo darbo apmokėjimas. Reikėtų iš karto pasakyti, kad, esant palankioms darbo sąlygoms, mokytojas metodininkas šiandien gauna apie 800 Eur neto darbo užmokestį. Pageidautina, kad šis užmokesti būtų didesnis. Tačiau dabartinė darbo apmokėjimo tvarka sukurta bendromis valdžios ir profesinių sąjungų pastangomis sudarė sąlygas mokytojui būti darbe tik tada, kai jis veda kontaktines valandas, t. y. realiai nepilną darbo dieną, nors atlygis skaičiuojamas už gerokai didesnį valandų skaičių.
Reikėtų iš karto pasakyti, kad, esant palankioms darbo sąlygoms, mokytojas metodininkas šiandien gauna apie 800 Eur neto darbo užmokestį. Pageidautina, kad šis užmokesti būtų didesnis.
Taigi šiandien valstybė moka už kontaktines valandas prie kurių pridedamos valandos už sąsiuvinių taisymą ir pasiruošimą pamokoms. Jeigu mokytojas turi 21 kontaktinę valandą, prie jų pridedama apie 5 valandas už pasiruošimą pamokoms ir šiek tiek skirtingai pagal dalyką apie 2 val. už sąsiuvinių taisymą. Beveik kiekvienas mokytojas gali turėtų 2 val. už papildomus darbus, o dalis mokytojų 4 valandas už auklėjamąją klasę. Tokiu būdu iš viso susidaro 34 valandos iš kurių aiškiai reglamentuotos yra tik kontaktinės valandos. Dabartinė tvarka yra ydinga iš esmės tiek logine, tiek ir mokytojo paskirties mokykloje suvokimo prasme. Toks apmokėjimas sudarė mokytojams sąlygas mokykloje būti tik pamokų vedimo metu ir įpareigojo juos formaliai skaičiuoti savo veiklas bei nuolat reikšti nepasitenkinimą už neva valstybės neapmokamus jų atliktus darbus. Karikatūrinė raiška tokios tvarkos mokykloje atsispindi dalies mokytojų nuolat kartojamuose kaip mantra žodžiuose „Kas man už tai sumokės?“.
Jau šiandien akivaizdžia trūksta kvalifikuotų mokytojų beveik visose mokomosiose disciplinose. Blogiausia yra tai, kad esant tokiai situacijai mokiniams keliami vis žemesni reikalavimai, kurių didžioji dauguma vis tiek negali pasiekti.

Kita problema buvo uždelstas mokyklų tinklo optimizavimas ir reorganizavimas, atsisakant perteklinio mokytojų ir dėstytojų skaičiaus. Buvo būtina užtikrinti, kad bent jau visose mokyklose būtų prideramas mokinių ir studentų skaičius. Akivaizdu, kad dalis bendro lavinimo ir aukštųjų mokyklų nebegali tęsti toliau savo veiklos dėl mokinių ir studentų stygiaus. Deja pasirodo daug kartų lengviau kalbėti apie švietimo vizijas nei imtis reikalingų sprendimų, užtikrinančių bent jau adekvatų ir tikslingą lėšų panaudojimą. Nesutvarkytas ugdymo įstaigų tinklas nulėmė skirtingus mokytojų atlyginimus ir atėmė realią galimybę kelti darbo užmokestį.

Be to, valstybėje nebeužtikrinama nei tinkama mokytojo kvalifikacija, nei jaunosios pedagogų kartos rengimas. Jau šiandien akivaizdžia trūksta kvalifikuotų mokytojų beveik visose mokomosiose disciplinose. Blogiausia yra tai, kad esant tokiai situacijai mokiniams keliami vis žemesni reikalavimai, kurių didžioji dauguma vis tiek negali pasiekti.

Be to, reikėtų pabrėžti, kad ne atlyginimas nulemia profesijos prestižą visuomenėje. Seimo narių atlyginimas yra lyg ir neblogas, tačiau prestižas gana menkas. Autoritetą daugiausiai lemia kiekvienos profesijos atstovo sąžiningai ir kokybiškai atliekamas darbas. Tik tada galima tikėtis aplinkinių pagarbos ir įvertinimo. Be to, būtinas nuoširdus tikėjimas savo darbo prasmingumu, kuris sunkiai pamatuojamas pinigais ar kitomis gerybėmis. Iš kitos pusės valstybės pastangos deramai apmokėti kiekvienos profesijos atstovus yra neišvengiama būtinybė. Tačiau, keliant darbo užmokestį, būtina reikalauti kokybiško darbo rezultato.
Ne atlyginimas nulemia profesijos prestižą visuomenėje. Seimo narių atlyginimas yra lyg ir neblogas, tačiau prestižas gana menkas. Autoritetą daugiausiai lemia kiekvienos profesijos atstovo sąžiningai ir kokybiškai atliekamas darbas.

Prisiminus romaną „Dvylika kėdžių“, norėtųsi paklausti, kas pirmiausia turėtų būti kėdės (darbo kokybė) ar pinigai (darbo užmokestis)? Jeigu sugebėtume užtikrinti kokybišką ugdymą, galėtume besąlygiškai ir drąsiai reikalauti didesnio darbo užmokesčio. Tačiau esame įklimpę į nuolatinį ir bevaisį aiškinimąsi, kas yra gera mokykla ir mokymo(si) kokybė. Tuo metu, kai vis dar bandoma aiškintis atrodytų visiems suprantamus dalykus, mokymo(si) rezultatai menksta kartu su žemyn riedančiu mokytojo autoritetu. Naivu būtų tikėtis, kad autoritetą galima įgyti pučiant švilpuką prie Švietimo ir mokslo ministerijos durų ir nuolat dejuojant apie sunkią savo dalią.

Taigi visa švietimo sistema iš esmės vegetuoja su vis labiau menkstančiais mokymo(si) rezultatais, neaiškiomis vizijomis apie švietimo tikrąją paskirtį ir ryškiai sumenkusiu mokytoju autoritetu, kuris nebeįkvepia jaunosios kartos rinktis mokytojo profesiją. Jeigu artimiausiu metu nebus imtasi ryžtingų reformų, prieisime grėsmingą ribą, kai nebesugebėsime užtikrinti pridedamo valstybės funkcionavimo.