aA
„Esame antra karta nuo žagrės“, sako prodiuserė Rūta Vanagaitė, apgailestaujanti, kad dažnai iš pažįstamų išgirsta pateisinimą Hitlerio vykdytoms žydų žudynėms. Su žydų kultūra ir Holokausto tragedija supažindinančią programą „Panerių lopšinė“ („Būti žydu“) sumaniusi R. Vanagaitė teigia siekianti keisti bent jau jaunimo požiūrį į žydus ir neslepia, kad prie Holokausto prisidėjo ir jos giminės.
R.Vanagaitė apie lietuvių požiūrį į žydus: esame antra karta nuo žagrės
© DELFI / Tomas Vinickas

Projektas „Panerių lopšinė“ („Būti žydu“) – tai vienos dienos kelionė per Vilniaus getą. Per žydų gyvenimo „stacijas“ keliaujama iki Panerių memorialo – jų žūties vietos – ir atgal. Sekmadienį žygį išbandė pirmoji jaunuolių grupė.

– Kodėl ėmėtės projekto „Panerių lopšinė“ („Būti žydu“)? Ar Lietuvoje apie žydus mažai žinoma?, – DELFI paklausė R. Vanagaitės.

– Vyresnė karta nežino. Dalis žino apie tai, kad žydai sveikino tarybinę armiją, užtat yra mūsų priešai. Daug mano nelabai išsilavinusių pažįstamų sako: „Jeigu Hitleris šaudė žydus, vadinasi, turėjo dėl ko“. Pasak jų, gal mes ne viską žinome, bet be reikalo nebūtų šaudęs.

Ir kaimuose sriubą valgydamas išgirsti, kad gerai, jog žydus šaudė. Pamaniau, jei keisti požiūrį, tai reikia pradėti jau ne nuo jų, o nuo jaunimo. Jaunimas neturi tokių prietarų, atviras įvairioms kultūroms.

Aš pati Vilniuje pragyvenau visą gyvenimą ir nežinau nei žydų gatvių, nei kur jų sandėliai buvo, nei kur maldos namai stovėjo. Nežinau jų dainų. Iki šiol nežinojau, kad „Tumbalalaika“ – žydiška daina.

Esame antra karta nuo žagrės, visiškai tamsūs, atvažiuojame į istorinį žydų lenkų miestą Vilnių ir galvojame, kad mūsų protėviai jau čia buvo įleidę šaknis. Pati gyvenau bute, kuriame gyveno po karo atvažiavęs rusų karininkas. Tame bute prieš karą gyveno žydai. Kur jie žuvo? Kas jie tokie buvo?

Pirma mane vedė smalsumas, antra – pagarba šiai tautai. Man patinka, kad žydai labai protingi žmonės ir solidarūs tarpusavyje. Norėčiau, kad lietuviai taip vieni kitus palaikytų. Trečia – vokiečių okupacijos laikais miesteliuose ir miestuose mano giminėje yra buvę pakankamai įtakingų žmonių. Skaičiau jų apklausos protokolus – jie buvo kaltinami, kad sudarinėjo žydų sąrašus arba kažkokiu kitu būdu dalyvavo. Kiek žinau, jie tikrai nebuvo tie, kurie spaudė gaiduką, bet kad jie neturėjo pasirinkimo ir nešė sąrašus vokiečiams – tikrai taip. Tų žmonių nebėra, bet dėl jų truputį jaučiu kaltę.

– Ar nebijote užsitraukti lietuvių nemalonės kalbėdama apie Holokaustą? Lietuviai nenoriai kalba apie čia išžudytus žydus.

– Man nėra jokio skirtumo – jeigu Ypatingajame archyve perskaitau savo giminių apklausos protokolus ir sužinau, kad jie prisidėjo, gal ir kiti perskaitę savo gimines rastų. Bet jei mes nenorime skaityti, tai nenorime. Tegul užsitrauksiu nemalonę, bet prieš save būsiu ramesnė, kad mažą kaltės dalį išpirkau ir galbūt jiems kažkur Sibire gulėti ramiau, nes bent šiuo projektu jiems nuėmiau milimetrą kaltės.

– Ar tiesa, kad lietuvių nenorą kalbėti apie Holokaustą priminė užsienio žiniasklaida?

– Kai prieš keletą metų sovietiniame bunkeryje organizavome tremties dieną, kalbėjome apie Stalino nusikaltimus. Tada buvo diskusija, kieno nusikaltimai didesni ir kieno nelaimė didesnė. Tą dieną Genocido aukų muziejuje vyko ekskursija ir agentūros „Reuters“ žurnalistai atkreipė dėmesį, kad muziejuje nėra nė vieno žydo veido. Vienintelis žydo portretas buvo karikatūra – ilga nosimi, klaikiais peisais žydelis krautuvininkas. Kada mūsų paklausė, kodėl taip yra – niekas neturėjome atsakymo. Nežinojome, kodėl apie Holokaustą nieko nėra, o mūsų, lietuvių, kančia lyg didesnė ir skaudesnė. Reikia žinoti ir viena, ir kita.

Štai ir mano vaikai, krikšto vaikai iki šiol nebuvo Paneriuose ir težino, kad kažkas šaudė žydus. Tai kada jie išgirs, jei ne dabar? Ar lauksime, kol išaugs dar viena mankurtų karta, kuri valgydama sriubą sakys „Hitleris šaudė ir tai yra gerai“?

Sakau – nėra ko nekęsti. Kaip mes galime nekęsti 5000 Lietuvoje likusių žmonių ir sakyti, kad jie valdo pasaulį. Tada mes išvis nieko nesuvokiame. Dar išgirskime jų dainas, tegul jie papasakoja – nuo to tik praturtėsime kaip žmonės.

– Kaip idėją sutiko žydų bendruomenė?

– Bijojau, kad žydų bendruomenė nenorės atsiverti. Iš pradžių buvo toks požiūris – kodėl mes turime jums atsiverti ir viską rodyti, jeigu jūs ne žydai. Yra didžiulis nepasitikėjimas, kad mes dar galime pasišaipyti.

Galbūt pralaužėme ledus – jei žmonės su šiluma ir su meile pasižiūrėjo, gal bus galima kalbėti apie platesnį Holokausto temos įtraukimą į švietimo programas bent jau Vilniaus mokyklose. Ar per 12 metų žmonės negali bent kartą nuvažiuoti į Panerius, nueiti į sinagogą?

Žydų temos bijo ir politikai – jų pagrindinis elektoratas vyresni žmonės, kurie turi stiprius stereotipus apie žydus. Kam su jais pyktis ir sakyti tai, ko jie nenori girdėti? Kai sugalvojau šį projektą, vaikai pasakė: „Mama, ką tu darai? Juk sakys, kad R. Vanagaitė prie žydų pinigų nori prilįsti“. Gali ką nori sakyti – žinau, kaip yra iš tikrųjų.

Iki gegužės projektą pamatys 400 žmonių, du trečdaliai jų bus užsieniečiai. Toks Europos Komisijos reikalavimas. Norėčiau tokį projektą padaryti vien lietuviams – jiems to labiausiai reikia. Stebuklo nebus, bet nors truputį pralaušime ledus.

S.Gurevičius: žmonės vis dar kartoja Stalino propagandą apie žydus

Projekto dalyviams apie žydų kultūrą ir istoriją pasakojantis Lietuvos žydų bendruomenės vykdomasis direktorius Simonas Gurevičius pastebi, kad apie žydus žmonės dar turi įvairiausių stereotipų. „Stengiamės būti atviri – parodyti, kad galima užeiti į sinagogą, į bendruomenę. Geriausia kova su stereotipais – švietimas. Kuo daugiau žmogus apie žydus sužino, tuo kvailiau stereotipai atrodo. Visi prasimanymai, deja, tampa antisemitizmo, ksenofobijos pagrindu“, – sako S. Gurevičius. Jo teigimu, dažnai žmonės kartoja Stalino laikais suformuotą propagandą prieš žydus: kad jie kapitalistai, sionistai, blogi žmonės.

Pasak S. Gurevičiaus, žydų bendruomenė nori tikro, o ne pseudošvietimo. „Kad nebūtų daromas Disneilendas iš Holokausto tragedijos ir iš to, kad čia gyveno žydų bendruomenė. Bandome parodyti, kad žydų kultūra patraukli – rodome šokius, dainas, aiškiname tradicijas, kalbame apie Holokaustą“, – kalbėjo pašnekovas.

S. Gurevičius norėtų, kad daugiau apie žydų istoriją, kuri yra Lietuvos istorijos dalis, vaikai sužinotų dar mokykloje. „Kad žmonės žinotų ne tik Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, bet ir Jašą Heificą (pasaulinio garso smuikininką – DELFI), Romain'ą Gary (vienas žymiausių XX a. prancūzų rašytojų – DELFI), kad žinotų, jog „Daktaro Aiskauda“ prototipas gyveno Vilniuje. Bes mes to nežinome“, – kalbėjo S. Gurevičius.

DELFI primena, kad žydų žudynės Lietuvoje prasidėjo jau pirmosiomis Sovietų Sąjungos ir nacių Vokietijos karo dienomis 1941 metų birželio pabaigoje. Beveik visi provincijos žydai buvo suvaryti į getus ir nužudyti iki 1941 metų lapkričio vidurio. 1943 metais okupacinė valdžia nutarė likviduoti ir didžiųjų Lietuvos miestų getus. Iš viso iki nacių okupacijos pabaigos buvo nužudyta apie 195 tūkst. Lietuvos žydų, karo pabaigos sulaukė 5-10 proc. Lietuvos žydų.

Ką projekte „Panerių lopšinė“ (“Būti žydu”) pamatė jame dalyvavęs DELFI žurnalistas, portale skaitykite pirmadienį.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

NATO vadovas apie Baltarusijos keliamą migrantų krizę: tai yra mažiausiai ciniškas elgesys papildyta (53)

Į Vilnių sekmadienį atvyko NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ir Europos...

COVID-19 protrūkis mažame miestelyje parodė, kaip galėtų baigtis pandemija (2)

Tai turėjo būti vasariška šventė. Tūkstančiai pramogautojų Liepos 4-ąją susirinko į...

Šis ES įstatymų projektas gali tapti „auksiniu standartu“ visam pasauliui – ant kortos pastatyta labai daug

Europos Parlamente rengiamas Skaitmeninių paslaugų aktas žada užbaigti interneto laukinių vakarų...

Kuris tyrimas pavojingesnis sveikatai: kompiuterinė tomografija ar magnetinis rezonansas? (40)

Šiuolaikinė medicina tiesiog neįsivaizduojama be radiologinių tyrimų – rentgeno , magnetinio...

Vilnius nesiliauja stebinti: kuri eglė jums patiko labiau – šių metų ar pernykštė? balsavimas (90)

Sostinė kasmet stebina išskirtiniais kalėdinių eglių įvaizdžiais, kuriais garsiai žavimasi ne...

D+Aurimas Perednis, laida „Iš esmės“, Liudmila Timofejeva

Privalomus skiepus darbuotojams jau vadina neišvengiamybe: nebus taip, kad darbdavys iškart atleis darbuotoją

Ministerija prakalbo apie privalomą skiepijimą nuo koronaviruso slaugos, globos, švietimo ir...

Šimonytė apie valdančiųjų trinčių su prezidento patarėjais priežastis: aš apie šį procesą parašysiu knygą (129)

Nepaisant to, kad nesutarimų tarp valdančiosios daugumos ir Prezidentūros nemažėja ir, kad...

Neviešuose prieglobsčio prašymo sprendimuose – daug klausimų keliantys Migracijos departamento specialistų įrašai

Iš vienos musulmoniškos valstybės į Lietuvą neteisėtai iš Baltarusijos atvykusio asmens...

Ąžuolinius baldus gaminančio Mariaus gyvenimas apsivertė pamačius draugo kūrybą (17)

Ąžuolinių baldų gamyba yra specifinis verslas Lietuvoje. Nors medinius baldus gaminančių...

Martyno Starkaus žmonai namo statybas apkartino nemalonus incidentas: neatsimenu, kada taip verkiau ir raudojau (11)

Martyno Starkaus sodyboje darbai juda į priekį – viskas nebe tik griaunama, bet jau ir...