Rusų gatvė <…> tik okupantų primestas pavadinimas ir nieko bendro su mūsų Vilniaus 700 metų istorija neturi“, – spaudos konferencijos metu spalio pabaigoje pareiškė konservatorė, Vilniaus miesto tarybos narė Kamilė Šeraitė.
Atsižvelgdami į jos pasisakymų kontekstą, galime daryti prielaidą, kad K. Šeraitės pasiūlymas dėl gatvės pervadinimo yra ne tik jos asmeninė iniciatyva, bet TS-LKD oficialioji pozicija. Kartu su ja spaudos konferencijoje, kaip ir buvo minėta, dalyvavo vicemeras Valdas Benkunskas, Nacionalinio saugumo ir gynybos (NSGK) vadovas Laurynas Kasčiūnas bei Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.
Mero pozicija
Kol kas dar neaišku, ar Vilniaus miesto taryba pritars tokiai iniciatyvai, tačiau meras Remigijus Šimašius kolegų pasiūlymą dėl Rusų gatvės vertina kritiškai. Visų pirma, jis pažymi, kad K. Šeraitė klaidingai suvokia istorinius niuansus. Ji ne vieną kartą viešai pabrėždavo, kad Rusų gatvė yra „okupantų primestas pavadinimas“, bet tai netiesa.
„Šios gatvės pavadinimas Vilniuje egzistuoja jau kelis šimtus metų. Žinau, kad yra žmonių, kurie kelia šitą klausimą ir bando jį politizuoti. Labai gaila, kad jie nemato, jog tai yra kelių šimtų metų senumo Lietuvos istorijos reikalas, ir užmiršta, kad Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas, kurdamas Vilnių, pasirašė, kad yra lietuvių ir didžiosios dalies rusų kunigaikštis (lietuvių ir daugelio rusų karalius – Red.)“, – dėsto meras.
Tiesa, pasak jo, ateityje miesto politikai ir ekspertai galėtų aptarti siūlymus keisti Rusų gatvės pavadinimą į Rusėnų, bet esmės tai nekeičia.
„Diskusija, ar gatvė turi vadintis Rusų, Rusėnų, Rusinų vardu – be abejo, yra labai aktuali ir reikia įsiklausyti į visus argumentus. Kol kas vartojamas dabartinis pavadinimas – Rusų gatvė, o ne istorinis – Rusėnų arba Rusinų, [nors] toks variantas irgi galėtų būti naudojamas. Bet nepabėkim nuo esmės – svarbiausia, kad ši gatvė yra istorinė ir nieko bendro nei su sovietine okupacija, nei su carine okupacija neturi“, – sako jis.
„Išvanoti lazdomis“
Prieš konservatorės K. Šeraitės siūlymą pasisakė ir kultūros istorijos tyrinėtojas, pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys. Jis priminė, kad gatvės pavadinimas yra istorinis. Nuo XIV a. vidurio Vilniuje pradėjo formuotis vadinamasis Rusų/Rusėnų miestas arba Civitas Rutenica. Anais laikais Rusų gatvė buvo vadinama Spaska, vėliau – Skaisčiausiąja, dar vėliau – Metropolitanska, Metropolitalna ir pan.
Šiuolaikinio pavadinimo autorius – Nepriklausomybės akto signataras, lietuvių visuomenės veikėjas, literatūros istorikas Mykolas Biržiška. Gatvė buvo pavadinta „Rusų gatve“ po Vilniaus atgavimo 1939 m.
„Jei būtų vakar girdėjęs jaunųjų Vilniaus konservatorių kalbas karalius Gediminas, būtų paliepęs neatsakingai svaičiojančius miesto paveldėtojus išvanoti lazdomis kaip niekingus Maskvos pakalikus, – savo ,Facebook‘ paskyroje rašo D. Kuolys. – Profesorius, senosios Lietuvos raštijos ir kultūros tyrinėtojas Mykolas Biržiška, pasiūlęs 1939-aisiais Vilniaus senamiesčio gatvę pavadinti Rusų vardu, daug geriau už dabartinius miesto politikus suprato, kas buvo „tie rusėnai“ ir kas buvo „tie rusai“. Mykolas Biržiška sąmoningai tęsė senąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradiciją – priešintis Maskvos valstybės siekiui savintis visus rusus, tapatintis su visais rusais.“
Esminė klaida, pasak jo, yra ta, kuomet jaunieji politikai ima viešai dalytis savo „žiniomis“ apie, jų įsivaizdavimu, istorinę tiesą bei daro garsius pareiškimus, tačiau nežino visų istorinio mokslo subtilybių.
„Gediminas pabrėžtinai titulavosi „lietuvių ir rusų karaliumi“. Lietuvos metraščiai kalbėjo apie „Lietuvių, Žemaičių, Rusų didžiąją kunigaikštystę“. XVI–XVII amžių Lietuvos intelektualai smerkė buvusius šalies valdovus, nesugebėjusius nuo Maskvos tironijos apginti Didžiojo Naugardo Respublikos ir kitų „rusų žemių“. Taigi rusai senojoje Lietuvoje skirti nuo maskvėnų ir laikyti savos valstybės dalimi. Ne „okupantais“, bet bendrapiliečiais. Rusų kilmės bajorija Lietuvos politinio kūno sąnariu jautėsi“, – pabrėžė D. Kuolys.
Rusų gatvės pervadinimas – „ciniškas siūlymas“
Tos pačios nuomonės laikosi ir dr. Algimantas Kasparavičius, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas.
„Vertinu blogai. Tai yra ciniškas siūlymas ir istoriškai, ir kultūriškai. Lietuvos bendrai ir Vilniaus konkrečiai kultūriniai, civilizaciniai ryšiai su istorinės Rusios žemėmis, Maskvos ir Tverės kunigaikštijomis, Novgorodo respublika ir t. t., iš kurių vėliau išaugo Rusija – Rusijos imperija ir šiuolaikinė Rusijos Federacija – yra ypač tiršti, tamprūs ir turtingi. Politiniai-ūkiniai ryšiai su Rusios, būsimos Rusijos žemėmis pradėjo vystytis praktiškai nuo Lietuvos valstybingumo aušros. Jau XIV a. pradžioje veidu į Rytus – į istorinės Rusios/Rusijos erdves – atsigręžė pats Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos pradininkas ir Vilniaus įkūrėjas didysis kunigaikštis Gediminas. Būdamas sumanus valstybininkas ir diplomatas – plėtodamas sūnų vedybinius santykius su Rusios žemių kunigaikštytėmis – Gediminas užvaldė Vitebską ir Pskovą, Kijevą, Smolenską ir Černigovą. Jo įpėdiniai šią politiką tęsė“, – dėsto jis.
Svarbu pabrėžti ir nepamiršti, kad LDK ir rusų žemių valdovus, įskaitant Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę, vėliau išaugusią į Rusiją, sieja gausūs giminystės ryšiai.
„Abi didžiojo kunigaikščio Algirdo žmonos – Marija ir Julijona – buvo rusėnės, arba šiuolaikiškai – rusės. Pirmoji Vitebsko, antroji – Tverės kunigaikštytė. Vedęs Julijoną Algirdas labai greitai tapo aktyviu Tverės ir Maskvos kunigaikštysčių konkurencinės kovos dalyviu. Plėsdamas ekspansiją savo sūnus jis taipogi tuokė su rusų kunigaikštysčių-miestų valdovų dukromis. Ir tai buvo išmintinga politika, perspektyvoje Lietuvos kunigaikštijai leidusi tapti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštija – reikšminga geopolitine galia Europoje. Kita vertus, tokiu būdu žymi dalis LDK ir Vilniaus istorinio elito turėjo rusėniškas / rusiškas šaknis“, – priminė istorikas.
Vytautas Didysis – Rusijos carų dinastijos pradininkas?
Pasak A. Kasparavičiaus, už rusų žemių suvienijimą XV–XVI a. tiek iš Lietuvos pusės, tiek iš Rusijos pusės faktiškai kovojo tos pačios dinastijos atstovai – Gediminaičiai. Tik pirmieji buvo Jogailos palikuonys, o Maskvos rusai – Vytauto.
„Nuo XIV a. pabaigos, kai Vytauto Didžiojo dukra Sofija ištekėjo už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I, Vilnių ir Maskvą sieją dinastinis ryšys. Vytautinė Lietuva aktyviai dalyvavo Maskvos didžiosios kunigaikštijos dinastinėje politikoje. Pats Vytautas kurį laiką buvo net Maskvos Didžiojo kunigaikščio regentas. Vėlesniais metais būtent Vytauto Didžiojo proanūkis Ivanas III, konkuruodamas su Vilniumi dėl buvusios Rusios žemių suvienijimo, pirmasis iš Maskvos valdovų pradėjo save tituluoti caru (žargonas-naujadaras iš lotyniškojo Caesar) ir visų Rusios / Rusijos žemių valdovu. Taip prasidėjo ilgus šimtmečius trukusi Vilniaus ir Maskvos geopolitinė konkurencija Rytų Europoje. XV–XVII a. tos valstybės tarpusavyje ir kariavo, ir taiką sudarinėjo, ir veikė kaip geopolitiniai partneriai. Trumpai tariant, tai yra tipiška dviejų kaimyninių tautų ir valstybių istorija. Labai panaši, kokią anais laikais pergyveno Prancūzija ir Anglija ar Austrija ir Prūsija. Nieko išskirtinio“, – teigia istorikas.
„Politikams kištis į istoriją neteisinga“
Tęsiant diskusiją apie Rusų gatvę Vilniuje, A. Kasparavičius mano, kad konservatorių atstovai elgiasi kaip „komjaunuoliai“ ir „kolūkiečiai“.
„Pats toks siūlymas savo esme yra giliai antiliberalus. Nieko bendro neturintis nei su demokratija, nei su Vakarų civilizacija. Tokių perversmų nepraktikavo ir nepraktikuoja joks Vakarų Europos miestas, kuriame yra rusiškų ar su Rusija / SSRS susijusių kultūrinių ženklų ar atminties vietų“, – sako A. Kasparavičius.
„Politikams kištis į istoriją neteisinga. Taigi nemanau, kad tai būtų labai išmintingas, istoriškai pagrįstas ar politiškai apgalvotas sprendimas. Spekuliuojant istorija ir piliečių istorine atmintimi, jų savimone, galima nueiti labai ir labai toli. Pavyzdžiui, lygiai taip kur nors, tarkime, Minske ar Gardine, Smolenske, Maskvoje ar Naugarde juk galėtų atsirasti kokia „Litvinų“ gatvė ar net „Lietuvisų“? O gal net dar kokia ir „Litwa Środkowa“ aikštė? Ar neatsidursime akligatvyje, pradėję tokį komjaunuolišką vajų? Nemanau, kad tokios kūjo ir pjautuvo iniciatyvos kažkaip galėtų prisidėti prie geopolitinės santarvės mūsų regione. Be to, tokie kolūkietiški bandymai dekoruoti istorinę atmintį pagal laikmečio užgaidas, pritaikyti ją einamajai politinei konjunktūrai paprastai būdingi nedemokratiniams režimams. Keista, kad šiandieninėje Lietuvoje, kuri jau skaičiuoja Kristaus metus, dar tiek daug Michailo Suslovo idėjinių pasekėjų“, – reziumavo jis.
Vilnius – ortodoksų ar katalikų?
Be viso kito, jis mano, kad nereikia priešinti sąvokų – rusėnų ir rusų, – nes jie yra labai glaudžiai susieti tarpusavyje. Ištrinti iš Vilniaus ir Lietuvos istorijos rusiškumą būtų ne tik neprotinga, bet ir tiesiog neįmanoma.
„Archeologai iki šiandien dar neturi vieningos nuomonės, kokios krikščioniškos šventovės Vilniuje pirmiausia buvo pastatytos – stačiatikiškos, liudijančios labiau rytietišką-bizantišką civilizaciją, ar katalikiškos – vakarietišką-romanišką? Dauguma tyrimų rodo, kad lietuviai pirmiausia civilizacinį sąlytį turėjo su stačiatikybe. Kaip stačiatikiška ir katalikiška civilizacijos Vilniuje neatskiriamai istoriškai persipina, pakanka pasižvalgyti po Vilniaus senamiesčio, Naujamiesčio, Antakalnio ir Žvėryno panoramą. Ji tiesiog nusėta krikščioniškomis šventovėmis. Civilizuotam žmogui nevalia pamiršti ir to, kad iki pat XVII a. pabaigos LDK oficiali kanceliarinė dokumentų kalba buvo rusėniška, kurios pagrindu XVIII–XIX a. susiformavo ir šiuolaikinė rusų kalba. Todėl bandymas iš Vilniaus istorijos ištrinti Rusiją ar rusiškumą kaip kultūrą yra labai trumparegiškas ir primena bandymą kupiūruoti kaip Lietuvos istoriją, taip ir Lietuvos–Rusijos santykių istoriją“, – dėsto pašnekovas.
Rusų nėra rusėnų
Bet yra ir kitų nuomonių. Pavyzdžiui, Lietuvos istorijos instituto vadovas Alvydas Nikžentaitis pritaria K. Šeraitės iniciatyvai pervadinti gatvę.
„Ji turėtų vadintis Rusėnų gatve. Mes turime problemų su terminija. Tas, kas yra pavadinta „rusų“, turi būti vadinama „rusėnų“, nes dabartinis etnonimas „rusas“ istoriniu požiūriu neatitinka jo esmės. Rusų gatvė iš tiesų yra istorinė gatvė. Tačiau ji buvo skirta LDK žmonėms – bendrapiliečiams rusėnams, bet ne Maskvos rusams“, – pasakė jis Delfi.
Analogiškai mąsto ir archeologas, disertacijos „,Civitas Rutenica‘ Vilniuje XIII–XV a.“ autorius Rytis Jonaitis.
„Nuo Gedimino šioje senamiesčio dalyje gyveno būtent rusėnai, atvykėliai iš dabartinės Ukrainos ir Baltarusios (pavaldžių LDK žemių), o ne rusai. Todėl, itin retas atvejis, šįkart su savivaldybės sprendimu [su TS-LKD atstovų siūlymu] sutikčiau. Teisingiau būtų rusėnų, o ne rusų gatvė“, – rašo istorikas socialiniuose tinkluose.
O Profesorius Sergejus Temčinas, lingvistas, Lietuvių kalbos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, atkreipia dėmesį į tai, kad dažnai mes žiūrime į sudėtingas istorines temas per šiandienos realijas, ir dėl to ir kyla problemų.
„Rusėnai yra šiuolaikinis terminas, anais laikais nevartotas. O regioninė savimonė niekuomet neprieštarauja etninei, luominei ar politinei (visos koegzistavo ir papildė viena kitą). <…> Lietuviškas terminas [rusėnai] naujas, sudarytas prieš kelis dešimtmečius. O ir terminas ,Rutheni‘ turi savo ilgą istoriją: jo ištakos neturėjo nieko bendra su rusėnais ir su slavais apskritai.“
