Politinis kalinys, kovotojas už laisvę ir demokratiją, Andrejaus Sacharovo fondo pirmininkas, Rusijos mokslo-švietimo ir informacijos centro „Memorial“ pirmininkas, Žmogaus teisių instituto prezidentas, tuometis sovietinės liaudies deputatas S. Kovaliovas dalyvavo 1990 m. kovo 11 d. posėdyje. Sveikindamas Lietuvos deputatus jis teigė: „Stebuklas vyksta. (...) Tačiau nebūkime dideli optimistai. Šį stebuklą daugelis sutiks skirtingai. Mano tėvynėje Rusijoje daugelis priims jį priešiškai. Daugelis kalbės labai skirtingai, bet pagrindinis motyvas bus toks: mes juos išlaisvinome nuo fašistų, mes atstatėme jų ūkį po karo, bet niekas iš jų nepasakys, kad trečdalį piliečių ištrėmė į Sibirą. Manau, kad taip kalba ir galvoja žmonės, kurie neturi teisės vadinti savęs tikraisiais patriotais.“

„Jeigu žmogus sako, kad jis labai stipriai jaučia savo liaudies kančią ir tikrą atgailą, tai jis turi žinoti ne tik savo kančias, ne tik savo didvyrius. Jis privalo žinoti, visa savo kūno oda jausti ir budelius, kurie kilo iš tos liaudies. Aš kalbu apie tai, kad tikras savo tautos patriotas jaučia šitą kaltę dėl to, ką kiti jo tautos atstovai darė kitataučiams. Todėl aš taip pat jaučiuosi kaltas ir prašau - atleiskite man, atleiskite mums visiems. Žiūrėkime į ateitį su viltimi, su optimizmu. Norėčiau baigti taip: „Jūsų laisvė – mūsų laisvė“, – tuomet kalbėjo S. Kovaliovas.

Ketvirtadienį, vėl atvykęs į Vilnių, kur 1975-aisiais buvo areštuotas, nuteistas 7 metams kalėjimo ir išvežtas be batų raištelių bei šaliko, jis prisipažino iš anos kalbos geriausiai prisimenantis žodžius: „Atleiskite mums“.

„Laikas bėga, per 20 metų daug kas pasikeitė, bet, žinote, šiuos žodžius esu priverstas pakartoti ir dabar“, – iškilmingo minėjimo dalyviams sakė disidentas. Anot jo, atleidimo pirmiausiai reikia rusams, kurių Sovietų Sąjungoje buvo dauguma ir kurie leido sau susitapatinti su vyresniojo brolio role, mažųjų brolių nelaikydami mylimais giminaičiais.

„Tai yra gėda, už kurią reikia prašyti atleidimo. Reikia prašyti atleidimo dėl to, kad mes iki šiol vengiame žodžio „okupacija“, kalbėdami apie Baltijos šalis. Veidmainiškai sugalvojame kažką, kas apsaugo mus nuo būtinybės pasakyti tuos žodžius ir oficialiu lygiu paprašyti atleidimo. Be to neįmanomi nuoširdūs ir geri santykiai. Kas aš toks, kad prašyčiau atleidimo už Rusiją? O mūsų prezidentai neskuba to daryti“, – apgailestavo svečias.

Savo tautos garbei jis priminė, kad kruviną 1991-ųjų sausį, kitą dieną po žudynių nakties, į Maskvos gatves išėjo minios žmonių. Kai kurie suskaičiavo apie pusę milijono, S. Kovaliovas minėjo kuklesnį skaičių – bent 100 tūkst. „Tai – ne vienintelis stebuklas, įvykęs mano šalyje. Dar vienas toks buvo 1991 m. rugpjūtį. Deja, stebuklų sąrašas tuo ir baigiasi“, – pripažino S. Kovaliovas.

„Atleiskite mums. Atleiskite už begėdišką, veidmainišką mūsų konstitucijos neveikimą. Atleiskite, kad pakenčiame neteisėtą valdžią. Atleiskite, kad pas mus vėl yra politinių kalinių ir tiesiog dabar tęsiasi politiniai teisminiai procesai“, – prašė kovotojas už žmogaus teises.

Jis apgailestavo, kad Rusijos gyventojai „veidmainiškai nepastebi“, jog vėl auga politinių kalinių skaičius šalyje, kad tvyro „įžūli tvarka“. Tačiau, replikuodamas į nuogąstavimą, kad „imperinių siekų recidyvai gali peraugti į karinius veiksmus“, S. Kovaliovas ramino: „Nebėra tos galios.“ Kartu disidentas džiaugėsi, kad Lietuva grįžo į Europą, ir vylėsi, kad prisiminsime savo kaimynus.

S. Kovaliovas taip pat prisiminė žmones, su kuriais jam teko kalėti ar bendrauti sovietmečiu. „Man buvo didelė garbė sėdėti kalėjime su tokiais žmonėmis, kaip Balys Gajauskas. (...) Negaliu neprisiminti savo lietuvių draugų. Turiu omeny brolius partizanus, vėlesnio meto disidentus, Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos leidėjus: Sigitą Tamkevičių, Nijolę Sadūnaitę. Jei lietuvių tauta nebūtų turėjusi šių vertingų žmonių, patikėkite, nebūtų susibūręs Sąjūdis ir nebūtų istorinio Kovo 11-osios sprendimo.“