Rusų politologas Stanislavas Belkovskis mano, kad pagrindiniai šių metų įvykiai yra karo Sirijoje pradžia ir opozicionieriaus Boriso Nemcovo nužudymas.
Jo manymu, ateinančiais metais galima tikėtis šių metų tendencijų vystymosi. Jis pabrėžia, kad Kremliaus dėmesio sutelkimas nebe Ukrainoje, o Sirijoje gali būti ne paskutinis, nes Maskva ir toliau deda pastangas, siekdama priversti Vakarus pasidalinti pasaulį.
– Kokius besibaigiančių metų įvykius įvardytumėte kaip svarbiausius?
– Du pagrindiniai įvykiai: karo pradžia Sirijoje ir Boriso Nemcovo nužudymas.
– Karo pradžia Sirijoje parodė, kad Vladimiras Putinas tęs karo eskalavimą siekdamas priversti Vakarus imtis derybų dėl pasaulio padalijimo, todėl mūsų laukia karinio konteksto prastėjimas šiuolaikinėje Rusijos istorijoje. Boriso Nemcovo nužudymas parodė, kad politinis teroras šalyje vykdomas be Kremliaus žinios ir kontrolės, ir jis nieko dėl to padaryti negali.
– Ekspertai teigia, kad V. Putinas neseniai įvykusioje spaudos konferencijoje daug ko nepasakė. Ko jis, jūsų manymu, nepasakė? Kam toliu atveju rengti tokio pobūdžio renginius, jei apie daug ką nekalbama?
– Jis dažnai daug ko nepasako. V. Putinas labiau linkęs ką nors nuslėpti, kalbėti užuolankomis nei atvirai dėstyti savo mintis, o spaudos konferencija reikalinga kaip valstybinio ritualo elementas. Kadangi V. Putinas – stabilumo fanas, jis mano, kad ritualo laikymasis bet kokiomis sąlygomis – tai svarbi stabilumo sudedamoji dalis, todėl ir yra rengiamos spaudos konferencijos.
– Metai eina į pabaigą, taigi galima pasakyti, kad Rusijos dėmesys iš Ukrainos perėjo į Siriją?
– Gali būti, kad tai – ne paskutinis dėmesio objekto pasikeitimas, nes tikslas yra ne Ukraina ar Sirija, o noras priversti Vakarus pradėti derybas dėl pasaulio padalijimo, grįžti prie Jaltos ir Potsdamo pasaulinės konfigūracijos. Taigi gali kilti naujų kovinių veiksmų teatrų ir atsirasti naujų konflikto zonų.
Situacija Ukrainoje karine prasme stabilizavosi ir pirmame plane iškilo vidinės Ukrainos problemos: aukštas korupcijos lygmuo ir rimti prieštaravimai tarp pagrindinių Ukrainos politikos subjektų.
– Dabar Vakaruose ir vėl kalbama apie galimybę pratęsti Rusijai taikomas sankcijas. Ar gali šios sankcijos paprotinti Rusiją?
– Vladimiro Putino tokiu būdu tikrai nepaprotinsime, nes jis labai užsispyręs, spaudžiamas elgiasi priešingai nei siekia tas, kuri spaudžia.
Elitą paprotinti sankcijos gali, nes šie asmenys stipriai kenčia dėl sankcijų, ir jų patiriamų nuostolių nederėtų menkinti. Be to, kalbama ne tik apie prieigos prie Vakarų finansų ir technologijų šaltinių nutraukimą, nors tai Rusijos ekonomikos subjektams yra itin svarbu.
Taigi žmonėms tenka keisti savo gyvenimo strategijas, dėl kurių jie visą gyvenimą dirbo, o tai neabejotinai prisideda prie to, kad elitas neigiamai vertina V. Putino politiką, o tai didina prarają tarp didžiosios elito dalies ir prezidento.
Maža to, sankcijos, kaip yra pastebėjęs vienas aukšto rango Rusijos valdininkas, be tiesioginio poveikio daro dar ir netiesioginį, - tai kokybinis rusų įvaizdžio prastėjimas tiek Vakaruose, tiek ir pačioje Rusijoje. Ši įvaizdžiui padaryta žala kažin ar gali būti išmatuojama pinigais ar materialiaisiais aktyvais.
– Vis dėlto juk matėme J. Kerry Maskvoje ir girdėjome jo pareiškimus.
– Šie pareiškimai yra vien tik psichologinio pobūdžio, skirti Rusijos lyderiui nuraminti, parodyti, kad jis dar ne viską prarado. Kadangi Vladimiras Putinas savo knygoje „Pokalbis pirmuoju asmeniu“ pats paaiškino, kad žiurkės geriau nereikia varyti į kampą, Vakarų lyderiai laikosi šios logikos, nes jie nenori didelio karo jokiomis aplinkybėmis, o V. Putinas tam tikromis aplinkybėmis gali sau tai leisti, nes žmogaus gyvybės vertė Rusijoje kur kas mažesnė nei Vakaruose. Iš esmės požiūris liko nepasikeitęs.
J. Kerry pasiūlė V. Putinui prisidėti prie antiteroristinės JAV vadovaujamos koalicijos, Rusija, savaime suprantama, to padaryti negali, o naujos koalicijos suformavimas iš 34 sunitų valstybių, vadovaujamų Saudo Arabijos, rodo, kad Rusijai čia vietos nėra, ir V. Putino pretendavimas į globalinę lyderystę kovoje su tarptautiniu terorizmu, švelniai tariant, nepagrįstas.
Tai yra pagrindinis J. Kerry vizito rezultatas, o ne tai, kad jis nekalbėjo necenzūriniais žodžiais apie V. Putiną – kur gi matyta, kad didelės šalies diplomatijos vadas taip elgtųsi.
– Ko, jūsų nuomone, galima būtų tikėtis ateinančiais metais iš Rusijos?
– Visų šiandienos tendencijų vystymosi. Vladimiras Putinas daugiausiai dėmesio telks į tarptautinę ir karinę politiką. Ekonomika ir vidaus politika jo beveik nedomina. Vis dėlto bizūnas nepakankamai stiprus, o meduolis nepakankamai saldus, taigi nėra aišku, kiek sėkminga gali būti ši linija. Vis dėlto V. Putinas mano, kad savo asmeninio tvirtumo atsargų dėka kritiniu istoriniu momentu jam pavyks paspausti Vakarų lyderius.
Šalies viduje, išliekant sankcijų režimui, tęsis ekonomikos smukimas, žemos naftos kainos prisidės prie to tik dar labiau, taigi elito nusivylimas Kremliaus politika didės. Kita vertus, tenka pripažinti, kad šiandien nėra jokio mechanizmo konvertuoti nusivylimą ir erzelį į realius politinius pokyčius.
V. Putiną supa šimtai tūkstančių iš tiesų jam ištikimų asmenų kariuomenės vadovybėje, šiuo metu pasitikėjimo lygmuo ganėtinai aukštas specialiosiose pajėgose ir apsaugoje. Prasiveržti pro juos net ir ganėtinai įtakingiems elito atstovams bus tikrai nelengva.