Po susitikimo su Lietuvos užsienio reikalų ministru Audroniumi Ažubaliu ekspertai sutiko atsakyti į keletą lietuvių žurnalistų klausimų.
Ar Lietuva ir Baltijos šalys apskritai yra minimos rusų politikos diskurse?
A.Riabovas: Šis diskursas neturi pastovaus pobūdžio. Iškyla tam tikri įvykiai, problemos, ir tada atsiranda diskursas. Įvykiai ir problemos baigiasi, nebelieka ir diskurso. Dabar nėra įprasta kalbėti apie Baltijos šalis, kadangi esama skirtingų interesų ir požiūrių, tačiau kalbant apie Rusiją, jai tai iki šiol yra atskiras regionas arba Europos Sąjungos subregionas, ir šioje vietoje esama tam tikrų teigiamų poslinkių.
Jie yra susiję ne su kažkokiais vertybiniais pokyčiais, o išskirtinai su pragmatiniais rusų elito interesais. Šie yra suinteresuoti eksportuoti kapitalą iš Rusijos ir integruotis į europietišką globalųjį elitą. Šiame plane kaip artimiausios kaimynės, esančios ekonomiškai strategiškai svarbiame Baltijos jūros regione, Baltijos šalys turi didžiulę svarbą.
Visų pirma, ją reikėtų sieti su rusų energetiniais projektais, kuriems per artimiausią dešimtmetį bus skiriamas didžiulis dėmesys.
Šie pokyčiai pirmiausia yra susiję su bandymais didinti pragmatiškumą. Kol kas labiausiai tai išoriškai atsiskleidžia žvelgiant į Rusijos ir Latvijos tarpusavio santykius po prezidento Valdžio Zatlero vizito į Maskvą. Imtasi bandymų kurti komisiją istoriniams klausimams nagrinėti. Kitaip tariant, formuojasi tam tikri pozityvūs impulsai. Klausimas, kaip tai pervesti į ilgalaikę dvišalių santykių plėtros strategiją.
Kol kas šioje srityje nėra jokių koncepcijų. Yra tik impulsai, ir daugeliu atvejų tai priklauso ne tik nuo vyriausybių veiksmų, bet ir nuo kitų veikėjų. Nemaža dalimi nuo vidutinio dydžio verslo, nevyriausybinių organizacijų aktyvios veiklos ir piliečių tarpusavio bendravimo.
Jeigu šie procesai vyks su tam tikra dinamika, tai po kurio laiko tikriausiai galima bus kalbėti apie ilgalaikės dvišalių santykių vystymo strategijos Baltijos šalių ir Lietuvos atžvilgiu kūrimą.
Lilija Ševcova: Lietuvą mes matome kaip gana unikalią Baltijos šalį, nes tik ji turi regioninio ir galbūt net europinio masto ambicijų.
Tik Lietuva kartu su Lenkija dar visai neseniai pasisakė už moralinių ir vertybinių standartų palaikymą Europos Sąjungoje. Natūralu, kad Rusijos santykiai su Lietuva pagrįsti ne tik pragmatiniais, ekonominiais ar energetiniais interesais.
Rusijai svarbu, kad Lietuva ir kitos valstybės, tokios kaip Lenkija, Europos Parlamente gintų europietiškas teises ir standartus. Todėl mes neturime atmesti šio santykių lygmens, kuriame Lietuva jau daug pasiekė.
Jei Lietuvos valstybės politika keičiasi visais aspektais, susijusiais su Rusija, aš galiu tik išreikšti apgailestavimą. Tokiu atveju Lietuva, taip pat kaip ir Prancūzija, Vokietija, Italija ir Briuselis atsisakys normatyvinės dimensijos. Ir tai labai liūdna.
Tačiau bet kokiu atveju Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, genetiškai suprasdamos tai, kas vyksta Rusijoje, galbūt gali įrodyti Briuseliui ir kitoms Europos sostinėms, kad perkrovimas, kuris vyksta šiandien, yra laikinas. Gali kilti labai rimtų problemų Rusijoje, ir taip pat jūsų santykiuose su Rusija.
Jei Lietuva sugebės įtikinti Briuselį žvelgti strategiškai, galbūt tai bus didelis Lietuvos indėlis į Europos politiką. Pragmatizmas būti sėkmingas tik trumpalaikėje perspektyvoje, bet ne strateginiu požiūriu.
Kokį vaidmenį atlieka energetikos klausimai dvišaliuose santykiuose? Kaip gali Lietuvos planai renacionalizuoti vamzdynus, dabar priklausančius „Gazprom“, paveikti valstybių tarpusavio santykius?
Šiuo atveju Maskvoje nebuvo skiriama daug dėmesio Europos politikos pokyčiams, pagal kuriuos visa energetikos politika pereina prie naujų standartų, prie trečiojo energetikos paketo. Pagal ją visos šalys, kuriose yra vienų ar kitų nukrypimų nuo šio paketo reikalavimo, anksčiau ar vėliau turėtų pereiti prie visuotinių normų. Maskvoje nei valdžios sluoksniai, nei koncernas „Gazprom“, kuris su jais susijęs, tam nėra pasirengę. Manau, jog trumpuoju laikotarpiu mūsų laukia gana sunkios derybos ir sudėtingesni santykiai. Neatmetu ir politinių demaršų galimybės.
Jeigu tokioje situacijoje ES šalims pavyks atsilaikyti ir nenusileis vyriausybės, kurių kiekvienoje esama savų problemų su „Gazprom“, tai po kiek laiko jaučianti spaudimą rusų valdžia bus priversta peržiūrėti savo ankstesnį požiūrį ir mokytis žaisti pagal bendras taisykles.
Manau, kad „Gazprom“ tai nėra katastrofa. Tai nuostolis, tačiau strateginėje perspektyvoje Europos rinka „Gazprom“ koncernui artimiausią dešimtmetį išliks svarbiausia nepaisant visų kalbų apie Kiniją ar kitas galimybes. Mano galva, diplomatijai reikia kelti tokį uždavinį, kad kaip įmanoma labiau būtų sumažintos neigiamos pasekmės – o jų neišvengiamai bus – ilgalaikei dvišalių santykių plėtros perspektyvai.
Ar Jūs nemanote, kad Europos Sąjungos trečiojo energetikos paketo įgyvendinimas Lietuvoje gali tapti pretekstu ilguoju laikotarpiu pagerinti Lietuvos ir Rusijos tarpusavio santykius, kadangi abiem šalims nebeliktų galimybės politizuoti su energijos šaltiniais susijusių klausimų?
A.Riabovas: Sutinku su jumis, tačiau Rusija yra ne vienintelis, o tik vienas iš šaltinių. Kita problema, į kurią reikia atsižvelgti – ypač po Rusijos ir Lenkijos santykių atšilimo – yra istorinė, humanitarinė problema. Šios dvi problemos, jeigu jos būtų sprendžiamos paraleliai, ateityje leistų normalizuoti santykius pragmatiniais sumetimais, kadangi vertybiniu požiūriu, na, jūs suprantate...