Rusija, Kinija, Jungtinė Karalystė, JAV ir Prancūzija sutarė, kad reikia vengti tolesnio branduolinių ginklų plitimo ir branduolinio karo. Taip teigiama bendrame Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai priklausančių branduolinių valstybių pareiškime.
Dokumentas, kurį pasigyrė inicijavusi Rusija, atrodo, kaip reikšmingas ir pozityvus postūmis, kuriuo patvirtinamas siekis apskritai vengti konflikto tarp branduolinių valstybių, skatinti branduolinį nusiginklavimą bei „sumažinti įtampą“. Pastarasis veiksnys – ypač svarbus, turint omeny, kad tarp minėtų šalių išties tvyro įtampa, bet kada galinti peraugti į konfliktinę situaciją.
„Pareiškiame, kad branduolinis karas negali būti laimėtas ir neturi būti kariaujamas“, – rašoma dokumente, kuris neatsitiktinai atkartoja 1985-siais susitikime tarp JAV ir Sovietų sąjungos lyderių nuskambėjusius žodžius. Šaltojo karo įtampos laikais tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reaganas ir tuomet naujasis SSRS generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas Ženevoje pažymėjo būtent šią frazę. O po to sekė virtinė susitarimų dėl nusiginklavimo, ar bent jau ginkluotės mažinimo bei tarpusavio pasitikėjimo didinimo, stiprinant verifikacijos mechanizmus.
Tačiau po šių metų sausio 3-osios pareiškimo jokių teigiamų proveržių, jokių susitarimų nesitikima. Priešingai, įtampą pasienyje su Ukraina kaitinantis Kremlius svaidosi ultimatumais Vakarams, kelia reikalavimus, ragina pasirašyti įpareigojančią saugumo sutartį, nors pats ne vieną susitarimą yra sulaužęs. Vis dėlto, Vakarų šalims pakištas dokumentas tiko – kaip simbolinis geros valios gestas. Net jei tai tėra neįpareigojanti ir daug turinio neturinti deklaracija, kuria pridengtas melas.
Kam reikia branduolinių ginklų?
Pasak Rusijos Užsienio reikalų ministerijos atstovės spaudai Marijos Zacharovos, dokumentas buvo priimtas Rusijos iniciatyva. Ji sakė esą dokumentą buvo norima parengti iki sausio 4 d. Niujorke turėjusios įvykti konferencijos dėl branduolinio ginklo neplatinimo pradžios.
Nors konferencija buvo atidėta, penkių valstybių lyderiai nusprendė paviešinti pareiškimo tekstą prieš pat Vakarų šalių kelių lygių derybas su Rusija. M. Zacharova išreiškė viltį, kad dokumento priėmimas „padės sumažinti pasaulyje tvyrančią įtampą“.
Ir išties, dokumentas sukurptas taip, kad kalbama ne šiaip apie branduolinio karo vengimą, bet tiesiog karo „tarp branduolinį ginklą turinčių valstybių“.
„Kadangi branduolinio ginklo panaudojimas turėtų labai didelių padarinių, taip pat pareiškiame, kad branduoliniai ginklai, tol, kol egzistuoja, turėtų būti naudojami tik gynybos, agresijos malšinimo ir karo prevencijos tikslais. Esame įsitikinę, jog būtina užkirsti kelią tolesniam tokių ginklų plitimui“, – rašoma pareiškime. Tokia formuluotė, vėlgi, atrodytų, sveikintina.
Nepaisant branduolinių ginklų priešininkų ir branduolinio nusiginklavimo šalininkų teiginių, kad šie ginklai savaime yra pavojingi, egzistuoja pagrįsta ir argumentuota teorija, kad būtent branduoliniai ginklai palaiko galių pusiausvyrą pasaulyje ir nesyk atgrasė nuo tiesioginių priešiškų valstybių susidūrimų. Pavyzdžiui, Šaltojo karo laikais buvo kilusi ne viena pavojinga situacija tarp sovietų ir JAV vadovaujamų pajėgų ir viskas galėjo baigtis karu, bet žinant, jog toks konfliktas gali peraugti į abipusį susinaikinimą garantuojančią padėtį, o gal ir lemtų žmonijos pabaigą, karo išvengta.
Kinija pirmoji atskleidė melą
Bet tuo bendro pareiškimo optimizmas bei dokumento dvasios santykis su realybe ir baigiasi. Pavyzdžiui, Kinijos užsienio reikalų ministerijos Ginkluotės kontrolės departamento vadovas Fu Congas susitarimą pavadino istoriniu.
„Jis vėl patvirtino tą faktą, kad branduolinio karo neįmanoma laimėti, kad jis niekada neturi būti pradėtas ir kad nė viena branduolinė galvutė [minėtųjų penkių šalių] nėra nukreipta į jokią valstybę“, – tviteryje parašė valdininkas. Bet ko verti tokie pareiškimai greitai parodė tas pats Fu Congas, pripažinęs, kad Kinija ir toliau „modernizuos“ savo branduolinį arsenalą.
Toks pareiškimas pasirodė kitą dieną po minėtos deklaracijos. Be to, jis patvirtino nesenus JAV nuogąstavimus, kad Kinija plečia savo branduolinį arsenalą ir iki 2027 metų turės 700 kovinių galvučių, o iki 2030 metų šis skaičius gali pasiekti 1 tūkst.
Tai atrodytų įspūdingas skaičius, turint omeny, kad šiuo metu Kinijos branduoliniame arsenale, spėjama, yra apie 300 galvučių. Tačiau JAV ir Rusija kartu sudėjus turi apie 13 tūkst. galvučių, kurių apie 3600 yra bet kurią akimirką paruoštos panaudojimui.
Be to, Kinijos pareigūnas nebuvo netikslus, pažymėdamas, kad Rusija ir Jungtinės Valstijos „vis dar turi 90 procentų branduolinių galvučių“.
„Kinija visada laikėsi principo, kad nepanaudos [branduolinio ginklo] pirmoji, ir mes palaikome savo branduolinius pajėgumus minimaliu lygiu, kurio reikia mūsų nacionaliniam saugumui“, – teigė Fu Congas. Tuo metu JAV niekada nesilaikė tokios politikos, kuria būtų deklaruotas vengimas arba pritarimas suduoti „pirmąjį smūgį“.
Pastaruoju terminu branduolinių ginklų teorijoje vadinama ataka, kuria valstybė nusprendžia, kad yra prasmė pirmai smogti branduoliniais ginklais priešininkui, taip tikintis sunaikinti jo branduolinį arsenalą arba didžiąją jo dalį bei išvengti katastrofiško atsakomojo smūgio bei laimėti konfliktą – pirmąjį smūgį sudavusi šalis turi iniciatyvą ir antrajam smūgiu – jei užpultoji šalis dar pajėgi atsakyti, ji žino, kad jai gresia totalinis sunaikinimas antrosios salvės metu ir gali rinktis: susitaikyti su pralaimėjimu, bet išsaugoti bent dalį valstybės arba būti visiškai sunaikintai. Bet tai – tik teorija su galybe nežinomųjų ir kitų aplinkybių, kurių tiksliai numatyti tiesiog neįmanoma.
Tuščias dokumentas, bet naudingas Kremliui
Viena, ką galima tiksliai numatyti, tai kad ši 5 šalių deklaracija realybėje nieko nepakeis. Vien jau dėl skaičių – be minėtų valstybių, branduolinius ginklus dar turi Indija, Pakistanas, Šiaurės Korėja ir, beveik neabejojama, Izraelis. Šios šalys deklaracijos nepasirašė – izraeliečiai nei neigia, nei patvirtina turintys branduolinį ginklą, indai ir pakistaniečiai, o juo labiau korėjiečiai nėra suinteresuoti jo atsisakymo ir nesyk grasino šiuos ginklus panaudoti.
Kita vertus, ir deklaraciją pasirašiusios šalys puikiai supranta, jog tokių teiginių, kaip „įsipareigojame nutraukti branduolines ginklavimosi varžybas artimiausiu metu ir sudaryti visiško branduolinio nusiginklavimo sutartį su efektyvia tarptautine kontrole“ niekas laikytis nesiruošia.
Pirmiausiai, ginklavimosi varžybos branduolinių ginklų srityje tik įsibėgėja: po dešimtmečių pauzės visos 5 deklaraciją pasirašiusios valstybės ne šiaip stiprina ar didina savo branduolinius arsenalus, bet ir kuria naujas branduolinių ginklų pristatymo link taikinių sistemas, įskaitant bombas, balistines, sparnuotąsias ir hipergarsines raketas.
Antra, branduolinio ginklo draudimo sutartis jau egzistuoja ir įsigaliojo pernai sausį, tačiau ironiška, kad branduolinį ginklą turinčios šalys šios sutarties nepasirašė ir neketina pasirašyti, minėdamos argumentus dėl branduolinių ginklų naudos – būtent jie palaiko pusiausvyrą, atgraso ir yra galios simboliai, kuriuos įgijus atsisakyti labai sunku – tai yra padariusi tik viena valstybė – PAR. Paveldėtų branduolinių ginklų yra atsisakiusi Ukraina, Baltarusija ir Kazachstanas.
Dar viena citata, kuri paminėta deklaracijoje taip pat gali sukelti didelių abejonių: esą šalys įsipareigojusios patvirtinti ankstesnius pareiškimus dėl nenusitaikymo – kad nė vienas iš branduolinių ginklų nėra tiesiogiai nutaikytas į kurią nors valstybę. Išties, tokį įsipareigojimą 1994-siais pasirašė tik tuometiniai Rusijos ir JAV prezidentai, Borisas Jelcinas ir Billas Clintonas.
Tačiau kaip ir su kiekviena neįpareigojančia sutartimi ar juo labiau deklaracija problema ir tada, ir dabar liko paprasta: jei sutartis įpareigoja tik patikint garbės žodžiu, nenumatant jokių patikros mechanizmų, pasitikėti, kad šalys laikosi tokio susitarimo beveik neįmanoma.
Kitaip, nei, pavyzdžiui, Strateginės ginkluotės mažinimo (START) arba iki 2019-ųjų galiojusi Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (INF) sutartys, kurios numatė abipusius inspektorių vizitus, keitimąsi informacija bei kitas pasitikėjimo skatinimo priemones, deklaracija dėl „kelio branduoliniam karui užkirtimo“ šiuo požiūriu yra tuščias, nors ir skambus dokumentas.
Vakarų šalims pasirašyti tokį dokumentą nieko nekainavo, išskyrus reputacinę žalą, kai tenka meluoti kartu su Rusija. Tuo metu Kremliui, tokia deklaracija, anot Rytų Europos studijų centro analitiko Tomo Janeliūno, buvo naudinga.
„Pats pareiškimas yra vertas dėmesio bent jau tiek, kad tai yra susitarimas, kuris rodo visų pusių norą susilaikyti nuo nekontroliuojamos eskalacijos. Viena vertus, man tai primena tipinį JAV-Rusijos „dialogą“: kai nebėra apie ką daugiau kalbėtis, pakalbėkime apie branduolinį nusiginklavimą ir neplatinimą. Nes paprastai tai būna ta tema, kur interesai bent porą dešimtmečių sutapdavo. Tai čia kažkas panašaus, bet tokia akivaizdumo viršūnė: „niekas nenori branduolinio karo“. Rusijai tai gali būti bent simbolinis gestas, kad „kažką pasirašėme“.
Toks veido išsaugojimo ženklas. Aš manau, tai yra nuolaida Kremliui. Putinas aiškiai prašėsi: „na, padarykite nors kokį susitarimą dėl saugumo“. Ir gavosi tik tiek, dėl ko visi šiuo metu gali sutarti. Toks visiškai „mažiausias bendras vardiklis“. Kuris ir nieko per daug nereiškia. Bet Kremliui toks susitarimas gali leisti išsaugant veidą atsitraukti be karo nuo Ukrainos sienų“, – teigė T. Janeliūnas.
