Perkaista kulkosvaidžiai, vamzdžiuose lydosi kulkos
Pajėgas prie Ukrainos fronto linijos telkianti Rusijos kariuomenė negali pasigirti modernios technikos gausa, nemaža jos dalis buvo sunaikinta karo Ukrainoje pradžioje. Rusijos generolai ginkluotę ima iš rezervinių sandėlių, „atgaivinami“ dešimtmečius juose praleidę tankai ir šarvuočiai.
Akivaizdu, kad moraliai pasenusi sovietinė karo technika nepajėgi efektyviai konkuruoti su Ukrainai žadama Vakarų ginkluote, ypač – amerikietiškais ir vokiškais tankais. Visgi, Rusijos kariuomenė turi vieną išskirtinį privalumą – milžiniškus karių rezervus. Šį privalumą stengiamasi išnaudoti mūšio lauke, naudojama siaubinga taktika, kai ukrainiečių pozicijų puolimas organizuojamas bangomis, puolama būriais po 20–30 žmonių.
Vienas kvalifikuočiausių šio karo ekspertų, buvęs Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo pulkininkas Olegas Ždanovas pripažįsta, kad ši rusų naudojama taktika, kai rengiant besikartojančius puolimus pėstininkų būriais siekiama išsekinti Ukrainos karius, – labai pavojinga.
„Puolant vienam būriui arba dviem, karių grandinė būna nepalyginamai retesnė. Jeigu tai – apmokyti kariai, jie bėga ne tiesiai, o zigzagais ir pasilenkę, ginantis nuo tokios atakos net kulkosvaidžiai neduoda norimo efekto.
Čia jau kiekvienas karys turi šaudyti [į priešą – red.] taikydamasis, nes kulkosvaidžiai neatlaiko tokio intensyvaus šaudymo, labai sumažėja jų taiklumas. Intensyviai šaudant labai greitai perkaista kulkosvaidžio vamzdis, o tada kulkosvaidis ima „spjaudytis“. Kulka lydosi perkaitusiame vamzdyje ir nuskriejusi vos 30–40 metrų krinta ant žemės“, – savo tinklalaidėje atskleidė karybos ekspertas O. Ždanovas.
Efektyviausiai priešus „šienauja“ minosvaidžiai, tačiau šių ginklų trūksta
Atsargos pulkininkas pastebi, jog perkaitimo problema – išsprendžiama, būtina aušinti kulkosvaidžius arba keisti jų vamzdžius. Kai kurių ginklų konstrukcijos leidžia perkaitusius vamzdžius pakeisti itin greitai.
O. Ždanovas prisiminė, kad pratybų metu apmokant kulkosvaidininkus vamzdžius tenka keisti po kiekvieno intensyvaus šaudymo. Jie įkaista tiek, kad, įmetus į 20–25 litrų indą su tepalu, šis ima virti.
Dar viena problema, su kuria susiduria pėstininkų ataką stabdantys kulkosvaidininkai – didžiulė šūvių sklaida. Tai reiškia, kad kulkos skrieja ne tiesiai į taikinį, bet tam tikru spinduliu išsibarsto aplinkui jį.
„Taigi reikia naudoti minosvaidžius, tinka bet kokio kalibro. Nuo 60 mm kalibro būrio minosvaidžio, JAV kariuomenėje naudojamo 82 mm kuopos minosvaidžio iki 120 mm – pulko minosvaidžio.
Bet koks minosvaidis tinka, nes, pavyzdžiui, sprogus 120 mm kalibro granatai, jos skeveldros gali skrieti iki 400 metrų. Ir jos puolančius priešo pėstininkus šienauja tarsi dalgis“, – kovos su pėstininkais ypatumus apibūdino atsargos pulkininkas O. Ždanovas.
Jis yra ne kartą minėjęs, kad būtent minosvaidžių itin trūksta Ukrainos kariams. Panašu, kad ir paramą teikiančių NATO šalių arsenaluose jaučiamas šios ginkluotės trūkumas, nes minosvaidžių gaunama mažai, lyginant su kita ginkluote.
Palygino su Antrojo pasaulinio karo laikų skerdynėmis ir G. Žukovo naudota taktika
Rusų naudojama taktika, kai gynybinės pozicijos puolamos bangomis, kelia labai rimtą pavojų, tai O. Ždanovas iliustravo konkrečiais pavyzdžiais. Vykstant įnirtingiems mūšiams dėl Soledaro miesto, privačios karinės grupuotės „Wagner“ vadai į ataką vieną po kito siuntė užverbuotų kalinių būrius.
Net ir turėdami gerai parengtus kulkosvaidininkus Ukrainos kariai susidūrė su rimta problema; pasak karybos eksperto, nutikdavo ir taip, kad paskutinį puolantį priešo pėstininką kulkosvaidis pakirsdavo likus 5 metrams iki apkasų. Tai reiškia, kad priešas vienos atakos metu beveik spėdavo pasiekti ukrainiečių pozicijas.
„Tačiau sėkmingai atrėmus priešo ataką šoviniai jau būdavo pasibaigę, reikėdavo keisti kulkosvaidžių juostas. O tuo metu jau prasideda antroji atakos banga. Ir ką tada daryti, kuo šaudyti?
Ir čia yra didžiulė problema: nespėjau išguldyti pirmosios bangos, kai jau kyla antroji, dar 30 žmonių puola. Išeina, jog tiesiog fiziškai nespėjama naikinti tokio priešų kiekio“, – kalbėjo karybos ekspertas O. Ždanovas.
Šią Rusijos kariuomenės taktiką, kai siunčiant į ataką vieną karių būrį siekiama jų lavonais užverti mūšio lauką, pasiekti ribą, kai gynėjai jau nebespės keisti perkaitusių kulkosvaidžių šovinių juostų, atsargos pulkininkas lygina su Antrojo pasaulinio karo metu vykusiomis skerdynėmis.
Būtent šiuo būdu, visiškai negailėdamas savo karių, SSRS maršalas Georgijus Žukovas šturmavo įsitvirtinusių nacių pozicijas.
„Bangomis organizuojami puolimai – ypač pavojingi, juos atremti – labai sunku. Ir kai generalinis štabas praneša, jog per parą atremta 50 atakų, kalbama apie nežmoniškas mūsų karių pastangas“, – reziumavo karybos ekspertas O. Ždanovas.
