Vėjai pučia iš rytų
Būtent iš Rusijos ir kaimyninės Baltarusijos šiais metais į Lietuvą atkeliauja vis daugiau turistų ir poilsiautojų, suteikdami trapių vilčių ekonomikos krizės ir išaugusių mokesčių nustekentam atvykstamojo turizmo verslui. Pirmąjį metų ketvirtį Lietuvą aplankė 11 622 rusų turistai, o tai net 63% daugiau nei prieš metus. Galutiniai pirmojo pusmečio rezultatai dar nesudėlioti, tačiau viešbučių ir sanatorijų atstovai sako, kad svečių iš Rusijos srautas nesenka. Prakaitą nuo kaktos braukia ir Lietuvos konsulinių departamentų darbuotojai, nebespėjantys išduoti vizų visiems pageidaujantiems.
Iš viso šalies apgyvendinimo įstaigose šių metų I ketvirtį svečiams buvo suteikta mažiau nakvynių nei prieš metus (-6,5%), tačiau svečių iš Rusijos apsistojo dešimtadaliu, o iš Baltarusijos – net 18% daugiau. Tradiciškai gausiai Lietuvoje besilankančių europiečių – vokiečių, danų, švedų, suomių, estų, latvių, italų – šių metų pradžioje toliau mažėjo.
Grįžę namo, rusai žarsto Lietuvai komplimentus, kai kurie žada čia atvažiuoti vėl ir vėl. Tiesiog viskas, išskyrus tokias smulkmenas kaip lupikaujantys Vilniaus taksistai, mažoki viešbučio kambariai ar ekskursijų rusų kalba stoka, Lietuvoje yra „gerai“ arba „labai gerai“. Rusiškų interneto forumų, kuriuose tūkstančiai keliautojų dalijasi įspūdžiais iš svečių šalių, dalyviai ties Lietuva neabejodami rašo pliusą.
„Lietuvoje nustebino žmonių geranoriškumas. Nepasitaikė nė vieno atvejo, kad kas nors ignoruotų kokį nors mūsų prašymą. Lietuviai yra linkę bendrauti ir ramiai pereina prie rusų kalbos. Su vietos gyventojais parduotuvėse, transporte, muziejuose su malonumu kalbėjomės apie įvairiausius dalykus, taip pat ir apie praeitį, bet visada tai būdavo ramus neutralus, išlaikytas pokalbis be jokių perėjimų į asmeniškumus“,– Rusijos interneto erdvėje vis dar gyvą „Pabaltijo nacionalistų“ klišę griauna forumo dalyvis. Ir apibendrina: „Atrodo, kad turizmo sektorius Lietuvoje pačių lietuvių yra neįvertintas. Susidarė įspūdis, kad jie ne iki galo tiki, kad gali pilnavertiškai konkuruoti su kitomis Europos šalimis. O juk Lietuvoje yra daug ko įdomaus pamatyti“.
„Lietuviai man pasirodė viena pozityviausių tautų, su kuriomis keliaujant teko susitikti. Mano reitinguose juos lenkia nebent graikai.“
„Išvykdami ypatingų iliuzijų dėl mūsų poilsio neturėjome. Pirmiausia, garsusis Pabaltijo gyventojų požiūris į rusus iš esmės ir į turistus atskirai. Ir apie turizmo kompaniją, su kuria važiavome, atsiliepimai nebuvo labai geri.
Dėl lietuvių požiūrio… Ne apie personalą ar priimančios bendrovės atstovus, kurie privalo būti draugiški arba profesionaliai sudaryti įspūdį, kad yra malonūs – tokia jų pareiga. Kalbu tiesiog apie lietuvius ir tuos, kurie gyvena Lietuvoje. Dėmesingesio ir draugiškesio požiūrio į svečius nejaučiau nė vienoje šalyje.“
„Nepastebėjau jokio nacionalizmo. Visi absoliučiai normaliai reaguoja į rusų kalbą, nebando apsimesti nesuprantą ir pan., nors gyventojų rusų čia daug mažiau nei kitose Pabaltijo sostinėse. Iš visų trijų Vilnius mums labiausiai patiko.“
O štai atsiliepimas apie poilsio vietą Neringoje: „Nenurodysiu adreso, nes manyje kovoja du jausmai: ir žmonėms nori padėti, papasakoti apie nuostabią vietą, ir didžiulė baimė, kad ten privažiuos tautiečių ir viskas ten bus apdergta, o ore kabos riebūs keiksmažodžiai.“
„Čia tikra Europa.“
„Būtinai aplankykite Lietuvą, kol čia kainos nepavijo europinių. Galingi pietūs dviems už 15 EUR. Argi tai ne kainos?“
„Skraido į Vilnių iš Maskvos Utair, ir bilietą galima nusipirkti už tokią kainą, kad ir kalbėti juokinga. Vasarį pirmyn atgal – 3200 rub. O dar juokingiau – traukinio kupe į vieną pusę - 3900 rublių.“
„Ketvirtus metus renkamės savarankiškai. Dukart važiavome į Karlovy Vary, paskui dukart į Marianskie Lazne (Čekija). Šiemet nutarėme dėl įvairovės nuvažiuoti į Druskininkus. Nostalgija. 1988 m. gydžiausi ten Lietuvos sanatorijoje. Šį sykį važiavome savarankiškai, į apartamentus, kuriuos radome Druskininkų miesto tinklapyje. Schema tradicinė: bet dabar jau pakalbėjome per Skaipą su, kaip paaiškėjo žavinga šeimininke Irena, užsisakėme vaučerį. Paskui sekė dokumentų parengimas konsulatui, draudimo ir geležinkelio bilietų įsigijimas, vizos gavimas. Viskas ramu.
Vienu žodžiu, atvažiavome į Vilniaus stotį ir beeinant į autobusų stotį mus pričiupo taksistas, pasiūlęs už 200 Lt nuvežti į Druskininkus, pamelavęs, kad šiandien, sekmadienį, autobusai iki 13 val. nevažinėja. Bet internetas yra internetas: nusipirkome bilietą po 30 Lt ir 8.40 išvažiavome. Paskambinome mobiliu Irenai, ji ir atvežė mus iki buto, iki kurio tiesiai einant kokie 400 metrų.
Pasikeitėme suvenyrais, gavome reikalingą informaciją.
Grubiai tariant, mūsų lūkesčiai visiškai pasiteisino, nors esame ganėtinai išlepinti patirtimi ir dėmesiu.“
Rinka vos kvėpuoja
Pernai Lietuvos turizmo verslo padėtį jos dalyviai apibūdino nešykštėdami juodų spalvų. Į vieną krūvą susidėjo dėl pasaulinės ekonomikos krizės sumenkusi paklausa, taigi, ir turistų į Lietuvą srautas, o tai dar sustiprino dėl padidinto pridėtinės vertės mokesčio brangusios viešbučių paslaugos bei po nacionalinio oro vežėjo FlyLAL bankroto lyg į balą prasmegę tiesioginiai skrydžiai į Lietuvą.
Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos duomenimis, 2009 m. apgyvendinimo įstaigose Lietuvos gyventojai nakvojo 27%, o užsienio svečiai – 14% rečiau nei 2008-aisiais. Smarkiai krito ir iš atvykstamojo turizmo gaunamos pajamos.
Pernai turizmo pramonė patyrė priešinfarktinę būklę, konstatuoja ne tik verslininkai, bet ir turizmą prižiūrintys ir jo kryptį strateguojantys valdininkai. „Lyg tyčia viskas, kas blogiausia, supuolė į krūvą, verslą ištiko šokas“,– Keliui pasakoja Juozas Raguckas, Valstybinio turizmo departamento direktoriaus pavaduotojas.
Šiemet tiesioginiai skrydžiai į Vilnių sugrįžo, į Kauną atėjo Airijos pigių skrydžių kompanija „Ryanair“, pasaulinė ekonomikos krizė ne taip aštriai šiepia dantis, tačiau kalbėti apie atsigavimą dar anksti.
„Šiemet tikėjomės daug geresnių rezultatų. Krizė apslopo, lėktuvai leidžiasi, o turistų kaip nėra, taip nėra“,– „Keliui“ sakė bendrovės „Lithuanian Tours“, kurios specializacija – atvykstamasis turizmas, generalinis direktorius Kęstutis Ambrozaitis.
Verslas šiek tiek kruta tik Vilniuje ir Druskininkuose, o visur kitur reikalai dar prastesni nei pernai.
„Kalbėti apie rinkos atsigavimą nėra prasmės. Padėtis liūdna. Kol nebuvo skrydžių, turistai užmiršo, kas ta Lietuva. Šiandien turistas gali rinktis iš daugybės šalių. Jei šalis ar miestas apleidžia savo reklamą, jis išstumiamas iš rinkos ir užmirštamas. Konkurenciją tarp miestų ir šalių aiškiai pralaimime“,– konstatuoja K. Ambrozaitis.
J. Raguckas pripažįsta, kad ir metų pradžioje svečių Lietuvos viešbučiuose mažėjo, tiesa, ne taip smarkiai kaip pernai. „Tačiau matyti ir pragiedrulių – atvykstamojo turizmo pajamos 2010 m. I ketv. išaugo. Tiesa, vienas šis rodiklis nieko negarantuoja, bet nuteikia atsargiam optimizmui“,– viliasi jis.
Rusiškos viltys
Rusijoje, skirtingai nuo daugelio kitų šalių, Lietuva dar ne visiškai užmiršta. Čia tebetraukia gyvenimo vienoje valstybėje patirtis bei išlikę sentimentai, nelabai tolimi atstumai, galimybė susikalbėti rusiškai.
Su Lietuvos rinka dirbantys Rusijos turizmo operatoriai sako, kad, palyginti su 2009 m., kai rusų turistų srautas į Lietuvą buvo beveik išsekęs, šiemet pardavimai vėl pradėjo augti. Pasak jų, populiariausi tarp rusų yra savaitgalio turai į Vilnių ir Druskininkų kurortas.
„Svečiai iš Rusijos dažniausiai apsistoja ilgesniam, o tai reiškia, kad ir paslaugų perka daugiau. Labiausiai mėgsta Druskininkus, kiek mažiau – Palangą. Pasinaudoja SPA, apžiūri vieną kitą miestą. Ilgesnės kultūrinės ekskursijos po Lietuvą juos domina mažiau“,– tendencijas vardija ir K. Ambrozaitis.
Lietuva pralaimi
Tačiau konkuruodama dėl dosnių ir keliauti mėgstančių rusų turistų, Lietuva gauna į kaulus ne tik nuo tolimųjų šalių, bet ir nuo Baltijos sesių.
Rusijos statistikos tarnybos duomenimis, šių metų I ketv. rusų turistų į Lietuvą srautas išaugo 63% iki 11,6 tūkst., į Latviją – 41%, tačiau čia rusų turistų atvyko kone trečdaliu daugiau – beveik 16 tūkst., į Estiją – 178% (5,2 tūkst. svečių).
Šią vasarą rusų turizmo agentūros konstatuoja šiems laikams rekordinius kelionių į Latviją pardavimus, ypač – į Jūrmalą, kurios rinkodarinės „legendos“ neleido užmiršti gausi reklama, rusiškų dainų festivaliai bei nekilnojamasis turtas, kurio Jūrmaloje turi įgiję Rusijos piliečiai. Kai kurių rusų kelionių operatorių „latviški“ pardavimai pirmąjį pusmetį augo ne procentais, o kartais. Šią vasarą Jūrmala rusų poilsiautojų užgulta panašiai kaip sovietiniais laikais, sako jie.
Estija rusus domina mažiau, tačiau dėl gero susisiekimo keltais į turistinius paketus ji įsikomponuoja kaip kelionių po Skandinaviją dalis. Taip pat rusus domina gydomosios kurortologijos ir sveikatinimo turai.
Lietuvai, turinčiai europinio lygio Druskininkų kurortą su plačiausiu gydymo ir sveikatinimo paslaugų spektru, vieną švariausių Europos pajūrį Neringoje, UNESCO saugomą Vilniaus senamiestį ir daug kitų puikių vietų, privilioti rusų turistus sekasi sunkiausiai, konstatuoja rusų kelionių organizatoriai.
Jų teigimu, kelionių į Lietuvą pardavimams koją kiša vizų apiforminimas: ambasada reikalauja turisto ir kelionių organizatoriaus sutarties originalo, o stambioms kelionių organizavimo kompanijoms, kurios dalį paslaugų teikia per dilerių tinklą, tai labai nepatogu. „Dėl to turizmo srautus į Lietuvą daugiausia formuoja smulkūs operatoriai“,– sako Sergejus Michailovas, kelionių kompanijos Labirint atstovas.
„Mūsų partneriai sako, jog dėl sudėtingos vizų Lietuvos išdavimo tvarkos jiems daug patogiau pardavinėti keliones į Latviją ir Estiją“,– tvirtina ir K. Ambrozaitis.
Kadaise mėgta Palanga iš rusų poilsiautojų akiračio šiandien iškrenta ne vien dėl to, kad netolimos Jūrmalos vardas Rusijoje žinomas gerokai labiau, bet ir dėl sudėtingo susisiekimo. Nėra paprasta įtikinti žmones ryžtis gerą pusdienį trunkančiai kelionei – iš pradžių lėktuvu, paskui autobusu, kai jie gali per 3,5 valandos nuskristi į Graikiją ir iš lėktuvo išlipti vos ne ant jūros kranto – ir už tai jie moka mažiau, sako kelionių agentūros atstovė.
Druskininkai atsitiesia
Įveikti sunkmečio padarinius bene geriausiai sekasi Druskininkams, nors ir čia reikalai ne tokie sklandūs kaip norėtų verslininkai ir kurorto savivaldybė. „Šiemet beveik prisivijome 2008-uosius, padėtis aiškiai geresnė. Pirminiai pusmečio duomenys rodo svečių pagausėjimą 20%, palyginti su praėjusiais metais“,– santūriai džiaugiasi Kristina Miškinienė, Druskininkų savivaldybės mero pavaduotoja.
Per atvykstamojo turizmo verslą vėčiusius ir mėčiusius praėjusius metus Druskininkai neteko dalies turėtų svečių, tačiau kurorto praradimai ne tokie skaudūs kaip kultūrinį turizmą plėtojančių didžiųjų miestų ar nuo sezoniškumo kenčiančių pajūrio kurortų.
„Krizę mes irgi pajutome, netekome maždaug penktadalio rinkos, turėjome mažinti kainas, karpyti išlaidas, ypač atidžiai apgalvoti investicijas, tenkintis kuklesnėmis rinkodaros priemonėmis. Tačiau išgyvenome lengviau, nes žmonės nebuvo linkę atsisakyti sveikatinimosi ir sunkmečiu dažniau rinkosi Druskininkus, o ne poilsį prie kokios nors tolimos jūros“,– sako Eglė Rukšėnaitė, SPA Vilnius rinkodaros vadovė. Šiaip ar taip, per praėjusius metus nebankrutavo nė vienas Druskininkų viešbutis ar gydykla.
Atsigavimo viltys dar trapios: lietuvių, kurie iki krizės sudarydavo didžiąją dalį Druskininkų svečių, šiemet atvyksta mažiau. „Šio pusmečio rodikliai gerėjo tik užsieniečių dėka. Tokio tautiečių srauto kaip 2008 m. matyt dar ilgai nesulauksime“,– sako K. Miškinienė. Lietuvių norams pasisveikatinti kurorte koją kiša sumažėję atlyginimai ir pensijos, besiformuojančios atsargios vartojimo tradicijos.
Šiemet kurorte klientų daugėjo labiausiai iš Rusijos ir Vokietijos, kur itin gyvos sveikatinimosi ir sanatorinio gydymo tradicijos.
„Pačioje krizės duobėje, 2009 metais, Druskininkuose atsirado keletas aukštos kokybės poilsio ir sveikatingumo centrų – Eglė plius, Grand SPA Lietuva, o SPA Vilnius Sana atidarė naują sveikatingumo kompleksą. Būtent čia ir pradėjo važiuoti poilsiautojai iš Rusijos. Jie paprastai renkasi 4 žvaigždučių sanatorijas ir SPA“,– pasakoja Druskininkų vicemerė.
Druskininkai, kur vienu metu gali apsigyvendinti per 5 tūkst. svečių, buvo pilnutėliai per žiemos šventes, netrūksta poilsiaujančių liepą, kone visos vietos rezervuotos rugpjūčiui.
Skirtingai nei lietuviai ir kaimyninių šalių turistai, kurie Druskininkuose dažniausiai renkasi savaitgalio poilsį, iš tolesnių šalių atvykę svečiai kurorte išbūna visą sveikatinimosi kursą – savaitę ir ilgiau. Druskininkiečiams tai įrodymas, kad atvykstamąjį turizmą būtina skatinti.
K. Miškinienė piešia tipišką svečio iš Rusijos ir Baltarusijos portretą: pasiturintys, išsilavinę, investicijų į sveikatą ir profilaktiką naudą puikiai suprantantys žmonės.
Puikias sveikatinimo ir gydymo bazes per pastaruosius metus įsirengusių ir atnaujinusių Druskininkų pagrindiniai konkurentai, specialistų nuomone, galėtų būti čekų Karlovy Vary, kai kurie Estijos cetrai, priviliojantys nemažai klientų iš turtingos Skandinavijos, Lenkijos kurortai. Poilsinės SPA sektorius stiprus Jūrmaloje.
„Tačiau tokios unikalios kombinacijos kaip Druskininkuose – su gydymu, SPA, mineraliniu vandeniu, pramogų bei poilsio vietomis, tokiomis kaip Druskininkų vandens parkas, nelabai kur rasi“,– tvirtina K. Miškinienė.
Tad kodėl Karlovy Vary žinomas visoje Europoje, o Druskininkai – ne? Atsakymas paprastutis: Karlovy Vary reklamai daugelyje šalių, taip pat ir Rusijoje, valstybė meta didžiulius pinigus. Tai ne tik dalyvavimas vienoje kitoje mugėje, ką, deja, galime sau leisti mes.
Nėra pinigų – nėra rinkodaros
Šiemet Lietuvos turizmo rinkodarai pinigų biudžete beveik nenumatyta. Turizmo departamentas daugiausia naudoja ES struktūrinių fondų lėšas, už kurias vykdoma keletas programų – nenukrypstant nuo griežtų ES reikalavimų.
„Biudžete numatyta 0,5 mln. Lt visoms turizmo plėtros programos įgyvendinimo reikmėms – rinkodarai, narystės mokesčiams. Tačiau turime apie 8 mln. Lt ES struktūrinių fondų lėšų. Veikla, kuri anksčiau buvo vykdoma biudžeto asignavimo pinigais, dabar perorganizuota ir įgyvendinama kitu principu, pagal projektus“,– sako J. Raguckas.
Iki krizės turizmo rinkodaros priemonėms įgyvendinti kasmet buvo skiriama vis daugiau valstybės biudžeto lėšų, kol 2008 m. buvo pasiekta rekordinė 8,4 mln. Lt suma. Tačiau 2009 m. dėl lėšų stokos rinkodaros priemonių finansavimas sumenko perpus – iki 4,3 mln. Lt.
Tai, kad „savų“ pinigų beveik nėra, neleidžia veikti mobiliai ir operatyviai, pripažįsta jis. „Tačiau džiaugiamės bent tuo, kad yra pinigų projektams įgyvendinti. Tai tie patys pinigai, tik panaudojimo procedūros sudėtingesnės“,– aiškina departamento atstovas.
Katino ašaros
Atsiradus naujiems skrydžiams į Lietuvą, jų populiarinimui Vyriausybė nutarė skirti papildomus 15 mln. Lt, tačiau kam jie bus skirti, kol kas neaišku. Lėšos greičiausiai atiteks Susisiekimo ministerijos, kuruojančios valstybinius oro uostus, žinion. Anot Tomo Vaišvilos, Tarptautinio Vilniaus oro uosto vadovo, norint pritraukti turistų į Lietuvą, vykdomos rinkodaros aiškiai nepakanka – reikėtų važiuoti per užsienio kelionių organizatorius, kartu su jais imtis įgyvendinti rinkodaros programas – taip esą daro daugelis išvysčiusių turizmo šalių.
J. Raguckas abejoja: rinkodara turėtų būti atliekama komplesiškai, veiksmai derinami, todėl ir nemenka injekcija į skrydžių populiarinimą gali duoti mažai naudos. „Dalis naujų skrydžių sunkiai pritaikomi turizmo reikmėms. Matome daug desperatiškų judesių – skrydžiai atsiranda, nepasitvirtina ir dingsta. Todėl planinga atvykstamojo turizmo rinkodara tampa neįmanoma – gali agituoti skristi iš Berlyno į Lietuvą, o netrukus paaiškėja, kad šios krypties nebelieka“,– pastebi jis.
Pasak Druskininkų vicemerės, savivaldybė miestą reklamuoja kaip išmanydama, tačiau tai, ką tam gali skirti, – katino ašaros, daugiausia nubrauktos nuo ES finansuojamų projektų „minkštosios dalies“. „Remiamės vos ne tuo, kad informacija apie Druskininkus perduodama iš lūpų į lūpas. Ir netgi tai veikia!“ Tačiau valstybės paramos trūksta kaip oro“,– kalba ji.
Jos nuomone, milžiniškos Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirtos lėšos neprisidėjo prie šalies vardo garsinimo ir, galima sakyti, buvo išmestos į balą – o juk buvo galima įgyvendinti apgalvotą reklaminę kampaniją, bent jau artimosiose rinkose.
Visos šalys uoliai rūpinasi šalies reklama, nes išplėtotas turizmas neša didžiules pajams. „O turizmo pagrindas tokiose ypatingų kultūrinių objektų neturinčiose šalyse kaip Lietuva paprastai būna kurortai. Aplink juos „klijuojamos“ visos kitos paslaugos – agroturizmas, turistavimas nacionaliniuose parkuose, kultūrinis turizmas. Juk ir šiandien iš Druskininkų nuolat kursuoja ekskursantų autobusai į Vilnių, Kauną, Trakus“,– schemą dėlioja K. Miškienienė.
Lietuvos nežino
„Maskvoje mums tiesiai šviesiai sako: apie Lietuvą nieko nežinome, kodėl turėtume čia važiuoti? Išaugo nauja rusų karta, kuri Lietuvą turi atrasti iš naujo. O jie smalsūs, mėgsta keliauti, turi pinigų, džiaugtųsi galėdami ir svečiame krašte susikalbėti rusiškai, kartu gauti kokybiškas sveikatinimo paslaugas, aplankyti Lietuvos miestus. Tačiau Lietuvos niekas nereklamuoja, o šalies biudžetas ir verslas praranda milijonus“,– į valstybės biudžeto skylių lopymo mokesčiais alternatyvą baksnoja Violeta Boreikienė, koncerno Achemos Grupė rinkodaros direktoriaus pavaduotoja, atsakinga už kurortų sektorių. Tarp jų – ir už naujausią sveikatos ir poilsio centrą Druskininkuose Grand SPA Lietuva.
„Valstybė turizmo rinkodarai skiria apgailėtinai mažai, netgi palyginti su Latvija, kuri nuo krizės nukentėjo labiau nei mes. Atvažiuoja į Druskininkus žymiausi Rusijos kurortologai ir išsižioja iš nuostabos: turite tokią infrastruktūrą, teikiate tokias paslaugas, bet kodėl apie jus netgi mes nežinome?“,– "Keliui" sako Valdas Trinkūnas, Druskininkų SPA Vilniaus valdančios UAB Raminora generalinis direktorius. Vienai kuriai įmonei, ir dar krizės metu, užsiimti rinkodara užsienio šalyje – ne pagal kišenę.
„Alytaus apskrityje esame vieni didžiausių mokesčių mokėtojų. Galėtų valstybė ir verslui truputį padėti, juk ir pačiai iš to vėliau būtų naudos“,– svarsto jis. Ir išsyk pasitaiso: tokie norai vargu ar bus išgirsti. Juk nesyk bandyta „vargšei nesupratingai valstybei įkvėpti proto“, tačiau rezultatai...
Norėtų bent tinklapio
Verslas valstybės prašo padėti įgyvendinti bent palyginti nebrangius internetinės rinkodaros projektus. „Reikėtų, kad Lietuva atsirastų patrauklioje internetinėje erdvėje, kur būtų išdėstytos jos galimybės“,– siūlo K. Ambrozaitis.
„Dabar tik vienas kitas klientas susiranda mus per internetą, nors internetinė rinkodara žada didelės perspektyvas. Visoms Lietuvos įmonėms būtų naudinga, kad privatūs asmenys mus susirastų per internetą, gautų vizas, tiesiai nusipirktų bilietus, rezervuotų vietas viešbučiuose“,– elementariausias ateities aktualijas brėžia V. Boreikienė ir siūlo: ar nebūtų efektyviau turizmo rinkodarai šiemet skirtus 0,5 mln. Lt panaudoti kokybiškai interneto svetainei apie Lietuvą sukurti ir jai reklamuoti bent jau tikslinėse rinkose – Rusijoje, Vokietijoje, Skandinavijoje.
Vis tos vizos
Ir kurortų savivaldybė, ir turizmo organizatoriai, ir sveikatinimo centrų atstovai, klausiami, kas trukdo Lietuvai prisivilioti daugiau svečių iš Rusijos, atsako tarsi susitarę: vizos ir dar kartą vizos.
Anot jų, į biurokratines kliūtis atsimuša ir kurorto savivaldybės bei sveikatinimo įstaigų specialistų pastangos reklamuoti Druskininkų vardą.
V. Trinkūnas neslepia emocijų: „Esu susigėdęs ir piktas.“
„Išvakarėse bendravome su žymiais Rusijos kurortologais, lankėsi čia visa delegacija. Akademikas profesorius Aleksandras Razumovas, Rusijos Reabilitacinės medicinos ir kurortologijos asociacijos vadovas, mus visą vakarą gyrė, sakė, kad turime puikią infrastruktūrą, stebėjosi, kad išlaikėme gydomąją kurortologiją, įvertino, kad Druskininkai prilygsta ir pranoksta daugelį Europos kurortų, kalbėjo, kad pas mus galėtų ir norėtų atvažiuoti „vipiniai“ klientai ir... vis patarinėjo ką nors daryti dėl vizų. Vizų problemų akademikas, atvykdamas su ofialia delegacija, patyrė savo kailiu – viza jam buvo išduota vos trims dienoms, nors žmogus pageidavo Lietuvoje paviešėti ilgiau“,– šviežiausią istoriją dėsto V. Trinkūnas ir rodo storą aplanką, į kurį sega informaciją apie prarastus klientus, kurie pageidavo ilsėtis Druskininkuose, bet neatvažiavo, nes negavo vizų.
Anot jo, kone visos kitos Šengeno erdvei priklausančios šalys randa būdų, kaip neatstumti turistų iš Rusijos ir NVS, lengvina vizų išdavimo sąlygas, o Lietuvoje klesti biurokratizmas.
„Rusai atvažiuoja, sumoka už vizas, apkrauna mus darbu, atveža į Lietuvą pinigus, mes mokame mokesčius ir įdarbiname žmones. Atvykę į Druskininkus, jie į lauką neišlenda – nei šnipinėja, nei lietuvišką tanką fotografuoja, tik gydomajame purve guli ir vonioje tarp burbulų. Nematau logiškų motyvų, kodėl gydytis ar turistauti vykstantiems žmonės nebūtų galima lengvai išduoti vizų“,– piktinasi V. Trinkūnas.
„Neišnaudojame Rusijos ir Baltarusijos rinkų vien dėl biurokratinių kliūčių“,– tvirtina K. Ambrozaitis.
Dėl stringančio vizų išdavimo grūmoja ir palangiškiai: jau vasarop prie Lietuvos konsulinių skyrių Baltarusijoje, Kaliningrade, Maskvoje nusidriekė eilės, todėl dalis norinčių keliauti į Lietuvą buvo priversti pakeisti savo planus. Vadinasi, kovą dėl turistų vėl laimi kaimyninės šalys, turistines vizas išduodančios ilgesniam laikui ir gerokai paprasčiau.
Konsuliniai departamentai tvirtina, kad užplūdus norinčiųjų gauti Lietuvos vizas, darbuotojai tiesiog nesusidoroja su darbo apimtimis, o priimti papildomų specialistų nėra galimybių – dėl lėšų stokos Užsienio reikalų ministerija nė cento negali skirti naujiems darbuotojams priimti.
J. Raguckas ramina, kad verslas gerokai pervertina vizų išdavimo problemų poveikį atvykstamajam turizmui. „Turisto pasirinkimą lemia ne vizos ar sudėtingesnė jų išdavimo tvarka, o visas faktorių komplekstas. Skrydžių kaina, ypač iš Rusijos, tikrai ne pati mažiausia, pasiekiamumas ne visada patogus, paslaugos taip pat ne pačios pigiausios. Visa tai kartu ir nulemia tai, kad neatlaikome konkurencijos. Turime žvelgti kompleksiškai“,– aiškina valdininkas.
Tačiau pasižvalgius po modernius ir išgražėjusius Druskininkus, pasiklausius įvairiakalbės poilsiautojų šnekos, užmetus akį į įpusėjusias uždaros slidinėjimo arenos, kuri, savivaldybės įsitikinimu, tikrai gali tapti dar vienu kurorto traukos centru, statybas, sužiba viltis – o gal ne viskas taip blogai?
Prieš dešimtmetį Druskininkai buvo beveik ištrinti iš kurortų žemėlapio – viena po kitos bankrutavo sanatorijos, poilsiautojų mažėjo, augo nusikalstamumas, o nedarbas mušė Lietuvos rekordus. Tačiau miesto valdžiai užteko išminties ir ryžto sukurti kuroro viziją, nusistatyti strategiją, pagrįstą savivaldybės ir verslo partneryste, ir žingsnis po žingsnio ją įgyvendinti.
Jei panašūs į druskininkiečius valdininkai atsidurtų bangos viršūnėje ir jiems būtų patikėta šalies turizmo plėtra, tikėtina, kad vizų išdavimo klausimai supaprastėtų, valstybė surastų efektyvias ir ne tokias jau brangias, palyginti su grąža, rinkodaros priemones.