„Tai, kas jis darė, tiesiog peržengė suvokimo ribas. Tai buvo įkvėpimo polėkis“, - velionį lietuvių aktorių Vytautą Šapranauską prisimena jo kolega iš Lietuvos rusų dramos teatro, aktorius ir režisierius Jurijus Ščiuckij.

Vaikystė tarp rusų, tad kalbėti buvo lengviau nei lietuviškai

1976 – 1980 metais V. Šapranauskas studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Vitalijaus Lanskojaus ir Algės Savickaitės kurse. 1977 metais Vytautas šiame teatre suvaidino savo pirmajame spektaklyje „Skutarevskis“ (rež. V. Lanskojus). Tiesa, pirmasis jo vaidmuo buvo masinėse scenose. Rusų dramos teatre jis dirbo iki 1990-ųjų, kai išėjo į Mažąjį teatrą pas garsų režisierių Rimą Tuminą.

Rusų teatre jis sukūrė vaidmenis spektakliuose „Grįžtamasis ryšys" (1981, rež. V.Zacharovas), „Arena“ (1981, rež. I.Nikolajevas), „Slenkstis“ (1982, rež. S. Koromščikovas), „Ekspromtas“ (1987, rež. A.Vilkinas), „Meistras ir Margarita“ (1988, rež. R.Viktiukas), „Kvietimas į ešafotą“ (1989, rež. G. Gladij), „Snieguolė ir septyni nykštukai“ bei kt.

„Aš augau Vilniuje, kieme visi kalbėjo rusiškai. Aš lankiau rusų darželį, todėl kalbėti rusiškai man buvau lengviau negu lietuviškai“, - yra sakęs V. Šapranauskas, atsakydamas į klausimą, kodėl savo karjerą pradėjo Rusų dramos teatre.

J. Ščiuckij: „Jeigu būtų gėręs, bet šiek tiek mažiau..."

„Jis buvo ne tik talentingas aktorius, jis buvo daugiau negu talentingas. Jeigu jis būtų gėręs, bet šiek tiek mažiau, galbūt jo likimas būtų buvęs kitoks, o jis pats būtų galėjęs iškilti labai aukštai. Tai buvo labai turtinga asmenybė, labai lengvai pajuntanti ir pagaunanti prasmę to, kas vyksta“, - sakė V. Šapranausko kolega iš Rusų dramos teatro J. Ščiuckij.

„Pamenu, kaip jis repetavo caraičio Aleksejaus vaidmenį spektakliui pagal D. Merežkovskio „Kristų ir Antikristą“. Tai buvo kažkas unikalaus. Tai, ką jis darė, buvo už suvokimo ribų. Tai buvo įkvėpimo polėkis. Išeidamas iš teatro jis pasakė, kad vis tiek atliks šį vaidmenį ir atėjo jo atlikti, bet repeticijų jau nebebuvo. Jau daug kas buvo praleista. Užtai po spektaklio pareiškė: „Taip, šiandien prisigersiu, nes suvaidinau ne tai ir ne taip, kaip norėjau ir galėjau“. Tačiau per repeticijas tai būdavo kai kas unikalaus“, - prisiminimais dalijosi aktorius.

J. Ščiuckij prisiminė ir kitą V. Šapranausko vaidmenį – spektaklyje „Kvietimas į ešafotą“.

„Tai irgi buvo kažkokių visiškai neįtikėtinų atradimų fejerverkas: absoliuti laisvė scenoje, pokštai, ir viskas buvo savo vietoje – tiek cinizmas, tiek pažeidžiamumas. Mes tikrai praradome didį aktorių. Vėliau ir pas R. Tuminą jis nuostabiai dirbo: ir „Maskarade“, ir „Revizoriuje“. Kartais žiūriu filmus, kuriuose jis vaidina, ir kai tik jis pasirodo kadre, iš karto prikausto žvilgsnį“, – pasakojo J. Ščiuckij.

Ypač daug juokaudavo vaidindami vaikams

Rusų dramos teatro aktorius prisimena, kad scenoje, ypač per spektaklius vaikams, jie daug juokaudavo. Ne išimtis buvo ir Vytauto vaidmuo spektaklyje „Du klevai“, kur jis vaidino Ivanušką.

„Ten jis nuolat pokštaudavo. Susilažinęs galėdavo padaryti bet ką: galėdavo griūti lyg negyvas ir tuoj pat pašokti. Scenoje galėjo pateisinti bet ką. Jis taip ir darydavo, net jei reikėdavo vaidinti kažkokį kvailelį... Mes daug pokštaudavome. Žinote, kai vaikiškus spektaklius vaidinti po šimtą kartų, tai pradedi įterpinėti savo juokelius“, – teigė J. Šiuckij.

„Prisimenu, kartą stebėjau, kaip jis atlieka nereikšmingą epizodą. Jam reikėjo tiesiog kažką skusti. Tačiau jis tai darė taip mitriai, jog pagalvojau: „Na, palauk, šitas vaikinukas dar parodys, ką gali“. Ir iš tikrųjų, parodė. Mūsų teatre jis daug pasiekė ir išėjo ne žemiau, bet aukščiau – į Mažąjį teatrą pas patį R. Tuminą“, - pridūrė J. Šiuckij.

Darbai kine

Pastaruoju metu V. Šapranauskas vedė televizijos laidas TV3 televizijoje, vaidino filmuose „Valentinas vienas“, „Zero 2”, „Vilniaus getas“, „Lernavan“ bei seriale „Moterys meluoja geriau“.

Sovietiniais laikais kino ekranuose pasirodė keli filmai su jo vaidmenimis: „Medaus mėnuo Amerikoje“, „Amerikietiška tragedija“, taip pat „Chameleono žaidimai“, „Sofija Kovalevskaja“ ir „Turtuolis, vargšas...“.