Vilniuje neliko morgo
Pertvarkant sostinės Šiaurės miestelio teritoriją joje veikęs Teismo medicinos institutas (TMI) bei jo kaimynystėje funkcionavęs miesto morgas buvo iškelti. TMI veiklą pratęsė naujoje vietoje, tačiau miesto morgas iki šiol taip ir neįsikūrė. Šią problemą išspręsti buvo įsipareigojusi Vyriausybė, privalėjusi parengti teritorinės lavoninės reglamentą. Jis dienos šviesą išvysti turėjo iki
2008 m. antrojo ketvirčio. Praslinkus lygiai dvejiems metams, tenka konstatuoti, kad šią problemą reglamentuojantys norminiai aktai neparengti. Kartu kyla pagrįstas nerimas, kad tai padaryta bus dar negreitai.
Mirtis kartais pasitinka ir gatvėje
Kiekvienais metais šalyje vidutiniškai miršta 42–45 tūkst. gyventojų. Smurtinės mirtys arba įtarimai dėl mirtį sukėlusio smurto, kai reikia teismo medikų išvadų, sudaro vidutiniškai apie 18 proc. Taigi per metus TMI, kuris neseniai tapo Valstybine teismo medicinos tarnyba prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atliekama per 7 tūkst. ekspertizių.
Šalies gyventojai apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu. Už jį gautos lėšos patenka į pirminės sveikatos priežiūros įstaigas. O jeigu žmogus šiose įstaigose nesilanko, medikai neprisiima atsakomybės už jo sveikatą. Pasitaiko kurioziškų atvejų, kai net porą dešimtmečių jautęsis sveikas ir poliklinikoje nesilankęs žmogus numiršta būtent atvykęs pas savo šeimos gydytoją. Tačiau netgi tokiu atveju poliklinikos medikai atsisako nustatyti mirties priežastį, todėl mirusysis vežamas teismo medicinos ekspertams. Kyla klausimas – kodėl teismo medicinos ekspertai turi naudoti biudžeto lėšas dalykams, už kuriuos jau sumokėta iš privalomojo sveikatos draudimo?
Primesta funkcija
Pagal nustatytą tvarką Valstybinė teismo medicinos tarnyba privalo priimti tyrimams smurtinių mirčių aukas bei mirusiuosius, kurie galbūt mirė smurtine mirtimi, taip pat neatpažintus asmenis. Per metus čia patenka kas penktas šeštas miręs šalies gyventojas. Šiuo metu teisės aktuose nėra reglamentuota, kas turi paimti ir atvežti lavonus, kas, kur ir kiek laiko privalo juos saugoti iki teismo medicinos ekspertizės. Šią funkciją vis bandoma primesti Valstybinei teismo medicinos tarnybai.
Peršasi išvada, kad racionaliausia būtų įrengti municipalines teritorines lavonines, į kurias būtų vežami tą parą mirę žmonės. Po medikų, ikiteisminio tyrimo specialistų ir teismo medicinos ekspertų išvadų jie būtų atiduodami artimiesiems. Čia taip pat būtų galima saugoti lavonus keturias paras ar net ilgiau, jeigu to reikia teismo tyrimui. Tada nekiltų klausimas, kur turėtų būti gabenami mirusieji, kurių mirties priežastis akivaizdžiai nėra smurtinė, kol jais pasirūpins artimieji? Tarkime, ėjo gatve žmogus, patyrė infarktą ir numirė. Tai ne teismo medicinos ekspertų, o bendra valstybės problema, kurią privalo reglamentuoti įstatymai. Bet Lietuvoje kažkodėl niekas nėra įpareigotas spręsti šios problemos.
Gelbsti privati iniciatyva
Įdomiausia, kad kol valdžios atstovai tūpčiojo vietoje, teritorinė lavoninė buvo įsteigta privačia iniciatyva. Tokia įstaiga veikia jau ne vienus metus.
Pasak bendrovės „Lakrima“ vadovo Sigito Mickaus, prieš dešimtmetį įmonė išperkamąja nuoma įsigijo šiuolaikinius reikalavimus atitinkančią palaikų saugojimo įrangą. Ji buvo neatlygintinai perduota ir sumontuota tuometiniame morge, įsikūrusiame Šiaurės miestelyje. Pertvarkant šią sostinės dalį, morgas buvo panaikintas, o vietos įrangai, skirtai palaikams saugoti, nebeliko.
Tuomet S.Mickus ėmė belstis į įvairias instancijas ir kėlė teritorinės lavoninės steigimo būtinybę. Apklausus laidojimo įmones, Olandų gatvėje esantys „Vilniaus laidojimo rūmai“ pirmieji sutiko priglausti be pastogės likusią palaikų saugojimo įrangą. Šaldytuvai buvo perkelti į šią įmonę, o teritorinės lavoninės struktūra pateikta įvertinti Vilniaus savivaldybei.
Vėluojančio įstatymo pinklėse
Vilniaus savivaldybės Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo Regimanto Paulionio teigimu, teritorinės lavoninės mechanizmas buvo suderintas su įvairiomis institucijomis, su policija, tuometiniu TMI, Generaline prokuratūra. Pasak jos atstovo Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiojo prokuroro Zenono Buroko, teritorinės lavoninės funkcijos atitiko visus teisėsaugos institucijų, vykdančių ikiteisminius tyrimus, bei įstatymuose numatytus žmogaus teisių, kūno saugojimo, mirties priežasties nustatymo ir mirusiųjų palaikų palaidojimo reikalavimus.
Šios įstaigos reglamente užfiksuotas ir toks įsipareigojimas – teritorinėje lavoninėje visi neatpažinti, nežinomi bei teismo medicinos tyrimui nukreipti mirusiųjų kūnai iki mėnesio saugomi nemokamai.
Jei visa minėta tvarka iki šiol funkcionuoja ir teisę teikti šios srities paslaugas įmonės įgyja konkurso keliu, kam apskritai teritorinės lavoninės statusą reikėtų apibrėžti įstatymu? Atsakymas paprastas – vien todėl, kad nebūtų švaistomos biudžeto lėšos bei teismo medicinos ekspertams nebūtų primetamos lavonų saugotojų funkcijos.