aA
Nors šiandien dažnai džiaugiamės vis didėjančia tolerancija, deja, taip atrodo ne visiems. Prieš kelerius metus, ruošdamiesi operos „Trubadūras“ pastatymui, Vilnius City Opera kalbino taborą palikusią Boženą Karvelienę, papasakojusią daug kam nepažintą romų gyvenimo kasdienybę. Šį kartą, prieš balandžio 5–8 d. G. Verdi operos, pasakojančios tragišką čigonės istoriją, spektaklius, VCO akiratyje atsirado nauja istorija.
© AFP/Scanpix

Pasidalinus viešu kvietimu romams apsilankyti operoje nemokamai, režisierę Dalią Ibelhauptaitę pasitiko ir kandžios replikos, ir padėkos žodžiai. Socialiniame tinkle palaikymą VCO idėjai išsakiusi romė Erika (vardas pakeistas), sutiko pasidalinti savo sudėtingo gyvenimo istorija. Ne vieną likimo smūgį išgyvenusi moteris iki šiandien kupina optimizmo ir nuolat siekia jo neprarasti, nors, kaip ji pati prisipažįsta, „Kartais pykstu ant netolerantiškų žmonių, rasistų, nes būtent dėl jų aš gėdinuosi, slepiuosi, o tai reiškia, jog negaliu būti tuo, kas iš tiesų esu.“ Tai, ką mes įsivaizduojame esant netolerancija, ir tai, ką išgirstame iš moterų, kurios susiduria su tuo šiandien Lietuvoje, yra žiauriau už bet kokį operos siužetą, todėl negalime nepasidalinti šiais pasakojimais su jumis.

– Augote ir tabore, ir už jo ribų. Kokią savo vaikystę atsimenate?

– Mano vaikystė... turbūt norėčiau ją išbraukti iš savo gyvenimo. Dabar man yra 30 metų ir aš visuomet sakau, kad tarp savų jaučiuosi svetima, o tarp svetimų – sava. Taip save apibūdinčiau.

Iš pradžių, iki devynerių metų, augau su mama čigone, tėčiu lietuviu. Čigoniškai kalbėti visiškai nemokėjau, kol buvo gyvas tėtis, o jam mirus labai greitai atsirado patėvis ir teko išmokti romų kalbą. Išvažiavome į taborą. Teko mokytis kalbos, nes nuvažiavus nieko nesupratau ir į mane žiūrėjo kaip į nieko nesuprantančią vištelę...

Kai man suėjo 14 metų, tiesiog pabėgau iš taboro į savo gimtąjį Panevėžį. Pasiskundžiau savo auklėtojai, mokyklos socialinei darbuotojai, kad mama ir patėvis mane nori parduoti už auksą, nes, na, ten taip yra. Tabore mergaitės yra žalojamos ir psichiškai, ir dvasiškai – man tai tikrai nėra priimtina, kai jos, dar nesubrendusios, yra ištekinamos už žymiai vyresnių vyrų. Manau, jog čia turėtų įsikišti ir valstybės darbuotojai, turėtų būti imamasi veiksmų.

Aš labai prieštaravau mamai, nes man įstrigo tėčio žodžiai, kad mokslas yra tavo duona. Ir jis tikrai yra teisus. Mama manęs niekada neskatino mokytis, ji pati nemoka nei skaityti, nei rašyti. Iš dalies, tabore įvertinau, kad noriu gyventi kitaip. Ten nėra jokio paskatinimo, civilizacijos... Tokia ir vaikystė – ne iš lengvųjų.

– Ar anksti susidūrėte su netolerancija?

– Antroje klasėje. Atsimenu, tuo metu ėjau į mokyklą-darželį, kokie tais laikais buvo. Viskas buvo labai gerai, kol nepamatė mano mamos. Kitas dalykas – mano mama yra vyresnė negu kitos mamos, tad visi galvodavo, kad ji – mano močiutė...

Tais laikais buvo kontrabandinės cigaretės „Saint George“, tai mane taip ir pravardžiuodavo. Kai mokiausi mokykloje, mane dėl to, kad esu kitatautė, sumušė keturi vaikinai. Nesakau, kad pati nebuvau aštraus charakterio – į patyčias reaguodavau labai skaudžiai, bet stengdavausi to neparodyti, nes man atrodydavo, kad tą parodžius, tai iššauks dar didesnę reakciją į mane.

Tuomet konfliktas vyko su klasioke, man tikrai būdavo skaudu, kai į mane spjaudydavo, mėtydavo pieštukus ar dar kažką. Tiesiog neiškentėjau, vieną diena priėjau ir pasakiau jai: „Tu atsiknisk“. Ji pasiskundė broliui, kad „čigonė čia prie manęs lenda“. Atsimenu, tada buvo penktadienis. Iš pradžių mane klasės draugės sumušė trise, o pirmadienį mane sumušė keturi vaikinai. Spardė tol, kol man trūko žarnos. Gulėjau ligoninėje, psichosomatiniame skyriuje, man buvo potrauminis streso sutrikimas.

Vėliau mečiau tą mokyklą ir išėjau mokytis į muzikos konservatoriją. Ten gal ir buvo keli rasizmo atvejai, bet aš nereagavau. Iš mokytojų niekada gyvenime nesu girdėjusi „čigonė“. Jeigu kažką sakydavo, tai, kad aš – „romiukė“, bet labai talentinga su šimtaprocentine klausa. Į mane žiūrėjo kaip į talentingą vaiką, ko nebuvo anoje mokykloje, net atsimenu vienos matematikos mokytojos žodžius: „Tie čigonai. Dar tiems čigonams per mažai“. Tiesa, ji buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn.

Iš tiesų, labai anksti susidūriau ir susiduriu su netolerancija iki dabar. Labai stengiuosi slėpti savo tautybę, gal ir nesu visai panaši į romę, bet vis tiek bruožai ryškiai skiriasi. Visą gyvenimą meluoju, kad esu moldavė. Vieniems tai prilimpa, kitiems – ne.

– Tad suradote savų būdų, kaip su tuo tvarkytis?

– Tiesiog norisi parodyti, kad ne visi čigonai yra taboras. Ne visi esam tokie, kaip mus apibūdina: žmogžudžiai, šiukšlės ir taip toliau. Kai prasideda kalba apie romus, lietuviams visada sakau, jog yra dvi pusės. Tarkime, pas romus nėra tokio dalyko kaip vienos nakties nuotykis. Pas mus nėra to, kas yra gana normalu europietiškoje kultūroje. Mes nemėtome savo vaikų į šulinius.

Vėlgi, pažvelkime į statistiką: kiek už žmogžudystę nuteisiama čigonų ir kiek – lietuvių. Ar kai sako, kad va, čigonai narkotikus pardavinėja. Bet iš kur jie gauna narkotikus? Čigonai be lietuvio negaus priemonių jų pasigaminti. Bet svarbiausia – aš nesu tokia, tiesiog visiems yra dedama etiketė pagal taborą. Pati turiu brolį narkomaną, bet jo mentalitetas visiškai kitoks, mes labai skirtingi...

Kad ir kaip norėčiau būti lietuvė, bet vis tiek esu čigonė. Kad ir kaip būtų, tas kraujas manyje yra. Ateis laikas, kada aš drąsiai atsistosiu ir pasakysiu, kad esu čigonė. Greitu metu žadu atidaryti savo verslą ir noriu parodyti, kad mes, čigonai, irgi galime kažką pasiekti. Tai bus grožio akademija. Tada, kai tvirtai stovėsiu ant kojų ir kai būsiu kažką pasiekusi, drąsiai pasakysiu, kad aš esu čigonė. Ir mano salono pavadinimas bus susijęs su kažkuo čigonišku.

Tiek, kiek esu užgauliota, kiek turėjau kritimų, turėčiau nekęsti lietuvių, bet visuomet sakau ir savo mamai, kuri vis kartoja, kad „tie lietuviai mūsų nemėgsta“, primenu, kad mes kiekvieną dieną einame pas lietuvį pirkti dešros ir duonos. Mes vedam savo vaikus pas lietuvį, kad jis juos pagydytų, kiekvieną dieną autobuso vairuotojui, tam pačiam lietuviui, sakom „ačiū“. Mes be jūsų, be lietuvių, be jūsų pagalbos, patys esame niekas. Visada sakau, kad mums lietuviai padeda.

Kai padaugės čigonų, kurie integruosis, baigs aukštuosius mokslus, galėsime sakyti tą patį apie čigonus. Tiesiog dabar čigoniukams nėra paskatos mokytis. Pati tą puikiai žinau – dirbu Panevėžio vaikų dienos užimtumo centre ir matau, su kokiomis problemomis ateina vaikai, kiek ašarų yra vien tik dėl rasistinių išpuolių. Kažkada, visiškai neseniai, rinkau mamyčių piketą, nes buvo sumušta mergaitė, berods, pirmokė ar antrokė. Ji – mulačiukė, be galo graži mergaitė, bet vien tik dėl to, kad ji kitaip atrodo, ją sumušė kitos mergaitės iš tos pačios mokyklos. Pradėkime nuo savęs, nuo tėvų. Visada primenu, kad greitai viskas nesibaigs – turi pasikeisti kelios kartos, kad atsirastų tolerancija kitataučiams.

– Šiandien, atrodytų, gyvenate savarankiškai ir laisvai. Ar taip ir jaučiatės?

– Ne. Nesijaučiu laisva. Laisva jausiuosi tada, kai Lietuvoje gyvenantys žmonės išmoks mus priimti tokius, kokie esam. Man ne gėda, bet aš bijau dėl savo vaikų, nes dauguma žmonių Panevėžyje ir kai kur kitur žino, kad esu romė. Kaip bebūtų, vieni šypsosi, bet aš žinau, ką šneka už akių. Aš tikrai bijau, kad mano vaikai netaptų jokio rasistinio išpuolio aukomis, kad nebūtų taip, kad visi jiems sakytų, jog tavo mama čigonė, ar dar kažkaip.

Nežinau, kaip yra Vilniuje, bet Panevėžyje romai tikrai yra įbauginti, jie bijo. Visiškai neseniai Maximoje susiginčijau su pardavėja. Ėjo romė (nepažįstama), o išgėręs vyras jai pradėjo sakyti: „Ei čigone, eik greičiau“. Ji jam sako: „Eik tu, pijokėli, iš čia“. Jis atsistojo tokioje pozoje, tarsi norėtų jai trenkti. Pasakiau pardavėjai, kad iškviestų apsaugą. Atėjo apsauga ir sako: „Išveskit tą čigonę“. Sakau: „O kodėl čigonę, juk ji nieko nepadarė?! Tas vyras ją kolioja. Tai, ką mes girdime, yra rasistinis išpuolis.“ Pradėjome ginčytis su pardavėja, ta romukė apsisuko ir pati išėjo iš parduotuvės, bet jos akyse mačiau ašaras. Berniukas, mažametis vaikas, kuris buvo kartu su ja, – jis verkė...

Man tiesiog norėtųsi pasiimti mikrofoną ir garsiai visai Lietuvai rėkti, kad mes nesame priešai. Nesvarbu, kad mes šiek tiek kitokie, bet nesame priešai. Mes irgi norime su jumis bendrauti, bet jūs išmokite mus priimti ir mes būsime draugai. Laisva jausiuosi tada, kada nebijosiu pasakyti, kas aš tokia esu. Savo vyrui 3 metus melavau, kas aš esu. Bijojau jo reakcijos. Kai pradėjome su juo susitikinėti, mums einant pasivaikščioti, pro šalį praėjo romai. Jis man sako: „O, pažiūrėk, čigonai, kokie jie purvini“ ir taip toliau. O aš galvoju: „Taigi tu su manim susitikinėji!“ Bet gavosi taip, kad mes pamilom vienas kitą, mums gimė dvynukės, išvažiavome į Airiją ir tada mano mama pateko į komą.

Pradėjau galvoti, jog mano mamai mirus, jis vis tiek kartu eitų į šermenis ir pamatytų, kas aš tokia. Tada prisipažinau. Jo reakcija buvo neutrali: „Tave myliu tokią, kokia esi“. Bet, pavyzdžiui, mano santykiai su vyro giminėmis labai pasikeitė. Nuo tos dienos, kai sužinojo, kad esu čigonė, galima sakyti, jog to santykio iš viso nebeliko...

– Panevėžys – ne sostinė Vilnius. Kuo išskirtinė žmogiškoji aplinka šiame mieste?

– Vilniuje daugiau matyti užsieniečių. Nori nenori, su jais turi bendrauti. Pavyzdžiui, Vilniuje kažkada mačiau darbo skelbimą: „Ieškoma padavėja. Reikalavimai: anglų, rusų kalba.“ Pas mus būtų reikalinga gera išvaizda. Labai gerai atsimenu, prieš 10 metų, kai svėriau kažkur 107 kilogramus (buvau po onkologinės ligos, nors tai – ne pasiteisinimas, aš ir taip visada mėgėja buvau pavalgyti), ėjau darbintis į „Forto Dvarą“ ir man buvo pasakyta, kad esu per tamsi ir kad mano išvaizda neatitinka standartų.

Vilniuje žmonės kultūringesni, ir man Vilnius, asmeniškai, labiau prie širdies, bet aš jame bijočiau gyvent, man jis per didelis. Mėgstu mažesnį plotą. Vilniuje į čigoną žiūri labiau kaip į taborą. Romai labai lyginami su taboru. Panevėžys – chuliganų kraštas. Pati buvau patekusi į situaciją, kai mane reketavo, bandė išvilioti pinigus. Pas mus, Panevėžyje, kai pamato čigonus, labai bijo, kad nieko nepavogtų ir žiūri kaip į nevalą, kaip į labai netvarkingus žmones.

– Ar manote, jog netolerancijos problema bent kiek sprendžiasi?

– Ne. Visai ne. Netgi galiu pasakyti, kad nuo tada, kai prieš mane buvo įvykdytas rasistinis išpuolis mokykloje, aš nematau jokių pokyčių. Ir nekalbu vien tik apie romus. Tarkime, moteris susilaukė vaiko, sergančio Dauno sindromu. Ir iš karto girdi: „Pažiūrėk, ta moteris pagimdė nesveiką vaiką, ji turbūt rūkė arba narkotikus vartojo, o gal ji girtuoklė...“ Ką tokie žmonės šneka? Tai moteriai nereikia jūsų nuomonės ir paguodos, jai nieko nereikia – jai reikia užauginti vaiką.

O, pavyzdžiui, kai mano mama atsigulė į ligoninę, atėjau su vaikais ir skyriaus vedėja mane išprašinėjo iš skyriaus, aiškino, kad aš negaliu čia būti. Aš jai sakiau: „Palaukit, ponia, jūs į mane nesikreipkit „tu“, juk aš į jus kreipiuosi „jūs“. Tada ji pradėjo klausinėti, kas aš tokia. Kai pasakiau, kad dukra, ji pradėjo rėkti, kad šitame skyriuje čigonų nereikia. Mane išvarė, net neleido vaikų aprengti, išvarė į koridorių, prie lifto plikomis kojomis.

Užvakar mano dukterėčia gimdė, aš irgi dalyvavau, ir mūsų klausia: „Tai jūs romės?“ Atsakiau „Taip“ ir paklausiau, ar tai kažką keičia. Mums atsakė: „Na, jūs kitokios, matosi: šnekat be akcento, jūsų graži kalba, gražiai dėliojat mintis“. Padėkojau. Ji paklausė manęs, kelių metų aš pagimdžiau. Sakau: „26, beveik 27“. O ji: „Bet, va, vis tiek dukterėčia turi to čigoniško kraujo. Jai 17 ir ji gimdo“. Mane tai užgavo, nes nereikia mūsų lyginti. Nė vienas nesame apsaugotas. Aš auginu dukras ir nežinau, kas su jomis bus, gal jos man parneš anūką 14 metų būdamos. Bet aš jį priimsiu. Ir jokia moteris neturi teisės komentuoti.

Ir mano mamai buvo... Ėjome į Socialinės rūpybos centrą. Jai reikia pasirašyti, o ji nemoka, nesupranta, kas yra parašas. Aš už ją pasirašau, pasakau, kad esu dukra ir tikrai galiu pasirašyt. O man sako: „Tiek metų Lietuvoj gyvena ir nei skaityt, nei rašyt nemoka“. Mano mama gimė pokario metais, buvo ištekinta už vyro, kuriam tuo metu buvo 44 metai, o jai – tik 15. Aišku, ji buvo ištekinta už čigono. Ir kada ji turėjo mokytis, kai 18 metų ji jau turėjo 3 vaikus? Negali teisti kito, nežinodamas apie jo gyvenimą, nebuvęs jo batuose, nepraėjęs jo kelių.

Žinoma, nereikia kaltinti tik lietuvių. Pavyzdžiui, į vaikų dienos centrą ateina jau suaugę romai, jie ten gali eiti mokytis į kursus. Tarkime, jaunos merginos, kurioms 22 metai ir jos baigusios 8 klases, joms reiktų dar du metus pasimokyt ir stoti į profesinę mokyklą, kad turėtų kokį amatą. O jos sako: „Mūsų vyrai neišleidžia“. Palaukit, kelintam amžiuje mes gyvename? Ką tas vyras tau duos? Vyrai čigonai sėdi bambas išvertę, o moterys daro viską. Aš mačiau, kaip mano mama gyveno su mano patėviu, ir ji darydavo viską. Mane irgi versdavo: išveždavo į taborą pas tetą, kad aš ten kilimus plaučiau. Atsimenu, kaip visam taborui išploviau kilimus. Nemokėjau pasakyti „ne“. Galėjau, bet man buvo nemalonu vyresniam žmogui atsakyti, nes pas romus yra be galo didelė, perdėta pagarba vyresniam žmogui.

Aš labai norėčiau sukurti miuziklą, kaip tik rašau scenarijų, nežinau, ar man pavyks, ar ne. Noriu miuziklo būtent pagal seną, seną romų filmą, kuriame vaidina mano senelis. Ir jis būtų su tolerancijos prieskoniu – ne romas su rome susituokę, o romė su lietuviu. To scenarijaus yra jau pusė parašyta. Vienuolė, sesuo Daiva jį labai nuoširdžiai saugo.

– Kas gyvenime jus yra skaudžiausiai įžeidę?

– Turbūt, mokytoja, kuri, kai mane sumušė, pasakė, kad to čigonams per mažai, kad reikėjo padaryti taip, kaip Hitleris pasielgė su žydais – sumesti gyvus į duobę.

Dar vienas dalykas, kuris mane neseniai palietė. Pastebėjau, kad viena klientė, kuri pas mane tvarkosi plaukus, labai engia čigonus, ir parašiau jai: „Bet juk tu pas mane prisiaugini plaukus, o aš esu čigonė!“ Ji: „Ką? Tu čigonė. Jeigu aš būčiau žinojus, aš niekada nebūčiau pas tave ėjus.“ Tada jos paklausiau: „Ar aš blogiau padariau tau tuos plaukus, negu tau būtų padariusi lietuvė?“ Ji atsakė: „Ne, bet tai yra principo reikalas“. Kur tas principas, aš iki šiol nesuprantu... Aš jai palinkėjau geros dienos ir, kaip sakau: tesaugo tave Dievas, vaikeli, tu nežinai, ką tu darai.

Tokie dalykai mane yra įskaudinę labiausiai. Man 30 metų, aš pati susiduriu su rasizmu, bet kas laukia mano vaikų, aš neįsivaizduoju. Kartais pykstu ant savęs, ant mamos, ant kitų, bet aš nekalta, kad gimiau čigone.

– O iš ko esate sulaukusi daugiausiai pagalbos, padrąsinimo ar tiesiog gerų žodžių?

– Visus 12 metų mane drąsino, skatino vienuolė, sesuo Daiva iš Panevėžio. Ji yra nuostabus žmogus, dvasios vadovas, pati geriausia draugė – viskas. Dar mano draugas, kuris yra homoseksualus, – jis manyje visada įžvelgė labai gražią moterį. O Panevėžio muzikos konservatorijoje – muzikos istorijos mokytojas bei mano klarneto ir saksofono dėstytojas. Iš jų aš visada sulaukdavau liaupsių, jie visada mane skatindavo. Tikrai buvo daug tokių žmonių.

Aišku, man ir liga pakišo koją. Man 30 metų, o jau laukia 15-a operacija, nes sergu dvejomis labai retomis genetinėmis ligomis. Bet aš niekada nenuleidžiu rankų, visada esu optimistė ir tikiu, kad gyvenime dar sutiksiu gerų žmonių. Ką tu skleidi, tą ir gauni. Viskas sukasi ratu.

– Kiek artimos romų kultūrai auga jūsų dukros?

– Joms dar tik 3 metai. Gerbiu šitą šalį, Lietuvą, kaip bebūtų, aš ją myliu. Juk esu Lietuvos romė! Ne Airijos, ne Amerikos, o Lietuvos. Gimiau Lietuvoje, aš myliu Lietuvą. Kai gyveni šalyje, kur gauni nemokamą mokslą, gydymą, tam, kad suvoktum bent kažkokią aukštesnę materiją, reikia išmokti lietuvių kalbą. Stengtis kalbėti gražiai. Ir mano dukros pirma turi išmokti lietuvių kalbos, o tada jos išmoks ir romų. Taip pat joms skiepiju tokias vertybes, kaip pagarba vyresniam žmogui, be to, noriu joms parodyti, jog moterys romės savęs nepateikia kaip sekso objekto – mes nerodome savo kūno, o rodome asmenybę.

Mes labai daug šnekam apie romus, bet ir romai pamiršta savo tradicijas. Aš, pavyzdžiui, niekada nenešioju labai atvirų rūbų. Nesakau, kad neturiu trumpų suknelių, bet kad neatrodyčiau iššaukiančiai, krūtinė visada bus uždara. Tai yra taisyklė. Man be galo patinka čigoniški sijonai. Jeigu man kažkas tokį padovanotų, aš su juo išeičiau į gatvę, bet niekada neičiau su labai aptemptu sijonu ir giliu skeltuku. Ir man labai patinka išlaikyti romių tradiciją – nesidažyti. Aš labai norėčiau, kad to dalyko romės nepamirštų, nes man tai yra be galo gražu ir tyra. Man tai – vertybės. Nesakau, kad pati niekada nesidažau, bet aš dažausi tik tada, kada vyras būna šalia. Romėms nereikia dažytis, mus ir taip visi pastebi, mato, mes ir taip esam gražios.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Darželinukų mamos pyksta: vaikai grįžta alkani, o kainos šoktelėjo be jokio įspėjimo (317)

Kone pusantro šimto eurų – tokią sumą marijampolietė mama pamatė atėjusi pasiimti įmokos...

Statistikos piniginėje nejaučia: labiausiai atlyginimai kilo daugiausiai uždirbantiems (92)

Oficiali statistika skelbia, kad lietuvių piniginės pilnėja – atlyginimai auga sparčiausiai per...

Grybauskaitė apie kainas: neigiama verslo reakcija rodo, kad tiksliai pataikėme (31)

Neigiama verslo reakcija į siūlomas pataisas dėl kainų ir konkurencijos parodo, kad tai iš tiesų...

Kremliaus barterių sistema regionuose griūva? (32)

„Rusijos politinėje arenoje esama nerašyto susitarimo: Kremlius palaiko 85 šalies regionų...

Siūlo receptą šildymo sąskaitoms mažinti, tačiau ministerija – prieš (10)

Daugybės daugiabučių gyventojai renovacijos lauks ir kelis dešimtmečius, todėl valstybė...

Ušackas pranešė, kad pralaimėjęs Šimonytei partinius rinkimus, Prezidento posto nesiektų (285)

Prie Prezidento rinkimų starto linijos – ir Ingrida Šimonytė . Ką pasirinks TS–LKD: ją ar...

Tragiškai žuvusios manekenės agentas Italijoje šokiruotas: tiesą apie jos mirtį žino visi, bet bijo sakyti garsiai (51)

Vos už keletos mėnesių sueis metai po modelio Dovilės Didžiunaitytės žūties, tačiau...

Įtraukite į mitybą šiuos geruosius riebalus – rezultatai gali nustebinti sveikų sausainių receptas (2)

Suprastėjo atmintis, sunku susikaupti mokslams ar darbui, kamuoja bloga nuotaika ar širdies ritmo...

Broliai Ballai autobusu grįžo į Lietuvą (63)

Sausio mėnesį krepšininkai Lamelo ir LiAngelo Ballai atvyko į Lietuvą. Tuo metu Vilniaus oro...

FIFA metų geriausiu futbolininku išrinktas ne Ronaldo – triumfavo Modričius lietuvių balsai rinkimuose (20)

Šių metų sensacija Kroatijos rinktinės ir Madrido „Real“ variklis 33 metų Luka Modričius...