JAV Monterėjaus tarptautinių santykių instituto vyresnysis bendradarbis Robertas C. Nurickas teigia, kad visi šie procesai rodo, jog Rusijoje vyksta procesas, kurį patys rusai įvardija kaip „ledų pajudėjimą“.
„Nemanau, jog yra daug abejojančių, kad pavasarį V. Putinas vėl taps Rusijos prezidentu. Žinoma, bus priekaištų dėl rinkimų legitimumo, bet aš būčiau šokiruotas, jeigu jų nebūtų. Aš būčiau mažiau nustebintas, jei po trejų-ketverių metų sustiprėjęs spaudimas V. Putino režimui, priverstų jį keistis. Šie pasikeitimai, aišku, nebus pilni, jie nebus nukreipti į vieną tikslą, bet, manau, kad dabar turime reikalą su kur kas mažiau prognozuojama Rusija nei prieš kokius šešis mėnesius“, - interviu DELFI teigė JAV analitikas.
- Pastaruoju laikotarpiu situacija Rusija kiek pakito, stebime protestus dėl galimo parlamento rinkimų rezultato klastojimo. Kaip manote ar tai gali turėti kokios nors įtakos režimo kaitai Rusijoje?
- Trumpas atsakymas būtų, taip, tačiau aš nežinau, kaip tai pakeis situaciją. Visi mano draugai ir pažįstami Rusijoje, kur aš praleidau nemažai laiko, tiki, kad Rusijoje tikrai įvyko kažkas svarbaus. Tik klausimas, kas tiksliai. Rusai vartoja tokį terminą, kuris mūsiškai skambėtų „ledai pajudėjo“. Tai parodo, kad procesai, kurie buvo įšaldyti, jau nebėra įšaldyti, tačiau, žinote, kai aisbergas pradeda skilinėti, niekada nežinai, kada atskils kokia jo dalis. Dėl šios priežasties pačioje Rusijoje tvyro nežinia, ką atneš šie pasikeitimai.
Aš manau, kad „pajudėję ledai“ atskleidžia keletą dalykų. Pirma, daugeliui žmonių didžiule staigmena tapo ne tai, kad išaugo nepatenkintųjų skaičius V. Putinu ar Kremliumi, bet tai, kad žmonės ėmėsi veikti. Iš to kyla prielaida, kad dabartiniai 30-mečiai ar 40-mečiai, kurie gruodžio mėnesį ėjo į mitingus, daugiausia yra apolitiški žmonės. Tokie žmonės gali būti nelaimingi, gali nebūti Kremliaus fanai, tačiau paprastai į viską reaguoja patetiškai, būna susirūpinę asmeniniu gyvenimu. Tačiau paaiškėjo, kad šie žmonės nėra apolitiški.
Kai kalbėjau su draugais Rusijoje, jie visi stebėjosi, kad karta, kuri buvo nurašyta, ėmėsi veiklos. Manau, kad jie peržengė tam tikrą slenkstį, todėl pradės labiau savimi pasitikėti. Mano nuomone, ypatingai svarbu tai, kad šis fenomenas ypač nustebino Kremlių, jie nėra įsitikinę, kaip turėtų reaguoti. Aš manau, kad dauguma Kremliaus atstovų supranta, jog reikia kaip nors atsakyti į tai, tačiau kontrolė jau išsprūdo iš rankų.
Taigi aš tikrai manau, kad prasidėję protestai pakeis režimą, bet kaip pakeis, kaip greitai pakeis, kaip viskas atrodys po metų kitų, aš nežinau.
Nemanau, jog yra daug abejojančių, kad pavasarį V. Putinas vėl taps Rusijos prezidentu. Žinoma, bus priekaištų dėl rinkimų legitimumo, bet aš būčiau šokiruotas, jeigu jų nebūtų. Aš būčiau mažiau nustebintas, jei po trejų-ketverių metų sustiprėjęs spaudimas V. Putino režimui, priverstų jį keistis. Šie pasikeitimai, aišku, nebus pilni, jie nebus nukreipti į vieną tikslą, bet, manau, kad dabar turime reikalą su kur kas mažiau prognozuojama Rusija nei prieš kokius šešis mėnesius.
- Manote, kad ilgainiui pasikeis pats režimas? Ar tik žmonės jame – vietoje V. Putino, ateis koks kitas, vietoje Dmitrijaus Medvedevo, kitas Dmitrijus?
- Žinoma, tai įmanoma. Manau, kad Kremliuje ir aplink jį yra daugybė žmonių, kurie tikrai to norėtų. Jie tikrai paaukotų porą žmonių, tarp jų ir V. Putiną su D. Medvedevu, kad tik išliktų pati sistema. D. Medvedevas tikriausiai būtų pirmas, kurį ryžtųsi paaukoti. Bet net jeigu jie paaukotų V. Putiną, jie tai padarytų tam, kad išsaugotų esamas ekonomines ir politines struktūras.
Nėra abejonių, kad jėgos Kremliuje ir aplink jį tikrai priešinsis pokyčiams. Tačiau klausimas, ar jie sugebės kontroliuoti procesus ir atlaikyti spaudimą iš apačios, iš pakankamai jaunų žmonių, gyvenančių miestuose – daugiausia Maskvoje ir Sankt Peterburge. Šie žmonės nepatenkinti V. Putino administracijos vykdoma ekonomine politika, jų netenkina esamos ekonominės struktūros, dėl to jie kvestionuoja ir politines struktūras. Manau, kad įtampa stiprės tarp protestuotojų ir žmonių, kuriems V. Putino sistema buvo naudinga, bei tarp protestuotojų ir Kremliaus veikėjų.
Žinoma, sprogimo tai nesukels, mes nekalbame apie jokias revoliucijas. Tai veikiau nestabilus ir neprognozuojamas procesas, kuris nežinia, kur atves.
- Kaip manote, ar režimo kaitą Rusijoje galėtų paremti vadinamieji oligarchai?
Tokie žmonės sako, kad visa Rusijos ekonomika pasidarė pernelyg priklausoma nuo naftos ir kitų gamtos išteklių gavybos bei kainų, o kitos ekonomikos rūšys nėra plėtojamos. Tai reiškia, kad Rusijoje prasiveržė nusiskundimų bei nepasitenkinimo banga net verslo bendruomenėje, tie nusiskundimai nukreipti į Kremlių ir visą sistemą. Aišku, mes nežinome, ką jie ketina dėl to daryti, ir tikrai ne jie išvijo žmones į gatves, bet šioje šalyje plinta bendras nepasitenkinimas, kuris vis labiau ir labiau ryškėja.
Maža to, matomi ir kiti pokyčių ženklai. Rusai turi tokį posakį apie tefloninius žmones. Kaip žinote, teflonas yra medžiaga, kuria dengiami puodai ir keptuvės. Rusai taip vadina žmones, kuriuos kritika veikia kaip žąsį vanduo – tai yra nedaro jokios žalos. Anksčiau tai buvo būdinga V. Putinui, tačiau pernai lapkritį jis buvo nušvilptas pasirodęs po imtynininkų kovos. Prieš dvejus metus V. Putinas žygiavo Sibire. Kremliaus propagandistai išpublikavo nuotraukas, kuriose V. Putinas tempia sunkius nešulius, tačiau internete paplito nuotraukos, parodančios, kad kelionėje visus daiktus gabeno specialus konvojus.
Tai mažas, bet svarbus ženklas, rodantis, kad žmonės pradėjo juoktis iš jo. Tas pats buvo ir tuomet, kai V. Putinas nardė senovės graikų Fanagorijos miesto archeologinių kasinėjimų vietoje ir ištraukė dvi amforas. Galiausiai, administracija turėjo pripažinti, kad amforos buvo specialiai padėtos V. Putinui.
Taip, tai yra visiškos smulkmenos, tačiau prieš penkerius metus tokių dalykų negalėjo nutikti. Ir ne dėl to, kad žmonės nebūtų drįsę juoktis, bet dėl to, kad jo įvaizdis buvo visiškai kitoks. Tai įrodo, kad V. Putino įvaizdis tam tikruose sluoksniuose yra pakitęs.
- Jūs vis kalbate apie kaitą, tačiau prieš keletą savaičių Rusijos užsienio reikalų ministerija paskelbė ataskaitą „Apie žmogaus teisių padėtį kai kuriose pasaulio valstybėse“, kurioje Lietuva kaltinama diskriminuojanti lenkų, rusų ir romų tautines mažumas bei neužtikrinanti jų teisių. Tai buvo oficialus dokumentas. Nežinau, kiek jūs su tuo susipažinęs, tačiau koks jūsų požiūris į tokias ataskaitas, kurios, lietuvių analitikų nuomone, yra grynas užstrigimas Šaltojo karo laikuose.
- Manau, kad toks dokumentas galėjo būti politinis atsakymas į kritiką, kurią Rusija patiria. Tai tarsi bandymas pasakyti: „Palikite mus ramybėje, nes visi turite savų problemų!“ Žinote, visos valstybės turi savo bėdų, niekas nėra tobulas, tačiau bėdų mastai kartais tikrai negali būti lyginami.
- Lietuvoje jau kuris laikas netyla diskusijos dėl lenkų tautinės mažumos Lietuvoje. Lietuva nesutaria dėl to su Lenkija, vyksta ginčai tarp lenkų mažumos atstovų bei lietuviškąjį etninį tautiškumą ginančių asmenų, lenkų tautinė mažuma dažnai kaltinama nelojalumu arba prorusiškumu, teigiama, kad lenkų ir rusų tautinės mažumos Lietuvoje yra įrankis Rusijos įtakos plėtrai...
- Žinau apie nesutarimus, kurie, mano nuomone, yra svarbesni Lietuvos-Lenkijos santykių kontekste nei kalbant apie lenkų tautinę mažumą Lietuvoje. Aišku, detalių aš nežinau, bet nuojauta man sako, kad problemos su lenkų mažuma nėra surežisuotos Maskvoje. Sutinku, kad Rusija siekia išnaudoti esamas problemas.
- Tai jūs netikite, kad Lietuvoje kilę nesutarimai dėl lenkų mažumos, kurie iš dalies prisidėjo prie santykių blogėjimo su Lenkija, būtų kaip nors surežisuoti Rusijos?
Tikiuosi, kad abiejų šalių politikai sugebės šiek tiek atsitraukti ir nuslopinti neigiamas emocijas: tuo laikotarpiu gali būti sėkmingai sprendžiami neatidėliotini praktiniai reikalai, o etniniai nesutarimai gali būti atidėti ir vėlesniam metui. Aš tikrai nenoriu kištis, bet žinau, kad tokie dalykai reikalauja laiko. Labai tikiuosi, kad abiejų valstybių politikai suvoks, jog tokia situacija nėra sveika ir turi keistis.
- Peršokime šiek tiek prie Baltarusijos. Kaip manote, ar Baltarusija demokratiniam pasauliui jau prarasta? Ypač prisiminus protestų nuslopinimą po pastarųjų prezidento rinkimų, opozicijos atstovų persekiojimą ir panašius dalykus. O gal dar yra vilties pamatyti Baltarusiją demokratinių valstybių gretose?
- Deja, trumpuoju laikotarpiu esu pesimistas. Kaip žinote, Europos Sąjunga prieš prezidento rinkimus buvo aiškiai išdėsčiusi, ką galėtų pasiūlyti mainais į Aleksandro Lukašenkos nusiteikimą paisyti bent minimalių demokratijos standartų. Tuomet čia, Vilniuje, taip pat Briuselyje ir Vašingtone būta labai daug vilties, kad iš A. Lukašenkos galima sulaukti teigiamo atsakymo. Manau, kad dabar A. Lukašenka yra sudeginęs visus tiltus į vakarus. Todėl tol, kol A. Lukašenka valdo, tikėtis kažkokių pokyčių tikrai neverta.
Tačiau vidutiniu ar ilguoju laikotarpiu, aš nebūčiau toks pesimistas.
- O kiek gali trukti tas vidutinis ar ilgasis laikotarpis? Šimtą metų?
- Ne, gal tiek, kol bus gyvas A. Lukašenka. Aišku, jis nėra senas žmogus, be to, Baltarusijoje nelabai matau jėgų, kurios šiuo metu galėtų jį pakeisti. Baltarusijoje pastebimas gana didelis visuomenės nepasitenkinimas, bet opozicija yra represuota, o griežtos taisyklės riboja žmonių veiklumą. Tačiau tai negali tęstis amžinai. Neturiu minčių, kas gali nutikti, kai šioje šalyje pradės byrėti aisbergas, bet anksčiau ar vėliau taip nutiks – veikiausiai tada, kai nebebus A. Lukašenkos.
- Manote, kad kai A. Lukašenkos nebeliks, režimas tiesiog subyrės?
- Manau, kad tai įmanoma, nors man sunku prognozuoti. Baltarusijoje netgi Vyriausybėje esama žmonių, kurie arba orientuojasi į vakarus, arba yra nuosaikūs šiuo klausimu. Kai nebeliks A. Lukašenkos, daugelis dalykų atrodys kitaip. Tačiau aš nesitikiu radikalių ir staigių pokyčių, bet tikrai nelaidočiau Baltarusijos amžiams.