Santykiai tarp Lietuvos ir Baltarusijos plėtojasi tarsi dviem lygmenimis. Viršuje, oficialiame dvišalių santykių lygmenyje, Lietuvos politikai vienbalsiai kritikuoja A. Lukašenką dėl jo vykdomų represijų ir demokratinės opozicijos persekiojimo, autoritarinio valdymo stiliaus. Vis dėlto tai stengiamasi daryti pakankamai taktiškai, kad trapūs santykiai su oficialiuoju Minsku nebūtų nepataisomai sugadinti.
Tuo metu „apatiniame“ aukšte vyksta nuolatinė neoficiali kova, kuriai, iš vienos pusės, atstovauja grupė Lietuvos politikų ir valstybės pareigūnų, priskiriamų vadinamajai “valstybininkų” kastai, savo tikslų siekianti per platų nevyriausybinių organizacijų tinklą, o iš kitos pusės – A. Lukašenkos KGB ir kitos Baltarusijos režimo saugumą užtikrinančios institucijos. Ši Lietuvoje pernelyg neviešinama kova sukasi aplink Baltarusijos opoziciją – viena pusė, dirbanti kartu su Vakarų jėgomis, stengiasi ją stiprinti finansiškai ir ideologiškai, kita mėgina užkirsti kelius paramai.
Viršutinio aukšto Lietuvos politikams tenka taisyti dvišalius santykius, kurie nuolat pablogėja po vieno ar kito agresyvesnio “pogrindininkų“ veiksmo. Daugelis dar prisimena, kaip prieš dvejus metus prezidentas Valdas Adamkus netikėtai apsilankė Baltarusijos ambasadoje. Oficiali šio apsilankymo priežastis – priėmimas Minsko išvadavimo nuo nacių okupacijos metinių ir Baltarusijos nacionalinės šventės proga. Sulaukęs kritiškos reakcijos į tokį, teigiama, nederamą asmeninį dėmesį oficialiajam Minskui, prezidentas pareiškė, kad Lietuva neturi izoliuotis nuo Baltarusijos ar siekti ją izoliuoti.
Prasitarė apie planą
Nors aukščiausi mūsų šalies pareigūnai deklaruoja, kad, nepaisant politinės situacijos Baltarusijoje, būtina su ja palaikyti gerus kaimyniškus santykius, retkarčiais net jiems išsprūsta žodžiai, kurie parodo, kokiomis baugiomis akimis Vilnius žvelgia į kaimyną A. Lukašenką ir jo režimą.
2005 metų spalį V. Adamkus, viešėdamas Vokietijoje, šios šalies žiniasklaidai prasitarė neatmetąs karinės Baltarusijos invazijos į Lietuvą galimybės. „Atsibudęs ryte, niekada negali žinoti, kas atsitiko Minske“, – Lietuvos prezidento žodžius citavo Vokietijos dienraštis „Die Welt“.
Paskutinis politinis incidentas, kai oficialioji Lietuvos užsienio politika persipynė su “pogrindžio” idėjomis, įvyko šių metų vasarį – premjeras Gediminas Kirkilas, viešėdamas Gruzijoje, žurnalistams užsiminė apie A. Lukašenkos “išėjimo planą”.
Vėliau Vyriausybės vadovas, kurį už kompetencijos ribų užsienio politikoje peržengimą griežtai sukritikavo V. Adamkus ir kiti politikai, teisinosi, kad jį išprovokavo ir neteisingai interpretavo žurnalistai.
“Užsienio žurnalistai klausė manęs taip: kur geriau siųsti A. Lukašenką – į Hagos kalėjimą ar į Venesuelą, o aš, negalėdamas juokauti, pasakiau, kad Lietuva siekia, jog bet kokie pasikeitimai Baltarusijoje vyktų taikingai. Taip pat pridūriau, kad daugumos šalių vadovų pozicija panaši”, – teigė G. Kirkilas.
Dialogas su diktatoriumi
Praėjusį savaitgalį Minske vykęs antrasis Demokratinių jėgų kongresas parodė, kad Vakarų siekį nuversti A. Lukašenkos režimą pačių baltarusių rankomis šioje šalyje nėra kam įgyvendinti.
Opozicinių pažiūrų Baltarusijos radijo stoties „Svaboda“ tinklalapyje paskelbtos apklausos rezultatai jau iš anksto rodė, kad iš Demokratinių jėgų kongreso nesitikima jokių stebuklų. Po pirmosios kongreso dienos, gegužės 26-ąją, tik 14 proc. respondentų manė, kad per kongresą demokratinės Baltarusijos jėgos sustiprės, o net 55 proc. dalyvavusių apklausoje pareiškė, jog kongresas dar labiau suskaldys opoziciją.
Opozicinių jėgų koordinaciniam organui – Politinei tarybai – nusprendus, kad nebus renkamas vienas lyderis, o pakaks penkių vienodo rango pirmininkų, po vieną nuo kiekvienos didesnės partijos, ligšiolinis opozicijos lyderis ir buvęs kandidatas į Baltarusijos prezidento postą Aleksandras Milinkevičius, pamatęs, kad jam geriausiu atveju teks būti lygiu tarp lygių, iš viso atsisakė dirbti Politinėje taryboje.
Likus kelioms valandoms iki kongreso atidarymo paaiškėjo, kad jame atsisakė dalyvauti Mogiliovo srities opozicionieriai, apkaltinę kongreso organizatorius nesugebėjus sukurti “teisingą, aiškų ir skaidrų” delegatų iškėlimo mechanizmą. Po delegatų registracijos Minsko automobilių gamyklos MAZ kultūros rūmuose paaiškėjo, kad į kongresą iš viso atvyko tik 568 iš 916 delegatų.
Kongreso metu delegatai vėl ginčijosi dėl kovos su A. Lukašenkos režimu būdų, kol galiausiai naujoji Politinė taryba pasiūlė veiksmų planą – „konstruktyvų dialogą su valdžia“. Kai kurie aktyvios kovos su A. Lukašenka šalininkai tai įvertino kaip opozicijos principų išdavystę ir ėjimą į kompromisus su režimu.
„... Nei oranžinių, nei bananinių”
Vakarų demokratijos ir, visų pirma, Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) jau seniai neslepia siekiančios A. Lukašenkos režimo žlugimo bei per įvairiais nevyriausybines organizacijas ir fondus remiančios paskutinio Europos diktatoriaus priešininkus. Analogiška Vakarų veikla davė vaisių 2000-aisiais Serbijoje, 2003-aisiais Gruzijoje, 2004-aisiais Ukrainoje ir 2005-aisiais Kirgizijoje.
JAV Arizonos valstijos senatorius Johnas McCainas, dabar siekiantis tapti respublikonų kandidatu per 2008-ųjų prezidento rinkimus, dar beveik prieš penkerius metus pareiškė prognozuojąs A. Lukašenkai Serbijos diktatoriaus Slobodano Miloševićiaus likimą.
Politikų ir politologų pareiškimai ir tarptautinės žiniasklaidos publikacijos apie tai, kad A. Lukašenkos dienos jau suskaičiuotos ir revoliucija Baltarusijoje neišvengiamai įvyks bei bus pergalinga, pasipylė kaip iš gausybės rago antroje 2005-ųjų pusėje, likus pusmečiui iki Baltarusijos prezidento rinkimų. Tai tarsi turėjo signalizuoti, kad aiškus planas nuversti A. Lukašenką yra ir vykdomas pagal grafiką.
A. Lukašenka išliko ramus. Diktatorius pareiškė, kad Baltarusijoje nebus „nei oranžinių, nei bananinių“ revoliucijų, nors, pasak A. Lukašenkos, Vakarai į jo nuvertimą prieš rinkimus investavo 400 mln. dolerių. 2006-ųjų kovą “batka” jėga išvaikė kelis tūkstančius protestuotojų iš Minsko centro ir pradėjo savo trečiąją prezidentinę kadenciją.
Tai, kad Baltarusijos slaptosios tarnybos neleis įgyvendinti „spalvotosios“ revoliucijos, užtikrino ir KGB vicepirmininkas Viktoras Vegera: „Specialiosios respublikos tarnybos turi pakankamai informacijos apie visokiausius įmanomus jaunimo seminarus, konferencijas ir mokymus, kuriuos Baltarusijos piliečiams organizuoja Vakarų ekspertai. Tai paprasčiausiai tik geras verslas ir nieko daugiau“.
Apie pinigus nekalbama
Į tai, ką V. Vegera pavadino verslu, JAV valdžia kasmet vien Baltarusijoje oficialiai investuoja dešimtis milijonų dolerių. Neoficialiai teigiama, kad ši suma bent kelis kartus didesnė. Pinigai Baltarusijos opozicijai teikiami ne tiesiogiai, bet per platų įvairiausių visuomeninių fondų ir nevyriausybinių organizacijų tinklą. Pavyzdžiui, vieną pagrindinių veikėjų Baltarusijos fronte – amerikiečių Tarptautinį respublikonų institutą (International Republican Institute) – finansuoja ne tik JAV Valstybės departamentas ir JAV Tarptautinio vystymo agentūra (United States Agency for International Development – USAID), bet ir kita nevyriausybinė JAV organizacija – Nacionalinis paramos demokratijai fondas (National Endowment for Democracy).
Demokratinių procesų Baltarusijoje ir opozicijos rėmimu bei finansavimu aktyviai užsiima ir sunkiai suskaičiuojama daugybė kitų tarptautinių nevyriausybinių institucijų bei organizacijų, kurios arba pačios turi filialus Baltarusijos kaimynėse, arba savo planus įgyvendina per Lietuvos, Lenkijos ar Latvijos nevyriausybines organizacijas.
Vis dėlto, vos tik kalba pasisuka apie pinigus Baltarusijos opozicijai, Lietuvos politikai, valstybės institucijų atstovai ir visuomenininkai arba tvirtina nieko apie tai patys nežiną, arba stengiasi nukreipti kalbą kita linkme.
Nevyriausybinės ar vyriausybinės?
Oficialiai didelė dalis per Lietuvą tranzitu keliaujančių vakarietiškų pinigų išleidžiama rengiant įvairias konferencijas ir mokomuosius seminarus Baltarusijos opozicijos atstovams, kuriuos organizuoja Lietuvos nevyriausybinės organizacijos. Vakarų pinigais finansuojamos Baltarusijos opozicionierių kelionės į Lietuvą, jų mokymas ir apgyvendinimas, jiems mokami dosnūs dienpinigiai.
Lietuvos atstovai paprastai neigia, kad į mokymus Lietuvoje kviečiami opozicijos atstovai naudojami kaip revoliucinių lėšų kurjeriai. Stengiamasi nutylėti ir tai, kokį atlygį už darbą su Baltarusijos opozicija gauna minėtų konferencijų ir seminarų ar įvairių tyrimo studijų rengėjai Lietuvoje.
Strateginių studijų centras (SSC), Rytų Europos studijų centras (RESC), Nacionalinės plėtros institutas, Baltarusijos institutas, Lietuvos jaunimo organizacijų taryba – tai tik kelios vietinės nevyriausybinės organizacijos, neslepiančios, kad dirba “Baltarusijos fronte”. Daugelis jų tarpusavyje yra susijusios asmeniniais jų darbuotojų, ekspertų ar tarybų narių ryšiais.
Nors šios organizacijos laikomos nevyriausybinėmis, tačiau daugelyje jų aiškiai matomas valstybės interesas ir dalyvavimas. Pavyzdžiui, SSC steigėjais ir dalininkais, be kelių universitetų ir akademinės visuomenės atstovų, taip pat yra Užsienio reikalų (URM) ir Krašto apsaugos ministerijos (KAM) bei Valstybės saugumo departamentas. RESC įsteigė pati URM.
Tie patys asmenys
Įvairių valstybės institucijų atstovai – VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas Darius Jurgelevičius, ligšiolinis Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius Povilas Malakauskas, KAM sekretorius Renatas Norkus suderina valstybės tarnybą su darbu SSC taryboje. Į šią tarybą taip pat įeina dabar premjero Gedimino Kirkilo patarėju dirbantis buvęs URM sekretorius Albinas Januška, kurio pavardė po parlamentinio VSD veiklos tyrimo pradėta tapatinti su sąvokas “valstybininkas”, taip pat – buvęs prezidento patarėjas Edminas Bagdonas, po Turniškių kotedžų skandalo tapęs Lietuvos ambasadoriumi Baltarusijoje. Daugelyje “baltarusiškųjų” Lietuvos nevyriausybinių organizacijų taip pat aktyviai dalyvauja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) darbuotojai.
Tokiame fone A. Lukašenkos neapykanta A. Januškai ir baudžiamosios bylos Baltarusijoje už perversmo organizavimą jam iškėlimas praėjusiais metais, Minsko kaltinimai buvusiam užsienio reikalų ministrui Antanui Valioniui ir Lietuvos ambasadai už protesto mitingų organizavimą nebeatrodo laužti iš piršto, kaip gindamasi teigia oficialioji Lietuva.
A. Valionis apgailestauja, kad jis ir A. Januška puolimo susilaukė ne tik Baltarusijoje, bet ir Lietuvoje, ir tai laiko A. Lukašenkos ir jo šalininkų pergale. “Kaip mes galime kalbėti apie kokią nors lyderystę regione, kai patys kartu su A. Lukašenka norime pasodinti tą patį žmogų (A. Janušką – red.), kai patys Lietuvoje sudaužėme dalį žmonių, kurie intensyviausiai ir su didžiausiu efektyvumu dirbo ir Ukrainoje, ir Baltarusijoje? Greičiau jau galime kalbėti apie kitų šalių lyderystę mūsų valstybėje, kai jos pasiekia savo tikslus”, – minėdamas VSD skandalo kontelstą apmaudžiai kalbėjo eksministras.
“Parketinis” politikas
Nors Lietuvos politikai deklaruoja paramą Baltarusijos opozicinėms jėgoms, tačiau termino „revoliucijos eksportas“ oficialiuose pokalbiuose vengiama. Kalbama tik apie tai, kad mes aktyviai remiame demokratines Baltarusijos jėgas, demokratinius procesus ir tikimės, kad ilgainiui pilietinį sąmoningumą išsiugdę baltarusiai patys nulems savo likimą.
“Į klausimą, ar Lietuvoje rengiamas perversmas, mano atsakymas labai paprastas – tai juokinga. Demokratijos ar revoliucijos eksporto čia niekas nesiruošia daryti. Niekada to nebuvo ir nebus. Ar galite įsivaizduoti, kad Lietuva turėtų pajėgumų įvykdyti perversmą Baltarusijoje?” – pareiškė SSC Tarybos narys ir TSPMI vadovas politologas Raimundas Lopata.
Kiek Baltarusijos opozicija kovoje su A. Lukašenka yra savarankiška ir “lemia savo likimą”, galima spręsti iš vieno Lietuvos politiko, puikiai žinančio mūsų diplomatijos užkulisius, atviravimo su “Panorama”. “Iš Aleksandro Kozulino ir A. Milinkevičiaus pagrindiniu opozicijos kandidatu per Baltarusijos prezidento rinkimus pasirinkome A. Milinkevičių. Na, jis moka prancūzų kalbą ir, kaip mums atrodė, padarys geresnį įspūdį Vakarams. Tačiau pasirodė, kad jis nieko nesugeba nuveikti pas save namuose, o tik mėgsta lankytis visokiausiuose priėmimuose Europos valstybėse”, – sakė pašnekovas. Jis pridūręs, kad už savo pomėgį važinėti po priėmimus A. Milinkevičius gavo “parketinio” politiko pravardę.
Karštas gruzinų kraujas
Šioje vietoje nejučiomis iš atminties išnyra praėjusių metų balandį Rusijos televizijos Pirmojo kanalo sukeltas skandalas, kai buvo paviešinti telefoninių pokalbių tarp Gruzijos parlamento Gynybos ir saugumo komiteto pirmininko Givio Targamadzės ir A. Januškos įrašai. Juose buvo girdėti, kaip G. Targamadzė žmogui, kurį vadina Albinu, siūlo nužudyti A. Milinkevičių, kadangi jis “bastosi po Europą ir užsiima tik savo įvaizdžio kūrimu”. Vėliau tiek G. Targamadzė, tiek A. Januška paneigė, kad buvo planuotas pasikėsinimas į Baltarusijos opozicijos lyderį, ir pareiškė, kad per televiziją paviešinti pokalbių įrašai tėra klastotė ir Rusijos specialiųjų tarnybų provokacija.
Vis dėlto gruzinų pėdsakas aiškiai matomas ne tik Baltarusijoje. Neoficialiai kalbama, kad revoliucijos eksporto idėjomis užsikrėtę gruzinai dar 2004-2005 metų sandūroje, kai buvo sprendžiamas “oranžinės” revoliucijos likimas, buvo delegavę savo žmones į Kijevą. Tuo metu ginkluoto pasipriešinimo instruktorių iš Tbilisio pagalba apsiribojo tik teorijos perdavimu Viktoro Juščenkos šalininkams.
2005 metų gruodį Baltarusijos KGB apkaltino NATO, Lietuvą ir Gruziją, kad jos diversijoms Baltarusijos teritorijoje rengia kovotojus-teroristus. Tas pats V. Vegera pareiškė, kad “NATO bazėse Lietuvoje jaunieji Baltarusijos opozicionieriai mokomi naudotis šaunamaisiais ginklais”. Pasak V. Vegeros, šie jaunuoliai dalyvavo seminare Vilniuje, kurio metu esą ir buvo nuvežti į bazę pašaudyti. Tiek Lietuva, tiek Gruzija tokius baltarusių pareiškimus paneigė.
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Justinas Karosas “Panoramai” sakė, kad atėjo laikas peržiūrėti politiką Baltarusijos atžvilgiu, kadangi ligšiolinio darbo rezultatai nebuvo itin vaisingi.
“Bent jau iki šiol tas oficialiųjų politikų izoliavimas ir opozicijos rėmimas kokių nors apčiuopiamesnių rezultatų nedavė, nes ta opozicija pakankamai susiskaldžiusi ir marga, o A. Lukašenką dalis baltarusių kaip dievino, taip ir dievina. Dabar jau mes Europoje kalbame apie tai, kad reikėtų ieškoti kitų būdų, tai yra kalbėti su tais Baltarusijos valdžios žmonėmis, kurie yra linkę kalbėtis. Plėsdami tą besikalbančiųjų ratą galbūt pajudintumėme demokratėjimo procesus”, – svarstė URK pirmininkas.