Su Reinu Raudu galima kalbėti įvairiausiomis temomis. Jis yra vienas iš žinomiausių Estijos intelektualų, rašantis publicistiką, prozą ir poeziją. Lietuviškai yra išleisti trys jo romanai, greitai pasirodys pokalbių knygos su lenkų sociologu Zygmuntu Baumanu (1925–2017) vertimas, o šiemet R. Raudas buvo „Poezijos pavasario“ dalyvis. Pluoštą jo eilėraščių išvertė vienas geriausių lietuvių poetų Antanas A. Jonynas. Kalbėjomės mudu lietuviškai, o mus girdėję žmonės vėliau sakė galvoję, jog tai šnekasi du lietuviai.
Reinas Raudas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

– Kadangi šįkart atvykai į Lietuvą kaip poetas, norėčiau pakalbėti su tavimi apie tavo, kaip rašančio žmogaus, poziciją, apie tavo santykį su rašto kultūra.

– Taip atsitiko, kad gimiau dviejų rašytojų šeimoje. Be abiejų tėvų, ir senelis buvo rašytojas, ir net senelė buvo išleidusi keletą knygų. Augau bute su daugybe knygų, mačiau skaitančius ir rašančius tėvus ir supratau, kad būtent tai suaugę žmonės daro.

– Nepagalvojai, kad jau visos knygos parašytos, jei jų tiek daug?

– Kad ne. Visada noriu rašyti knygą, kurios nėra, bet kuri turi būti. Todėl mano visi romanai labai skirtingi. Kiekviena istorija pati diktuoja savo formą. Pasirinkęs aprašyti mūsų kartos patirtį apie Atgimimo laikmetį, rinkausi politinio trilerio formą, nes man atrodė, kad situacijoje, kur žmonės nežino, kuo viskas baigsis, išryškėja jų savybės: niekšai pasirodo tikrais niekšais, o idealistai pasirodo didvyriais, nors ramiais laikais tai nepasimatytų.

– Mums tada buvo apie 30 metų. Nebuvome tiek gyvenę toje santvarkoje, kad ja būtume kiaurai persiėmę, bet buvome pakankamai subrendę ją vertinti.

– Lankiau paskutinį universiteto kursą, kai pasirodė M. Gorbačiovas, kai viskas pradėjo irti. Atsirado galimybių. Mes su draugais 1988 m. įkūrėme pirmąjį privatų Rytų Europoje universitetą. Nors jis buvo labai mažas, niekada nebuvo daugiau nei keli šimtai studentų, šiandien Estijos kultūros lauke bent pusė žmonių yra jame mokęsi.

– Tai rodo studijų kokybę – dešimt ne iš kelių tūkstančių, o iš kelių šimtų.

– Turbūt. Prisimenu vaikinuką, kuris atėjo tada pas mus tiesiai iš kalėjimo ir pasakė, kad nori būti nepriklausomos Estijos karininkas. Jau vien ši mintis skambėjo fantastiškai. Paklausus, ką bendro su jo svajone turi universitetas, jis paaiškino, kad Estijos karininkas turės išmanyti kultūrą, filosofiją, istoriją. Ir vėliau jis tikrai tapo karininkas, išsitarnavo iki pulkininko. Pas mus išmokęs kalbų, dirbo ir NATO struktūrose. Be to, tarnaudamas yra parašęs penkis ar šešis romanus ir vieną kino scenarijų.

– Jei jau paminėjai kalbas, reikėtų pasakyti skaitytojui, kad mudu kalbamės lietuviškai, nors esi baigęs japonistiką. Labai toli geografiškai ir lingvistiškai.

– Reikia pasakyti, kad hobis mokytis kalbų atsirado dar gimnazijoje. Buvau jau paragavęs europietiškų kalbų: anglų, suomių, vokiečių, prancūzų, šiek tiek italų ir ispanų. Dar ėmiausi švedų, vengrų... Ir egzotiškesnių bandžiau. Japonų man pasirodė kaip visiška priešingybė mūsų civilizacijai, todėl labai įdomu, kaip ji veikia. Stojau mokytis tuometiniame Leningrade.

Norinčiam globalaus išsilavinimo, reikia ir aną pasaulio kraštą šiek tiek suprasti. Štai mudu šiek tiek mokame kiniškai, šiek tiek žinome Kinijos istoriją, ir tada galime svarstyti apie dabartinius procesus joje.

Studijuodamas japonistiką atsigręžiau į klasiką ir manau, kad be jos žinojimo neįmanoma suprasti, kas dabar ten vyksta.

– Tai buvo 17 a. gyvenusio Macuo Basio poezija? Skaitydamas japonų klasiką, pats ėmeisi eilių?

– Ir Basio, ir kiti. Bet pats ėmiausi poezijos anksčiau. Pirmąją knygelę parengiau baigdamas gimnaziją.

– Pakliuvai į išrinktųjų tarpą? Lietuvoje tais laikais pirmosios knygos pasirodymo reikėdavo laukti ganėtinai ilgai, tačiau pasitaikydavo išimčių.

– Estijoje tada vyravo nuotaika, kad jaunąją kartą reikia paremti. Ir 1976 m. organizavo renginį, kad 15–18 m. jaunimas atsiųstų savo kūrybą. Iš visų atrinko trylika, mums organizavo seminarą, susitikimus su rašytojais. Didelė tryliktuko dalis liko literatūroje. Po šio renginio pradėjo eiti mažos jaunų poetų pirmosios knygelės. Tarp jų ir manoji, nors renginiui siunčiau trumpas noveles. Iki šiol jas rašau. Romanus pradėjau rašyti gerokai vėliau. Norėjau atsidėti vien rašymui.

– Bet nėra lengva gyventi iš rašymo nedidelėje tautoje, kur rinka nedidelė ir honorarai nedideli...

– Anais laikais tiražai buvo didesni, o iš honoraro autorius galėjo išgyventi iki kito romano pasirodymo. Aš skaičiavau, kad norint dabar išgyventi Estijoje, reiktų rašyti po aštuonis romanus per metus.

Laimei, užsiimu akademine veikla, kuri leidžia laisviau disponuoti savo laiku. Pavyzdžiui, knyga, kuri greitai pasirodys lietuviškai, yra su Z. Baumanu parašytas akademinis nagrinėjimas apie buvimą žmogumi šiuolaikiniame pasaulyje. Jis pateikiamas pokalbio forma, kaip savo laiku su Z. Baumanu yra daręs Leonidas Donskis.

– Buvę kalbų apie Z. Baumano bendradarbiavimą su komunistų saugumu. Tu tai ignoruoji kaip galimą žmogaus paklydimą?

– Jis buvo žydų kilmės lenkas. Nacizmui pasibaigus, sovietai siūlė kažką visai kito, ir aš tikiu, jog jaunas žmogus tuo galėjo patikėti. Vėliau pasirodė, jog tai melas.

Man svarbu, koks yra Z. Baumanas kaip subrendęs rašytojas, ar gilios jo mintys ir žinios. Kita vertus, manau, kad žmonės, kurie neturi ko apmąstyti iš savo gyvenimo, kodėl jie tada taip pasielgę, – jie nepasiekia tokių gilumų.

– Į liustraciją irgi žiūri skeptiškai?

– Ne, dėl liustracijos manau, kad jos reikėjo tokiose visuomenėse, kaip mūsų. Beje, Z. Baumaną vėliau iš Lenkijos išvarė, ir pagrindinę karjerą jis padarė Anglijoje. Prisiminkime, kad ir Česlavas Milošas buvo komunistinės Lenkijos diplomatas, bet apie jį nekalbame, kaip apie komunistų tarną. Žmogus turi teisę daryti klaidas, jis turi teisę atgailai, turi teisę permąstyti. O mes jį turime įvertinti kaip visumą.

– Kalbi kaip Konfucijus: „Ištaisyta klaida nebėra klaida“.

– Kaip sakė F. Dostojevskis, žmogus yra paslaptis. Ten, kur paslapties nėra, nėra žmogaus.

– Mūsų pokalbis nuo grožinės literatūros pasisuko link apmąstymų. Jais tu daliniesi dar kitame rašto lauke – publicistiniuose straipsniuose.

– Estijoje yra toks žanras – nuomonių straipsniai. Vis dar rašau juos, bet vis rečiau. Kokia nors degančia tema. Kartais kas nors atsako, gimsta polemika. Atsimenu, mes šį žanrą jau turėjome, o lietuviai sakydavo, jog pas juos popierinė spauda labiau domisi, kaip koks senis su kirviu vaikėsi senę. Nuomonės, analizės mažai rūpėjo.

– Portaluose tikrai šį žanrą turime.

– Portaluose taip. Toks dialogas tiesiog būtinas. Be jo visuomenė yra nesveika. Socialinės medijos kuria aido kambarius, kur draugai laikina vieni kitus ir atrodo labai tvarkoj.

Portaluose komentarų anonimiškumas irgi supresuoja dialogą. Nelabai malonu parašius sulaukti grasinimų nužudyti. Tokie dalykai stipriai mažina motyvaciją rašyti. Juk tai šios dienos darbas, kurio po metų niekas neatsimena. Gal geriau daryti tai, kas išlieka?

– Tačiau kai kurios temos yra bazinės.

– Taip, jų yra, todėl ir dabar kartas nuo karto rašau, nors motyvacijos yra mažiau, nei buvo. Skatina nerimas, kaip mūsų visuomenė vystosi ir kuria linkme ji eis. Tokios apraiškos, kaip trampizmas, lepenizmas, putinizmas, Brexit‘as su jų uždarumo ideologija mane labai gąsdina.

– Ar nepagalvoji, kad pasitraukdamas iš eseistikos palengvini darbą toms idėjoms plisti?

– Aišku, kad pagalvoju. Todėl vis dar kartais rašau. Nėra taip lengva. Yra atsakomybės pojūtis, kad jeigu aš šito nedarau, vėliau man bus gėda, kad nesinaudojau galimybe, kada dar nebuvo vėlu. Vėlgi, išdalinus visą save tarp tūkstančio mažų darbelių, nebelieka laiko vienam dideliam akmeniui.

– Dėkoju tau už pokalbį ir linkiu neprarasti apmąstymų tylos, iš kur trumpam išeitum į publiką.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

„MG Baltic“ byla. Idealus partijų trejetukas ir kyšis, kurį Masiuliui įteikė TV eteryje (4)

Politinės korupcijos bylą ištyrę prokurorai teigia, kad dabar jau iš politikos pasitraukęs...

Neišsprendžiama lygtis: kam Lietuvai reikia dar dviejų kogeneracinių elektrinių (7)

Būtinai dar dvi kogeneracinės elektrinės Lietuvai, nors neaišku, ar užteks atliekų, kurias...

Ar tikrai naudinga būti pasaulio futbolo čempionato šeimininku? (4)

Pasaulio futbolo valdančioji organizacija FIFA tikina, kad šalys, rengiančios futbolo...

Petro Gražulio dukrelės mama paviešino jų susirašinėjimą: galite suprasti, kaip jaučiausi Gražulis teismo keliu reikalaus vaiko globos (1309)

Po žinomo politiko Petro Gražulio pareiškimo, jog savo ir palangiškės Birutės Navickaitės...

Naujausias tyrimas: keliatės anksti ar vėlai, lemia polinkį į depresiją (2)

Ar miegojimo įpročiai turi įtakos rizikai susirgti depresija ? Naujas tyrimas patvirtino, kad...

Orai: po trumpo atokvėpio vėl bus karšta

Savaitės pradžioje orai bus gaivūs, daugelyje vietovių dar palis. Tačiau nuo savaitės vidurio...

Sunku patikėti, kad vienai šeimai teko išgyventi šitiek tragedijų (5)

Kodėl likimas vienai šeimai lėmė išgyventi tiek tragedijų ir negandų? Jų būta tiek daug, jog...

Lietuvai gresia juodžiausias scenarijus ES: galime pradėti skaičiuoti valandas, kol visi masiškai pradės eiti į pensiją (542)

Per artimiausius 5-6 metus reikia sukaupti rezervą , kad mūsų socialinės apsaugos sistema 15...

R. T. Erdoganas skelbia pergalę rinkimuose Turkijoje (16)

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdoganas) paskelbė pergalę...

Kolumbijai nepasipriešinę lenkai – už aštuntfinalio borto (347)

Aukštą aštuntąją vietą FIFA pasaulio reitinge užimančios Lenkijos rinktinės pasirodymas...