aA
Įvykis Kaune, kai jėga norėta išplėšti vaiką iš tėvo rankų, nuskambėjo plačiai. Iki šiol prisimenu tas akimirkas, kai mačiau išsigandusias vaiko akis, aplink tėvo kaklą apsivijusias rankas ir verksmą, reiškiantį prašymą „neatimkite manęs iš mano šeimos“.
Vaikas verkia
© Shutterstock

Du vaikučiai gyveno be savo šeimos tik kelias savaites. Sunku įsivaizduoti, ką jie patyrė ir kokias tai turės pasekmes jų ateičiai.

O ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi vaikai, kuriuos apgauna, išsiveda iš namų, ir keliems ar keliolikai metų išskiria su broliais ir seserimis?

Tėvus pasiglemžė liga

Apie prieš 16 metų nutikusį siaubingus išgyvenimus sutiko papasakoti šiuo metu Alytuje gyvenanti Aistė Kaminskaitė. Jai tuomet buvo 10 metų, broliui 9 metai.

„Gimiau ir augau Alytaus rajone, Vaisodžių kaime. Su tėveliais gyvenome vienkiemyje. Buvome penki vaikai šeimoje, trys jau buvo sulaukę pilnametystės, kiek prisimenu, jie gyveno Alytuje.

Gyvenome gan vargingai, palyginus su kitais kaimo žmonėmis. Tėveliai neįstengė pirkti žaislų ar parūpinti pramogų, bet man jų niekada ir nereikėjo, su broliu prasimanydavome žaidimų lauke. Tame pačiame kaime pradėjome lankyti mokyklą. Tėveliai pinigais nesišvaistė, bet visuomet buvom aprūpinti mokyklai, niekada netrūko maisto. Patys auginome daržoves patys, turėjom karvutę ir pora labai piktų žąsų! Tėtis dirbdavo kaime pas ūkininkus traktorininku, turėdamas laisvo laiko vaikus mokydavo vairuoti pasisodinęs ant kelių“, – pradėjo pasakojimą Aistė.

Šeimos gyvenimas pasikeitė, kai abu tėvai susirgo vėžiu. Mama – krūties, tėtis – gerklės. „Kai mes dar maži buvome, mama dažnai važiuodavo į ligoninę chemoterapijai. Grįždavo namo vis rečiau, kartais tik vienam savaitgaliui per mėnesį. Su broliu tikėjome, kad mama pasveiks. Nelabai žinojom, kas tas vėžys, bet tikėjome, kad ligoninė pagydo visus žmones, tad „žinojome“, kad mama pasveiks. Deja, praėjus dviem metams vyresnė sesuo mums pranešė, kad mama mirė. Dar po dviejų metų palaidojome tėvelį“, – pasakojo Aistė.

Po šių tragedijų vyresnioji Aistės sesuo pradėjo tvarkytis dokumentus, kad gautų teisę globoti savo brolį ir sesę.

Aistė sakė, kad jiems daug kas padėjo: savivaldybė skyrė pinigų, žmonės dovanojo baldus, žaislus. „Sesuo gaudavo pinigėlių už mūsų globą. Mokytojai ir klasės draugai palaikė morališkai, kalbėdavo mums, kad emocijos, kurias patiriame dėl tėvelių, yra normalu. Sesuo kartas nuo karto mus nusiveždavo į miestą, pamatyti kaip skirtingai žmonės gyvena. Ji norėjo, kad mes turėtume svajonę vieną dieną iš kaimo išvažiuoti“, – prisimena Aistė.

Kaimynai iškvietė policiją

Jos sesuo mokėsi Alytaus amatų mokykloje. „Sesuo iš mokyklos grįždavo keliomis valandomis vėliau nei mes. Aš buvau 10 metų, bet jau mokėjau pasiruošti paprastus pietus. Popietę praleisdavome žiūrėdami televiziją, laukdami, kol sesuo grįš.

Tos kelios valandos kai kuriems kaimo gyventojams pasirodė labai bauginančios: kaip čia vaikai neprižiūrėti ir vieni palikti namuose?! Prasidėjo apkalbos, kad mes alkani paliekami. Žmonės kalbėjo, kad gal mūsų sesuo geria alkoholį ir namo negrįžta.

Bet nė vienas iš tų žmonių nepagalvojo ateiti ir pasikalbėti su ja. Tada atsirado pora anoniminių skambučių vaiko teisių agentūrai. Neilgai trukus sesuo sulaukė skambučio, pranešančio, jog atvyks tarnybos apsižvalgyti. Gegužės mėnesio pradžioje policija pasibeldė į duris, su jais pasirodė ir vaikų teisių tarnybos moterys“, – jaudindamasi prisimena Aistė.

Anot Aistės, vaikų teisių specialistės mūsų paklausė, kur sesuo. Vaikai paaiškino, kad ji studijuoja, ir grįš truputį vėliau.

„Tuomet mums buvo liepta: „Pasiimkit po megztuką, važiuosim pasivažinėti, ir paieškosim jūsų sesės pasikalbėti“. Mes su broliu susidairėme, su nepažįstamais nebūtume važiavę, bet su tomis moterimis kartu buvo policija, tad aklai pasitikėjom, jog policija nieko blogo nenori.

Apsirengėm ir sulipome į automobilį. Jokių kitų drabužių, jokių žaislų, nuotraukų, mokyklos knygų. Nieko nepasiūlė pasiimti kartu“, – kalba Aistė.

Pasijuto tarsi tremtinė

Vaikai buvo nuvežti tiesiai į globos namus. „Tada supratau, kad jie tiesiai į akis melavo. Brolis buvo perbalęs. Abu sekėm paskui policijos pareigūną į Alytaus globos namų pastatą, izoliatoriaus kambarį“, – liūdniausias gyvenimo akimirkas prisimena Aistė.

Ji tikėjosi, kad globos namuose ilgau nebus. „Maniau, kad mus paėmė ir gražins už poros dienų, gal tik seserį pagąsdinti norėjo. Bet praėjo mėnuo. Ilgas, skausmingas laukimo mėnuo, kuomet sėdėjau prie durų, laukdama pasirodant sesers. Atrodė, kad laikas sustojo.

Kai pagaliau supratau, kad mes namo negrįšim, supratau, ką jautė tremtiniai, susodinti į vagonus, išvežami iš jiems brangios vietos, namų. Be jokio atminimo, iš kur jie kilę“, – lygino Aistė.

Anot jos, globos namuose buvo nelengva. „Ten vaiko nuomonė nieko nereiškė. Būdavo situacijų, kad vyresni mušdavo jaunesnius, o jeigu pasiskųsdavai, galėjai pats būti nubaustas, nes pasiteisinimai niekam nerūpėjo. Auklėtojai buvo labai skirtingi. Kai kurie griežti, kiti pavargę nuo darbo, irzlūs. Buvo ir labai rūpestingų.

Nors bausmės labai buvo reguliuojamos, pasitaikydavo visko. Dažniausiai prasižengusius vaikus bausdavo, atimdami papildomą vakarienės dalį, kurią dažnai sudarydavo vaisiai arba sausainiai. Kartais liepdavo eiti miegoti negavus vakarienės. Arba likti savo kambaryje, neleidžiant į lauką. Vėliau grasindavo, kad jei neklausysim, mus išveš į kitą globos įstaigą, kur dar griežtesnė tvarka“, – gyvenimą globos namuose prisimena Aistė.

Anot jos, brolis pasidarė labai uždaras. „Nuo mažens mes abu buvom tarsi neperskiriami dvyniai. Dalinomės viskuo. Jis gavęs sausainį, lauždavo perpus ir atbėgęs duodavo man. Globos namuose mus išskyrė į skirtingo amžiaus grupes, nustojome bendrauti. Pradėjom bartis, mažiau vienas kitą suprasti. Nežinojau, kas dėjosi jo galvoje. Tačiau pernai jis pradėjo rašyti poeziją ir repo stiliaus dainas, kuriose pasakoja, kaip skausminga netekti tėvų ir kaip stipriai jis išgyveno visus tuos įvykius. Tas mane labai palietė. Sesuo su mumis susisiekė tik praėjus keliems metams. Sakė, kad vaikų teisių tarnybos žmonės teismo tvarka jai buvo uždraudę mus lankyti. Sesuo buvo sugniuždyta po mūsų paėmimo, pardavė butą kaime ir išvyko į Ispaniją užsidirbti pinigų. Susirašinėdavom laiškais, ji mus drąsino, kad viskas bus gerai“, – pasakojo Aistė.

Globėjai neatstoja tėvų

Aistė su broliu globos namuose praleido 4 metus, o tada jiems paskirti globėjai. „Globėja buvo mokytoja, turėjo savo 5 vaikus, keli jau buvo suaugę. Mane ir jos pačios tris vaikus ji leido mokytis į Vilniaus muzikos konservatoriją. Dalyvavom daugelyje stovyklų vasaros metu, ne kartą buvome išvykę į kitas Europos šalis šokti ir dainuoti. Gyvenome kaime, šeima turėjo šiek tiek ūkio, į kurį jungėsi visi, tiek ji pati, jos vaikai ir mes abu su broliu. Su broliu buvom tapę neklaužados po globos namų, nebuvo lengva mums įprasti prie normalaus šeimos ritmo.

Nors globėjai daug davė materialine ir psichologine prasme, tas jausmas, kad jie yra svetimi, vis tiek išliko. Nemanau, kad šeimą galima pakeisti kitais žmonėmis, nors ir kokie geranoriški jie būtų“, – sako Aistė.

Ji taip ir nesužinojo, kodėl teismo nutarimu iš sesers buvo atimta teisė globoti jaunesnius brolį ir sesę.

„Šiandien prisiminus tuos įvykius, akyse vis dar kaupiasi ašaros. Praėjus daugiau metų, pradėjau suvokti, kaip visi įvykiai mus paveikė. Einant gatve, ar sėdint parke ir matant šeimas, tėvus su vaikais, apima liūdesys, kad tokios vaikystės jau niekada nebeturėsim. Vis dar jaučiu sunkumus bendraujant su žmonėmis, pasitikėjimo jais trukumą. Užsiėmimai katalikiškose stovyklose atgaivino pasitikėjimą savimi, išmokė išsakyti savo nuomonę, kas globos namuose buvo stipriai užgniaužta.

Vis dar sapnuoju košmarus, kad bėgu iš globos namų namo, beldžiu į duris, o jas atidaro svetimi žmonės, iškviečia policiją ir mus jie pasiima atgal. Sapnuoju, kaip auklėtojai mus baudžia, sapnuoju, kad mūsų globėjai mus išveža atgal į globos namus. Tai gniuždo. Iš tavęs atimama viskas, uždraudžiama viskas ir tave nuolat stebi po padidintu stiklu. Tu neturi nieko, nes esi tik dar vienas Nereikalingas Vaikas. Taip jaučiasi dauguma globos namų vaikų. Užsimiršti galima. Labai padeda darbas, sportas, bendravimas su žmonėmis. Atsinaujino ryšys su broliu“, – sako Aistė.

Labiausiai pyksta už melą

Ji ir dabar, jau suaugusi, mato, kad vaikų paėmimo iš šeimos sistemoje yra daugialypių problemų. . „Tai neapibrėžti įstatymai: kaip vaikai turėtų būti paimami iš šeimų. Neapibrėžta, ar vaiko talžymas kirviu ir pliaukštelėjimas per užpakalį yra skirtingas smurtas.

Šeima pastatoma į biurokratizmo mėsmalę, ir jei jos forma neatitinka Vaikų teisių tarnybų nuomonės formų – ji sutraiškoma. Girdėjau daugybę interviu iš politikų, advokatų, žinomų žmonių, kurie dangstosi įstatymais. Visi pamiršta labai svarbų momentą, kad įstatymai yra sukurti žmonėms ir jų gerovei, o ne atvirkščiai. Įstatymas neveikia? Pataisykim jį, užuot mikčioję prieš kameras.

Nebepykstu ant policijos pareigūnų ir tų moterų, kurios mus paėmė. Žinau, kad jie tik darė savo darbą. Tik pykstu už melą“, – šluostydama ašaras pasakoja Aistė.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Aistros dėl vaikų paėmimų nerimsta: tėvų forumas reikalauja atšaukti įstatymą (124)

Seime ir toliau narstoma vaiko teisių apsaugos reforma. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija...

Cukriniu diabetu suserga ne tik nutukę ir pasyvūs žmonės: Aistė papasakojo, kaip 18 metų gyvena su šia liga

Kas antras pasaulyje diabetu sergančiųjų žmonių nežino, kad turi šią ligą. Lietuvoje...

„Mirusios“ trenerių draugystės fone Valančiūnas pažvelgė į skaudžiąją NBA realybės pusę

Kyle‘as Lowry ir Jonas Valančiūnas kartu sudėjus praleido net dvylika metų tobulėdami savo...

Ekstremali situacija kelyje: greitosios pagalbos dispečerių konsultacija priminė siaubą

Noriu pasidalinti nutikimu, įvykusiu pirmadienį kelyje Kaunas – Vilnius . Sakyčiau, liūdni dėl...

Didžioji Lietuvos nelaimė: ar demografinę duobę padės užpilti statybininkai iš Ukrainos? (278)

Lietuvoje nebeliko ir 2,8 mln. gyventojų – liūdnai skelbia statistikos duomenys. Kiti...

Užkalnis. Kaip apsupti save protingais žmonėmis (117)

Kodėl reikėtų taip elgtis? Su kvailiais artimoje aplinkoje juk lengviau? Jie mažiau kritiški,...

Guogos pastaba „Žalgiriui“: pirmoje vietoje turi būti rinktinė (74)

Vilniaus „Ryto“ klubo oficialiai svetainei interviu davęs klubo prezidentas Antanas Guoga...

Namas – tarsi įgyvendinta svajonė: užburiantys pakrantės vaizdai leidžia jaustis kaip amžinose atostogose (1)

Yra labai nedaug vietovių, kurios turi didelei aglomeracijai būdingą tankumo, aukštos kokybės...

Naglis Šulija pažvelgė į planetų išsidėstymą: krizė gali būti ne už kalnų (43)

Finansų krizė jau ne už kalnų, tačiau dar turime laiko jai pasiruošti, sako astrologas Naglis...