aA
Kai kalėdinės dvasios pradedama ieškoti prekybos centruose, o bene svarbiausiu tikėjimo šventės akcentu tampa sotus stalas, kunigas Ričardas Doveika ragina prisiminti tikrąją Kalėdų prasmę – atsigręžti į esantįjį šalia ir patikėti, kad kiekvienas sutiktas žmogus yra Dievo siųsta dovana. Pasak dvasininko, susikurti šventę nekainuoja nieko. Juk svarbu ne kas padėta ant stalo, o kas prie jo susėda švęsti tikėjimo paslapties.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
„Labai dažnai bandoma įteigti, kad religinės šventės – taip pat neatskiriama vartojimo dalis. Komercijos pasaulis savotiškai iš mūsų vagia tikrąsias Kalėdas“, - teigia R. Doveika.

Parduotuvėse Kalėdų nėra

„Prekybos centruose girdint reklamą, kad čia prasideda Kalėdos, pradedi galvoti: ar jos prasideda alkoholio skyriuje, ar kiaušinių, o gal žuvies ar vištų? Kur toje komercinėje erdvėje tikėjimo šaltinis?

Man ausį rėžia ir skelbiamos kalėdinės, velykinės nuolaidų akcijos, tarsi Dievo malonė būtų išparduodama su nuolaida“, – teigė R.Doveika.

Anot dvasininko, didžioji žinia, kuri Kalėdų naktį pasiekia kiekvieną – nekintama, per du tūkstančius metų išsaugojusi savo autentiškumą, nepriklausomai nuo besikeitusių santvarkų, sunkmečių, vienodai pasiekianti turtinguosius ir vargšus, miestus ir kaimus. Kalėdos skelbia visiems tą pačią žinią: tą naktį Dievas, kūrėjas ir meilė, įgauna žmogaus veidą. Dievas leidžiasi būti pamatomas.

„Kalėdų naktį Kūrėjas ieško kiekvieno iš mūsų atviros širdies ir trokšta ne vienadienį džiaugsmą suteikti, bet dar kartą priminti, kas esame. Visos religinės šventės skirtos atskleisti pirminę Kūrėjo mintį: Dievas sukūrė žmogų ir matė, kad tai yra labai gera.

Kalėdos primena, kad Kūrėjas vėl įeina į sužalotą žmogaus gyvenimą tam, kad išgydytų žaizdas, kurias susikūrėme patys nusigręžę nuo Viešpaties“, – priminė dvasininkas.

Parsineša širdis

R.Doveika pastebi: visuomenė išgyvena supanašėjimo laikotarpį. Norma tapo valgyti, kalbėti, elgtis ir gyventi kaip visi. Netgi moralė matuojama žvalgantis į kitus. Pasak dvasininko, neretai išpažinties atėjęs žmogus prasitaria: nepyk, kunige, bet kokios tos mano nuodėmės – nei sunkios, nei lengvos, kaip ir visų.

Per besaikį vartojimą tolstama nuo artimo, gyvenimo kokybės ieškoma prekybos centruose, o suvokus, kad dėl prasidėjusio sunkmečio šių Kalėdų stalas bus kuklesnis nei įprasta, apninka nepasitenkinimas. Finansinės krizės įbaugintai visuomenei R.Doveika primena paprastą tiesą – susikurti tikrąją šventę, atsigręžti į save ir savo artimą nereikia jokių materialinių išlaidų.

„Kūčių vakarą labai svarbu ne kas padėta ant stalo, o kas prie jo susėda švęsti tikėjimo paslapties. Kas iš to, jei stalas bus nukrautas gausybe skanių ir gražių patiekalų, bet už sienos kalėdaitį laužiantis vienišas kaimynas neturės kam pasakyti: smagu, kad šiemet buvome kartu. Kūčios – žmogiškumo šventė, kai prie stalo turi atsirasti vietos ir kitam“, – pabrėžė R.Doveika.

Nors advento laikotarpis paženklintas didesniu dvasiniu patarnavimu žmonėms, kunigams tenka daugiau laiko praleisti lankant parapijiečius, tačiau, anot R.Doveikos, fizinis nuovargis ištirpsta prieš vidinį džiaugsmą, kad gali išeiti iš šventovės ribų ir bendruomenei nešti žinią apie tikrąją Kalėdų prasmę.

„Galbūt kas nors pasakys, kad šiandien tapo madinga prieš tikėjimo šventes į namus ar bendruomenės susirinkimą pasikviesti kleboną. Bet aš tikiu nuostabiai veikiančia Dievo malone – nuėjęs pas žmones žinau, kad juos parsinešiu savo širdy.

Netgi jei dvasininką pakviečia tik todėl, kad taip reikia, šis gali taip paliesti žmones, kad kitą kartą jie paskambins jau ne iš reikalo, o tada, kai bus labai svarbu, kai džiaugsis ar liūdės. Mūsų pašaukimas – išeiti, surinkti žmonių širdis ir atnešti jas į šventovę. Kunigo užduotis – ne prie savęs žmogų pririšti, o per save padėti jam užmegzti santykį su Dievu“, – sako dvasininkas.

Prisimins šeimininkavimo įgūdžius

Po šešerių su puse metų kunigavimo Vilniaus arkikatedroje bazilikoje šias Kalėdas R.Doveika sutiks jau nebe kaip šalies svarbiausios šventovės klebonas, o kaip Lietuvos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus padėjėjas.

Tačiau dvasininkas tikina, kad, nepaisant permainų, šiųmetės Kalėdos nebus kitokios. „Kunigas gyvena kaip žmogus, visuomet esantis kelyje. Gana įdomus jausmas, kai nuo pečių nukrito buitinių rūpesčių našta – jau nesu klebonas, tad nebereikia rūpintis nei prakartėlės įrengimu, nei šventovės papuošimu ar jos išvalymu. Bet visi kunigai esame priskirti prie bažnyčių bendruomenėms patarnauti, todėl ryšys su žmonėmis išliks“, – kalbėjo R.Doveika.

Šventą Kūčių vakarą dvasininkas kalėdaičiu dalysis su brolio šeima. Amžino poilsio išlydėję tėvelius juodu su broliu pasistengia, kad ant Kūčių stalo ir dabar būtų padėta tai, ką vaikystėje pagamindavo mama ir močiutė.

„Nors šiais laikais galimybės daug didesnės – be vargo galima nusipirkti upėtakio ar lašišos, pasiskambinti į maisto gaminimo įmonę ir užsisakyti prašmatnių patiekalų, bet mudu su broliu suvokiame: Kūčios yra tam, kad dar kartą prisimintume, kas iš tiesų esame. Tą vakarą prie stalo susirenka šeimos medžio vaisiai pakartoti, kuo gyveno šaknys – tėvai ir seneliai“, – įsitikinęs R.Doveika.

Ant stalo broliai padės ir tuščią lėkštelę – ne pigių burtų, magijos ženklą, o simbolį, kad šeimos mirusieji yra šalia ir kartu mini didžiąją Kūčių vakaro paslaptį.

„Per Kūčias mes ne prisimename savo mirusiuosius, bet švenčiame jų buvimą amžinybėje. Tai nėra atminties akimirka, o realybė. Kūčių vakarą per maldą kalbamės su išėjusiaisiais. Esantiesiems Amžinybėje iš tiesų svarbu, kaip toliau klostosi mūsų gyvenimas žemėje. Per Kūčias mes dalijamės viltimi – tuo, ko dabar labiausiai stokojama“, – kalbėjo dvasininkas.

Kadangi Kūčių dieną brolis su žmona dirbs, stalą vakarienei dvasininkui teks dengti vienam. R.Doveika pripažįsta pats ne tik žuvį gaminsiantis, bet ir bandysiantis pagal močiutės receptą iškepti kūčiukus. Virėjo specialybę įgijęs kunigas juokauja su malonumu prisiminsiantis šeimininkavimo įgūdžius.

„Labai džiaugiuosi, kad turėsiu progą atgaivinti iš tėvelių ir senelių paveldėtus Kūčių stalo papročius. Stengsiuosi pagaminti tą, ką valgydavome vaikystėje – pačius paprasčiausius, kukliausius patiekalus.

Niekada nesiekdavome, kad jų būtų dvylika. Negaruodavo ir karštų patiekalų. Visada tėvų mums buvo skiepijama, kad vertybė ne tai, kas padėta ant stalo, bet šeimos vienybė“, – pasakojo kunigas.

Kviečia sugrąžinti bučinį

Kaip pamena R.Doveika, tėvai buvo įskiepiję tokią pagarbą savo artimui, kad juodu su broliu vaikystėje net į kiemą neišbėgdavo prieš tai nepabučiavę mamos, močiutės, tėčio. Parodyti meilę ir dėkingumą šalia esančiajam buvo kasdienybė, to dvasininkas dabar pasigenda daugelio šeimų santykiuose.

„Mes iki šiol su broliu išsaugojome labai artimus ryšius – džiaugiamės, kai kitam sekasi, ir liūdime, jei ne. Esu laimingas, kad brolio vaikui dabar klojame tokius pačius pamatus, kokius mums klojo tėvai. Mums nesuprantamas pavydas, arogancija ar slapukavimas šeimoje“, – tvirtino R.Doveika.

Dvasininkas vaikystės Kūčias vadina bučinių švente. Kūčių vakarienė dažnai buvo valgoma vėlai naktį, nes sovietmečiu iš darbo naktinėje pamainoje tėtis grįždavo jau po vidurnakčio, vaikai prie stalo išbučiuodavo tėvams rankas, glaudžiančias, glostančias ir lydinčias per gyvenimą.

„Bučinys turi būti sugrąžintas į šeimas, kad nepabijotume bent tokį vakarą vienas kito pabučiuoti: vaikai – tėvų, šie – vaikų, sutuoktiniai – vienas kito. Jei į mūsų šeimas grįš gebėjimas pabučiuoti viens kitam ranką, jei susigrąžinsime džiaugsmą, kad esame kartu, pasitikėjimą, jei suprasime, kad ne turėjimas, o buvimas kartu yra stiprybės pagrindas, pasveiks labai daug šeimų Lietuvoje“, – įsitikinęs kunigas.

Kad į svarbiausias vertybes kėsinasi tamsa, anot dvasininko, įrodo jau vien tai, jog krikščioniškoji visuomenė Lietuvoje nebežino, kas yra šeima, ir prašo Konstitucinio Teismo išaiškinimo.

„Kai atsisėdame prie Kūčių stalo, neturi kilti tokių abejonių. Kūčių nakties šviesa mums primena, kad ne tamsa valdo pasaulį, ne karo ranka diriguoja gyvenimą, o motinos ranka, apglėbianti kūdikio lopšį“, – sakė R.Doveika.

Dievas paprašė būti jo

Prieš dešimtmetį į kunigus įšventintą R.Doveiką džiugina, kad žmogus į bažnyčią ateina nebe protestuoti ir maištauti, kaip sovietmečiu, bet susitikti su Dievu. Ir net išgyvenant vadinamąjį materializmo ir susvetimėjimo laiką šventovės slenkstį peržengia vis daugiau jaunimo.

„Labai daug jaunų žmonių per Kalėdas,Velykas ne po pusvalandį ir ne po valandą prastovi šventovėje eilutėje, kad galėtų atsiklaupti ir įvardyti tiesą apie save – išpažinti nuodėmes. Šių dienų jaunuoliai ieško tiesos ir siekia vidinės harmonijos. Jie suvokia: privalo turėti tvirtą dvasinį pagrindą, kad taptų iš tiesų laisvi. Jiems reikia ne baudžiančio, ne filosofinio, o kartu per gyvenimą einančio Dievo“, – mano R.Doveika.

Jis pats įšventinimo link teigia ėjęs labai natūraliai – vaikystė, kaip ir visų, pažymėta išdaigomis, paauglystėje ir į paneles pažiūrėta, ir susikibus už rankučių vaikščiota. „Į seminariją stojau nei nuo ko nors bėgdamas, nei slėpdamasis. Kai paauglystėje atradau kelią į šventovę ir patekau į labai gerų mokytojų – tokių kaip monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, rankas, natūraliai suvokiau, kad toks gyvenimas yra prasmingas. Kai supratau, kad save atrandi tik išdalinęs kitiems, pasirinkti kunigystę nebebuvo sunku“, – pasakojo dvasininkas.

R.Doveika svarsto, kad galbūt jam daugiau jėgų prireikė apie apsisprendimą eiti dvasininko keliu pranešti draugei, paaiškinti tėvams, kad pasirinkęs kunigystę sugebėsiąs būti laimingas, nei pačiam suvokti šio kelio teisingumą.

Prekybos ir verslo mokyklą baigęs R.Doveika juokauja: jei nebūtų kunigas, šiandien turbūt triūstų apie puodus prestižiniame „Stiklių“ restorane.

„Buvo visos galimybės ir sukurti šeimą, ir dirbti pagal profesiją. Bet kai Dievas prisiglaudžia ir paprašo būti jo žmogumi – kas daugiau belieka?“ – tarsi pats savęs klausia kunigas. Tačiau net ir dirbdamas sielovados darbą vienas mylimiausių tautos dvasininkų neatitrūkęs nuo žemiškų dalykų ir „neišsimagnetina“ iki žvilgančio baltumo iššveitęs namuose kriauklę ar vonią.

Džiaugsmas būti kunigu

Paklaustas, kas suteikia sielai didžiausią džiaugsmą, R.Doveika nė akimirką nesuabejoja: kiekvieną rytą nubusti kunigu.

„Esu kunigas, kuriam rūpi kitas žmogus. Jei tas man nerūpėtų, tikrai šiandien daugelį dalykų daryčiau kitaip“, – mano R.Doveika.

Šį vakarą susirinksiantiesiems prie balta staltiese užtiesto Kūčių stalo dvasininkas linki patikėti, kad stebuklingą Kalėdų naktį Dievas tampa žmogumi, patikėti, kad šalia esantysis – sutuoktinis, vaikas, brolis, sesuo, mama, tėtis ar kaimynas atsiųsti Dievo, patikėti, kad kiekvienas iš mūsų esame Gėris, kad galima būti dovana kitam žmogui, kad galima save išdalinti kitam nieko nesitikint mainais ir būti laimingam, patikėti savo žemiškąją laime ir gyvenimu po mirties, patikėti, kad Dangus rūpinasi mumis visais.

„Kiekvieno mūsų širdyje Meilė trokšta atrasti savo namus – leiskite įvykti šiam Kalėdų stebuklui“, – kviečia R.Doveika.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Po slaptų pažymų dėl „Revolut“ – aiškesnis vaizdas: dalis informacijos paneigta (65)

Antradienį žiniasklaidoje paviešinta informacija galimai meta šešėlį ant finansų technologijų...

Ruoškitės: atkeliauja tikras speigas (96)

Naktimis temperatūra kris iki 19 laipsnių šalčio, dienomis – iki 14, artimiausių dienų orus...

Perspėjo britus: turėsite „kietą“ sieną (66)

Tarp Airijos ir Šiaurės Airijos atsiras reali siena, jei Didžioji Britanija nepritars „...

Ginčytinose teritorijose bręsta esminiai pokyčiai: prakalbo apie galimą susitarimą (9)

Japonijos ministrui pirmininkui Shinzo Abe šią savaitę skrendant į Maskvoje vyksiančias...

Nori keisti vaikų paėmimą iš šeimų: kartu pas globėjus tektų išsikraustyti ir vienam iš tėvų papildyta (549)

Jei būtų įteisintos valstiečių ir žaliųjų lyderio Ramūno Karbauskio pateiktos Vaiko teisių...

Amerikiečiams leista įsigyti „Luminor“ banką (99)

Europos Komisija (EK) leido didžiausiai privataus kapitalo fondų valdymo bendrovei „Blackstone...

Pasaulio čempionas išeina į dvigubą medžioklę: pildys ir trofėjų lentyną, ir piniginę (11)

Dano Rapšio laukia kaip niekad intensyvus sezonas. Kaip jau skelbė DELFI, 23-ejų panevėžietis...

Suskaičiavo, kiek žiemą kelyje sutaupytų minučių gali kainuoti gyvybę (19)

Pirmųjų šių metų savaičių eismo įvykių statistika – itin niūri, mat keliuose jau žuvo 15...

Šeimos gydytoja primena primirštą natūralų vaistą: gydo slogą, malšina gerklės skausmą (6)

Įsibėgėjo ne tik žiema, bet ir ligų sezonas: poliklinikose sunkiai rasite laisvą šeimos...

Paskelbtos „Oskarų“ nominacijos: kas šiemet pretenduoja į svarbiausius kino pasaulio apdovanojimus? (14)

Jau visai netrukus, vasario 24 dieną, Los Andžele vyks svarbiausias kino pasaulio įvykis – „...