Ar aš paliksiu Lietuvą dėl įdomiausio, labiausiai įelektrinto pasaulyje miesto – Jeruzalės? Miesto, kuriame visada šviečia saulė ir užtaisyti visi šautuvai… Atsakysiu savo naujausios knygos citata: „Kiek laiko aš galėsiu išbūti be tavęs, lietaus merkiama mano Tėvyne? Be tavo sunkių debesų?… Juk aš gimiau su botais”.
Dėl savo principingos pozicijos E. Zuroffas nėra mėgstamas nei Lietuvoje, nei Izraelyje. Prieš porą metų E. Zuroffas su R. Vanagaite kelionėje po įvairias Lietuvos žydų žudynių vietoves apklausė žudynėse dalyvavusius ir nusikaltimų liudininkais tapusius lietuvius. Iš kelionės gimė knyga „Mūsiškiai“.
E. Zuroffas: Lietuvos žmones tai šokiruos
E. Zuroffas sakė, kad kelionėje po Lietuvą rašant knygą su Rūta buvę įtampos: jos giminės dalyvavo holokauste, o jo šeima buvo išžudyta. Taigi teko įveikti natūraliai egzistavusius barjerus. Vyras sakė buvęs sužavėtas R. Vanagaitės knyga, veikla bei jos drąsa. Tai motyvavo veikti drauge ir suartino.
„Žinau, kad Lietuvoje nesu mėgstamas, aš gyvenu savo gyvenimą ir nesiekiu populiarumo, dirbu tai, ką manau, būdamas žydas ir istorikas, turiu daryti. Aš paskyręs gyvenimą holokausto studijoms ir mokymui apie jį, bandau pasiekti teisingumą. Manau, ši žinia Lietuvos žmones šokiruos“, – apie į viešumą išlindusius santykius kalbėjo E. Zuroffas.
Tačiau, sako jis, tai privatūs gyvenimai ir jie nėra įžymybės, pasakojantys apie asmeninius gyvenimus ir siekiantys, kad apie juos kasdien rašytų žiniasklaida.
Papiktino skandalingu pareiškimu
Dailininkų sąjungos galerijoje naujos knygos pristatymas vyko R. Vanagaitei nelengvu metu. Trečiadienį R. Vanagaitė portalui Lrt.lt pareiškė surinkusi skandalingų faktųapie Lietuvos karininką, partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Partizanas neva buvo KGB agentas, o Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius E. Zuroffas esą net surinkęs duomenų apie žydų žudynes.
Toks R. Vanagaitės pareiškimas sulaukė visuotinio pasmerkimo ir pasipiktinimo. Parlamentaras istorikas Arvydas Anušauskas pareiškė, kad R. Vanagaitei, ko gero, nežinomos nei klastotės, nei bandymai kompromituoti asmenį. Rašytojos pareiškimai nustebino ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinę direktorę Teresę Birutę Burauskaitę.
„Viena, ką ji interpretuoja [ištraukusi] iš konteksto, kita, ką mato istorikai, išstudijavę visas aplinkybes. Mes visada viską vertiname sustatę į tam tikrą chronologiją, atsižvelgiame į situacijas, žmogaus šeimos padėtį ir t.t. Dabar ji pešios po kiekvieną faktelį, kad tą žmogų apjuodintų? Ką tai rodo? Tai rodo, kad R. Vanagaitei nepatinka, kad mes pagerbsime šitą žmogų.
R. Vanagaitė atsisėdo ant šito arkliuko ir jai reikia surasti kažkokius tai įrodančius dalykus. Koks ji asmuo, kad gali dabar aiškinti tuos dalykus, kuriuos mūsų istorikai yra pakankamai gerai išstudijavę ir žino bendrą vaizdą?“ – klausia B. Burauskaitė.
Dėl A. Ramanausko-Vanago laikosi savo
Tačiau dėl A. Ramanausko-Vanago rašytoja nenusileidžia ir kritikos bei paniekos nesibaimina.
„Visi, kurie Lietuvoje ką nors kvestionuoja, apkaltinami bendradarbiavimu su Kremliumi. Aš jau sakiau, kad jei Putino nebūtų, jį Lietuvoje reikėtų sugalvoti – jis labai patogus, jis laiko pilietinę visuomenę nebylią arba pusiau nebylią“, – kaltinimus darbu Kremliui atremia R. Vanagaitė.
Pasak R. Vanagaitės, visi Lietuvos istorikai tiria tas pačias bylas, bet jas skaito selektyviai – atrenka tai, kas netinka žmogaus heroizmui, pareiškia, kad nepalanki detalė išgauta kankinant arba yra sufalsifikuota. Tą, jos teigimu, patvirtino kai kurie istorikai, kurių ji negalinti įvardinti
„Tai yra manipuliavimas istorija, kuris buvo tarybiniais laikais ir kuris yra dabar, tai yra istorijos politika, o ne istorija. Aš manau, kad Lietuva yra pakankamai brandi valstybė, kad po 27 m. pažvelgtų į savo istoriją, kokia ji buvo, ir tie didvyriai gal palūžo, išdavė kankinami ar nekankinami kitus žmones. A. Ramanauskas-Vanagas išdavė visus 22 žmones, kurie slapstėsi, su adresais ir pavardėmis. Mes bent jau turėtume tai žinoti, klausti, kodėl“, – kalbėjo R. Vanagaitė. Kaip visiškai priešingą atvejį ji pateikė Joną Žemaitį, kuris nieko neišdavė, o paskutinėje kalboje pasakė niekinantis Tarybų Sąjungą.
Rašytojos aiškinimu, ji, kaip pilietė, su tuo nesutinka. Jos aiškinimu, tokie metodai buvo taikomi sovietmečiu, tik dabar juoda ir balta susikeitė spalvomis. „Kada mes subręsime tiesai ir atvirumui apie viską?“, – klausė R. Vanagaitė, klausianti, ar mes drąsi šalis, ar postkomunistinė valstybė, kuriai tinka tik tas, kas tinka.
Rašytoja sakė nebuvusi komunistinė ir nesanti ultrapatriotė – ji esanti ir būsianti tiesos žmogus.