„Jis“ – knyga apie vyro kūną ir sielą, skirta moterims. Rūta Vanagaitė dalijasi savo gyvenimiška patirtimi siekdama, kad skaitytojos geriau suprastų savo gyvenimo vyrus – tėvus, brolius, mylimuosius ir sūnus. Kad suprasdamos juos labiau mylėtų ir pačios būtų šalia jų laimingesnės.

Knygą išleido leidykla „Alma littera“. Siūlome paskaityti šios knygos ištrauką.

Moteriai pagimdžius, intymumo narkotikas oksitoksinas ima gamintis be perstojo – jis valdo jos smegenis žindant, glamonėjant vaiką. Tas meilės jausmas kartais yra toks stiprus, kad moteriai net neberūpi seksualinis gyvenimas su vyru. Vieną meilę išstumia kita, meilę vyrui pakeičia meilė kūdikiui. Juk meilė vyrui po pirmosios įsimylėjimo fazės gyvenant kasdienį poros gyvenimą reikalauja pastangų, o meilė vaikui nereikalauja jokio tavo darbo: ji tiesiog yra. Tavo smegenys pačios atlieka darbą, gamindamos meilės narkotiką. Kūdikis ir vaikas tave beprotiškai myli ir kuo toliau, tuo, atrodo, labiau (vos ne iki paauglystės). Taigi meilė tobula ir abipusė.

Motina ir kūdikis neretai sukuria naują šeimą, kurioje vyrui tenka šalutinis vaidmuo. Štai kur didžiausi spąstai santuokai, nauja vyrui gresianti žaizda. Kūdikis, turėjęs sujungti vyrą ir žmoną dar stipriau, juos dažnai išskiria... Neretai visam gyvenimui, jei moteris pasirenka beatodairišką meilę vaikui – savo vyro sąskaita.
Moteriai pagimdžius, intymumo narkotikas oksitoksinas ima gamintis be perstojo – jis valdo jos smegenis žindant, glamonėjant vaiką. Tas meilės jausmas kartais yra toks stiprus, kad moteriai net neberūpi seksualinis gyvenimas su vyru. Vieną meilę išstumia kita, meilę vyrui pakeičia meilė kūdikiui. Juk meilė vyrui po pirmosios įsimylėjimo fazės gyvenant kasdienį poros gyvenimą reikalauja pastangų, o meilė vaikui nereikalauja jokio tavo darbo: ji tiesiog yra.
Ištrauka iš knygos „Jis“

Vyrai tai išgyvena labai skaudžiai. Apskritai viena iš didžiausių vyro baimių yra atstūmimo baimė.

Rašydama šią knygą, dalyvavau vienoje tarptautinėje Europos Komisijos konferencijoje Barselonoje. Per vakarienę atsidūriau trijų vyrukų draugijoje: čekas, lenkas ir vokietis. Po sriubos ir taurės vyno nusprendžiau nebepilstyti iš tuščio į kiaurą ir išnaudoti vakarienę tyrimams. Pasakiau vyrukams apie knygą ir apie tai, kad, mano nuomone, moterys, pasigimdžiusios vaiką, dažnai tarsi pakeičia meilės objektą ir visą aistrą perkelia į kūdikį.

Vyrai (jau šiek tiek išgėrę vyno) vienas per kitą dalijosi savo istorijomis, savo nuoskaudomis. Visi trys buvo patyrę tą jausmą: kūdikis juos atskyrė nuo žmonos. Moteris jiems tapo neištikima su nauju meilės objektu, jųdviejų vaiku. Vakarienei baigiantis visi jie, susijaudinę ir vos neapsiašaroję, puolė rodyti telefonuose savo mylimų moterų nuotraukas. Nė vienas nerodė man savo vaiko.

Kodėl taip atsitinka? Taip sutvarkė Motina gamta?

„Pokyčiai, vykstantys mamos smegenyse, yra patys giliausi ir negrįžtamiausi moters gyvenime. Tol, kol numylėtas vaikas paliks namus, jos smegenų GPS sistema bus mobilizuota jam sekti ir stebėti. Ir netgi prabėgus ilgam laikui po to, kai užaugęs vaikas paliko lizdą, motinos GPS sistema nenustoja veikusi. Turbūt dėl to taip daug motinų patiria gilų sielvartą ir jas netgi apima panika, staiga praradus kasdieninį kontaktą su žmogum, kuris, kaip byloja jų smegenys, yra jų nuosavo pasaulio tąsa“, – sako žmogaus smegenų tyrinėtoja Louann Brizendine.

Mama su sūnumi
Stop. Įsiklausyk. Smegenys tau sako, kad kitas žmogus yra ne kitas žmogus, o tarsi tavo tąsa. Štai kur turi įsijungti pavojaus signalas. Ypač garsus, jei kalbame apie motinos ir jos sūnaus santykius.
Neseniai savo feisbuko paskyroje pamačiau vienos gražios keturiasdešimtmetės moters nuotrauką su penkiolikmečiu sūnumi. Po nuotrauka buvo prierašas: „Esu be galo laiminga, kad prieš penkiolika metų pagimdžiau šį nuostabų žmogų, kurį esu be galo įsimylėjusi. Jis – mano geriausias draugas, paguoda ir atrama. Žinau, kad auginu nuostabų vyrą.“ O Viešpatie, pagalvojau, ką tu darai, moterie...
Ištrauka iš knygos „Jis“

Neseniai savo feisbuko paskyroje pamačiau vienos gražios keturiasdešimtmetės moters nuotrauką su penkiolikmečiu sūnumi. Po nuotrauka buvo prierašas: „Esu be galo laiminga, kad prieš penkiolika metų pagimdžiau šį nuostabų žmogų, kurį esu be galo įsimylėjusi. Jis – mano geriausias draugas, paguoda ir atrama. Žinau, kad auginu nuostabų vyrą.“ O Viešpatie, pagalvojau, ką tu darai, moterie...

Taip, tą visa apimančią meilę sūnui patyriau ir aš. Taip, žinau, berniukų vaikystė sunkesnė, jie dažniau serga ir todėl reikalauja daugiau motinos rūpesčio. Kiekviena liga reiškia motinos paniką, kad bus blogai.

Neatsimenu, kaip augo mano dukra. Atsimenu, kad būdama pirmokė, prieš iškeliaudama į mokyklą, ji man atnešdavo kavos į lovą. Atsimenu, kaip nuėjau į kalėdinį renginį mokykloje, kai ji buvo ketvirtokė, bet nežinojau, kurioj klasėj jos ieškoti: A? B? C? Paskui, mergaitėms šokant scenoje, savo siaubui pamačiau, kad maniškės pėdkelnės prastos ir apsmukusios, o kitos mamos buvo pavertusios savo dukreles tiesiog princesėmis. Bloga motina esu, galvojau, bet ir po to nepasikeičiau. Taip ir likau bloga.

Antonas Čechovas vienoje pjesėje yra sakęs, kad moterys niekada nebūna jaunos, jos jau gimsta šimto metų senumo. Taip jis ironiškai kalbėjo apie moterų išmintį, savarankiškumą, būdingą joms nuo pat mažumės. Mano dukra visada galėjo pasirūpinti ir savimi, ir kitais. Jei jai būtų reikėję auginti broliukus ir seseris, manau, būtų puikiai susitvarkiusi. Savo pačios vaikystės sąskaita... Sūnus man atrodė (ir tebeatrodo) nesavarankiškas, reikalingas mano nuolatinės globos.
Vaikai

Buvau su juo reikia nereikia, buvau ištisai. Su juo nuolat važinėdavau pas gydytojus, į traumatologinius, gulėdavau su juo ligoninėse, laukdavau prie operacinių. Išsiugdžiau nuolatinę paniką, kad jam kas nors atsitiks. Ar tai reiškia, kad jį labiau myliu nei dukrą? Ne, tai tik reiškia, kad buvau labiau sulipusi, labiau susirūpinusi, tad man daug sunkiau buvo jį paleisti iš savo šilto, saugaus ir kartu smaugiančio motiniško glėbio. Maniau, paleisiu tik tada, kai juo ims rūpintis kokia nors moteris, jo moteris. Bet paleidau daug anksčiau ir noriu ta patirtimi pasidalyti su tavimi.

Motinos meilė gali būti smaugianti. Ypač jeigu augini vaiką praktiškai viena – su abejingu arba tolimu, arba geriančiu tėvu ar visai be jo.
Neatsimenu, kaip augo mano dukra. Atsimenu, kad būdama pirmokė, prieš iškeliaudama į mokyklą, ji man atnešdavo kavos į lovą. Atsimenu, kaip nuėjau į kalėdinį renginį mokykloje, kai ji buvo ketvirtokė, bet nežinojau, kurioj klasėj jos ieškoti: A? B? C? Paskui, mergaitėms šokant scenoje, savo siaubui pamačiau, kad maniškės pėdkelnės prastos ir apsmukusios, o kitos mamos buvo pavertusios savo dukreles tiesiog princesėmis. Bloga motina esu, galvojau, bet ir po to nepasikeičiau. Taip ir likau bloga.
Ištrauka iš knygos „Jis“

„Nuo pat industrializacijos pradžios sūnus veikiau liks mamytės sūneliu, nei ims tapatintis su stipria vyriška jėga. Galingą tėvą išstūmė galinga motina. Tėčio nėra šalia, tad jis negali išmokyti sūnaus, ką reiškia būti vyru. Tėvo nebuvimas šeimoje visų labiausiai kenkia motinos ir sūnaus santykiams, o sykiu moterų ir vyrų, vyrų ir jų žmonų santykiams. Ten, kur kitados buvo tėvas, dabar atsivėrė vakuumas. Tėtis priklauso darbo pasauliui labiau nei šeimos pasauliui. Jis buvo, o gal ir tebėra šeimos maitintojas, bet jo beveik niekada nebūna namie“, – rašo amerikiečių filosofas Samas Keenas.

Esama daug motinos ir sūnaus temos variacijų, bet dauguma sūnų tam tikra prasme yra priversti imtis savo motinų vyrų ar mylimųjų vaidmens. Vienas draugas man sakė: „Motina vertė mane būti tarsi jos vyru, kuriuo niekada nebuvo mano tėvas. Aš ją išklausydavau, jai padėdavau, buvau jos sąjungininkas sunkią valandą. Aš buvau vyras šeimoje. Buvau labai atsakingas, tad niekada neturėjau galimybės būti vaiku.“

Mokslininkai ginčija Freudo teoriją apie Edipo kompleksą (kaip pameni, graikų mitologijoje Edipas nužudo tėvą, kad vestų savo motiną). Šiuolaikinio sūnaus dilema yra ta, kad jis laimi mūšį su savo tėvu ir gauna motiną. Tačiau jis nežino, ką su ja daryti. Motina jį gožia.

Motina, kuri nori, kad aštuonmetis sūnus būtų jos draugas ir sielos brolis, kuri jam girdint kritikuoja jo tėvą ar kitus vyrus, tarsi kala į galvą vaikui, kad jis privalo būti kitoks. Berniukas, kurį motina padarė savo artimiausiu draugu ir patikėtiniu, jaučiasi bejėgis, žinodamas, kad jis per mažas ir per silpnas būti tuo, kuo jį nori matyti mama. Jis jaučiasi netekęs tėvo – tai vienas pralaimėjimas. Jaučiasi negalintis išgelbėti motinos, padaryti jos laimingos – tai antras pralaimėjimas.

Jis eina į gyvenimą su dviem pralaimėjimais, dviem didelėmis žaizdomis. Motina nekalta, ji tiesiog mylėjo sūnų ir ta meile užpildė savo gyvenimo vakuumą: užpildė tuo, kas jai po ranka. Ji nenori savo sūnui blogo, tikrai ne, ji net nemato, kad situacija grėsminga. Bet sūnus mato.
Motina, kuri nori, kad aštuonmetis sūnus būtų jos draugas ir sielos brolis, kuri jam girdint kritikuoja jo tėvą ar kitus vyrus, tarsi kala į galvą vaikui, kad jis privalo būti kitoks. Berniukas, kurį motina padarė savo artimiausiu draugu ir patikėtiniu, jaučiasi bejėgis, žinodamas, kad jis per mažas ir per silpnas būti tuo, kuo jį nori matyti mama. Jis jaučiasi netekęs tėvo – tai vienas pralaimėjimas. Jaučiasi negalintis išgelbėti motinos, padaryti jos laimingos – tai antras pralaimėjimas.
Ištrauka iš knygos „Jis“

Ir tuomet sūnų, ypač paauglystėje, apima nepaaiškinamas, iracionalus pyktis. Mano pažįstamų, vienišų mamų sūnūs jau aštuonerių ar devynerių ima daužyti mamą kumščiais, svečiuose juos ištinka agresijos priepuoliai. Jie nesąmoningai nori sau, jai, visiems žūtbūt įrodyti: „Aš nesu mamytės berniukas! Aš blogas!“ Namie, virtuvėje, kai mama pakviečia valgyti, jie nei iš šio, nei iš to pratrūksta, trenkia durimis ir užsidaro savo kambaryje.

Pačios geriausios lauktuvės, kokias kada nors esu dovanojusi sūnui, buvo didžiulis ant durų klijuojamas užrašas „Įeiti draudžiama“ ir dar papildomai ant jo kambario durų rankenos visada kabojo iš viešbučio nukniauktas ženklas „DO NOT DISTURB“.

Sūnus niekada nesutiko būti mano, vienišos mamos, nuodėmklausiu ir patarėju. Jis nuo dešimties metų beveik nesikalbėjo su manimi, o kai norėdavau išsipasakoti, dingdavo į savo kambarėlį. Nėjo su manimi nei valgyti, nei pasivaikščioti, nei į kiną. Jaučiausi žiauriai apleista, neteisingai atstumta. Juk aš noriu jam gero... Nė velnio. Aš juo bandžiau užkamšyti savo vienatvės ertmes. Buvau absoliuti egoistė.
Rūta Vanagaitė

Kartais sugalvodavau gudrybę – važiuodavome į kokią kelionę, kur visą savaitę galėdavau būti su juo, keliauti, kartu džiaugtis jūra, kartu valgyti... Paskui jis, rodos, perprato mano gudrybę ir atsisakydavo net ir kelionių, sakydamas, kad viską jau yra matęs ir nesitiki nieko įdomaus.

Galiu dalytis su tavimi savo paslaptimis ir gudravimais nesibaimindama: sūnus vis vien šios knygos neskaitys ir nesužinos, kokia buvau sukta... Neskaitė jis nė kitų mano knygų: jis nori būti nuo manęs kuo toliau, ir aš tą jo norą nuoširdžiai sveikinu.
Sūnus niekada nesutiko būti mano, vienišos mamos, nuodėmklausiu ir patarėju. Jis nuo dešimties metų beveik nesikalbėjo su manimi, o kai norėdavau išsipasakoti, dingdavo į savo kambarėlį. Nėjo su manimi nei valgyti, nei pasivaikščioti, nei į kiną. Jaučiausi žiauriai apleista, neteisingai atstumta. Juk aš noriu jam gero... Nė velnio. Aš juo bandžiau užkamšyti savo vienatvės ertmes. Buvau absoliuti egoistė.
Ištrauka iš knygos „Jis“

O paskui, sulaukęs aštuoniolikos, Juozapas dingo. Išvyko studijuoti į Škotiją. Studijavo kažkokią, kaip man rodės, nesąmonę, anglų literatūrą ar keltų istoriją... Kažką, iš ko darbo rinkoje nebūtų buvę jokios naudos. Man bičiulis sakė: kodėl manai, kad nebus naudos? Grįš čia, įsidarbins santechniku ir remontuodamas unitazus galės klientams cituoti Dickensą...

Škotijoje Juozapas atkentėjo metus, palaukė, kol mama atsikvošės. Kol subręs ir paleis jį. Visus tuos metus mama jam neskambino, nevažiavo lankyti, sukandusi dantis sėdėjo namie, laukdama, kol jis pats parašys ar paskambins, ir drauge bijodama to skambučio – žinojo, jog skambutis reikštų, kad atsitiko kažkas blogo. Antraip ko gi skambinti? Dabar jis išvyko dar toliau, į Kiniją, tad nematysiu jo ištisus metus. Labai gerai. Juk jam jau dvidešimt vieneri.

Kad tavo sūnus taptų vyru ir būtų pasirengęs moters glėbiui, pirmiausia jis turi išsivaduoti iš motinos glėbio. Turi įvykti skyrybos su mama.