– Jūs buvote NATO Parlamentinės Asamblėjos Politikos komiteto pagrindine pranešėja, šią savaitę darėte pranešimą, dabar jus perrinko ta pagrindine pranešėja ir dar išrinko NATO Parlamentinės Asamblėjos viceprezidente. Tai visų pirma leiskite jus pasveikinti su tokiu įvertinimu.
– Ačiū. Čia įvertinimas Lietuvai.
– Ir dabar jūs kaip tik rengsite pranešimą apie Rusiją. Kaip jūs vertinate tokį milžinišką Rusijos ginklavimąsi Kaliningrado srityje?
– Kad anksčiau ar vėliau bus dislokuotos „Iskander“ [raketos], mes žinojome dar iki 2012 metų. Man dar dirbant [Krašto apsaugos] ministerijoje jau buvo aišku, kad ten dislokuotos raketos „Tochka“, kurios yra seno modelio, daug mažesnio spindulio veikimo, ir jų resursai baigsis. Ir tie resursai baigėsi – jos keičiamos naujomis. Tačiau propagandai naudojama tai, ką dabar pasigauna viso pasaulio žiniasklaida, kad [keičia] neva dėl to, jog artėja NATO. Tiesiog jiems, kaip visada, įprasta meluoti.
– Tai čia buvo tik laiko klausimas?
– Taip, tai buvo tik laiko klausimas. Viskas pradėjo kauptis maždaug 2009 metais, nuo tada ypač pradėjo militarizuoti šį regioną. Beje, ne tik šį, lygiai taip pat – prie Pskovo, Sankt Peterburgo, kur mums irgi be galo svarbu, nes Kaliningrado sritis skirta tam, kad sudarytų uždangą, kad NATO negalėtų priskristi, priplaukti, privažiuoti prie Baltijos valstybių – šito siauro žemės ruoželio, kuris, žinoma, yra sunkiai apginamas geografiniu požiūriu.
Bet tai jie pradėjo daug anksčiau. Ir dabar jie kuria AD, arba populiariai kalbant – tokias tvirtoves, palei visą NATO perimetrą. Jeigu pasižiūrėtumėte į Europos žemėlapį, tai pamatytumėte, kad panašūs dalykai [...] dabar yra Arktyje, Kaliningrade – reiškia kontroliuoja Baltijos jūrą, po Krymo aneksijos panašią ginkluotę dislokavo Kryme – taip kontroliuoja Juodąją jūrą. Be to, prieš gerus metus įsitvirtinę Sirijoje, panašaus pobūdžio ginkluotę jie telkia ir ten. Taigi palei visą šitą perimetrą susidaro tam tikra barikada arba siena, uždanga, kuri yra kažkam skirta, kažkam ruošiamasi.
– Iš tiesų taip daroma, kad NATO sąjungininkai negalėtų prieiti prie Baltijos regiono valstybių ir iš oro, ir iš jūros, bet nejaugi taip ir yra? Mes galime būti visiškai uždengti ir niekaip negalime būti pasiekti? Nejaugi nėra jokių pajėgumų?
– Pajėgumų yra. Aišku, NATO turi pajėgumų. Bet patys suprantate, kad prie stalo sėdi 28 valstybės, o greitai bus ir 29, ir joms reikia priimti politinį sprendimą visa tai neutralizuoti. Tai nėra akupunktūra, tai labai sudėtingas klausimas, nes ten gyvena daug žmonių ir ta ginkluotė dislokuota gana tankiai gyvenamoje teritorijoje Kaliningrado srityje. Ir visi suprantame, kuo tai gali baigtis.
Jeigu jie pabandytų „patikrinti“ NATO Daugpilyje, Narvoje ar kur nors kitur sukeldami kokį nors konfliktą ir paskui pagrasindami branduoliniu ginklu, NATO jau reikėtų išstumti tam tikras pajėgas iš mūsų teritorijos. Tai, žinoma, ant NATO stalo dabar yra visi šitie dalykai, apie kuriuos manęs klausinėjate. Yra ir planai, ir tikrai NATO turi daug didesnius pajėgumus negu Rusija, bet esmė ta, kad ir geografinė padėtis čia taip susiklosčiusi, ir tie pajėgumai nėra čia pat, vietoje.
– Šią savaitę Edwardas Lucasas rašė, kad dabar geriausia taktika būtų ne erzinti Rusiją, dislokuojant priešraketines sistemas Rumunijoje ir Lenkijoje, o ją atgrasyti ir tam puikiai tiktų nebranduolinės raketos, kurias turi įsigijusi Lenkija ir Suomija – būtent tokiomis reikėtų apginkluoti sąjungininkes ir tai būtų žymiai geriau nei tai, ką dabar daro NATO.
– Na, žinote, yra ne vien Rusija, dar yra Iranas, ta pati Šiaurės Korėja. Europos kosmoso erdvė visa yra kiaura, didžiausi miestai yra niekaip neapsaugoti.
Bet iš tikrųjų atgrasymas – vienas svarbiausių dalykų NATO, nes kaip rodo patirtis, (beje, ir mano raporte, kurį mes priėmėme Parlamentinėje Asamblėjoje, yra ta tema), svarbiausia yra nepalikti tuščios erdvės – vakuumo.
Kodėl taip atsitiko Sirijoje? Todėl, kad Amerika, ką čia slėpti, paliko vakuumą. Visiškai tuščią erdvę, į kurią Vladimirui Putinui beliko tik atgabenti savo karinius pajėgumus.
Labai svarbu, kad pas mus nesusiformuotų vakuumas. Jis jau susiformavęs, dabar NATO bando jį užpildyti reaguodamas į Rusijos ginkluotę, kurios yra dešimteriopai daugiau.
Nieko nenorėdama gąsdinti, noriu pasakyti, kad net ir po 1000 kovinio bataliono karių kitąmet dislokavus kiekvienoje iš mūsų valstybių – tai bus dar dešimteriopai mažesni pajėgumai, negu Rusijos pajėgumai, kuriuos turime keli kilometrai už sienos. Bet atgrasymui tie kariai yra labai svarbūs. Būtent atgrasymui.
– Pradėjote kalbėti apie tuos batalionus. Ar tokie Rusijos veiksmai gali priversti NATO suabejoti dėl papildomo kontingento atsiradimo Baltijos šalyse?
– Aišku, visko gali būti. Kai mes matome pokyčius Europos valstybėse per rinkimus, kai matome, kad Rusijai labiau palankios jėgos gali ateiti į kai kurias valstybes, visko gali būti. Atsiminkime, kad NATO sprendimus priima konsensusu, ten yra veto teisė. Jeigu bent viena valstybė, sėdinti prie 28 valstybių stalo, pasakys „ne“ (nežinau, nesakysiu, kokia valstybė gali būti), ir viskas – sprendimo ginti vieną ar kitą šalį gali ir nebūti.
Rusija veikia įvairiais frontais. O „Iskander“ dislokavimas ir tai, koks Kremliaus žodynas lydi šį dislokavimą, – akivaizdu, kad tai yra informacinio karo dalis. Tam, kad paveiktų politikų valią, išgąsdintų žmones, kad jie neprisiimtų tam tikrų įsipareigojimų.