Rusijos privati karinė kompanija „Vagner“ nuo pat jos sukūrimo 2014 m. nebuvo įtraukta į Rusijos Federacijos jėgos struktūras, jos nebuvo ir juridinių asmenų registre. Rusijos vadovai nuolat kartoja, kad „Rusijoje privačių karinių kompanijų nėra“.
Jie iš dalies teisūs. Iš tikrųjų „Vagnerio grupė“ nėra privati įmonė, o slaptas Rusijos gynybos ministerijos padalinys, skirtas „delikatiems“ darbams atlikti. Tikrieji šios grupės vadovai yra Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo vyriausioji valdyba, geriau žinoma kaip GRU.
Per šios kompanijos gyvavimo metus „vagnerovcai“ atliko įvairias „nešvarias“ užduotis karštuosiuose pasaulio taškuose, taip pat ir Ukrainoje. Kai Rusija negalėjo atvirai siųsti savo karių į tą ar kitą šalį, ten buvo siunčiami „muzikantais“ vadinami samdiniai.
Kandidatų atranka į „Vagnerio grupę“ visada buvo griežta: į ją buvo priimami tik karinės patirties turintys ir puikios fizinės formos Rusijos Federacijos piliečiai. Nuo invazijos į Ukrainą pradžios reikalavimų kandidatams kartelė buvo nuleista. Į verbavimo punktą Molkino mieste netoli Krasnodaro jau kviečiami iki šiol nepatikimais laikyti apsišaukėliškų Donbaso ir Luhansko respublikų bei okupuoto Krymo gyventojai.
Tačiau liepos mėnesį vadinamoji „Vagnerio grupė“ krito dar žemiau ir net pramušė dugną: samdinius verbuoti ėmė Rusijos pataisos įstaigose, skelbiama žurnalisto Olego Ševčenkos straipsnyje Ukrainos portale „Obozrevatel“.
Rekrūtų paieška už grotų
Informaciją, kad samdiniai į „elitinį“ dalinį verbuojami griežto režimo kolonijose paskelbė būtent Rusijos žiniasklaida. Be to, informaciją patvirtino ir žmogaus teisių aktyvistai, kurie puikiai susipažinę su situacija Rusijos pataisos įstaigose.
Rusijos leidinio „Verska.media“ duomenimis, verbuotojų grupės aplankė mažiausiai 17 kolonijų dešimtyje Rusijos regionų. Tarp jų – Archangelsko, Tulos, Jaroslavlio, Leningrado, Riazanės, Novgorodo, Pskovo srityse, taip pat Komijos ir Karelijos respublikose bei Sankt Peterburge. Nuteistiesiems, sutikusiems pasirašyti sutartis, žadama po 200 000 rublių per mėnesį (apie 3242 eurus), 300 000 rublių (apie 4864 eurų) išmoką už sužalojimą, o žūties karo veiksmuose atveju šeimoms neva bus išmokama net 5 milijonai rublių (apie 81 tūkst. eurų).
Svarbiausia, kad po šešių mėnesių „tarnystės“ samdiniai gali tikėtis Rusijos prezidento malonės ir atleidimo nuo tolimesnės laisvės atėmimo bausmės.
Įdomu ir tai, kad verbuotojai pirmenybę teikia nuteistiesiems už sunkius nusikaltimus – plėšimus ir žmogžudystes.
Potencialiems pretendentams keliami tik du reikalavimai: gera fizinė forma ir „teisingas požiūris į Kremliaus vykdomą politiką Ukrainos atžvilgiu“. Be to, jų teiraujamasi, ar nuteistieji, nuvykę į Ukrainą, neketina dezertyruoti.
Rusijos leidinys „Verstka.media“ skelbia, kad įkalinimo įstaigose, kuriose apsilankė ginkluoti verbuotojai, „ginti“ tėvynę sutinka apie 20 proc. nuteistųjų. Iš viso buvo užverbuota apie 1000 kandidatų. Fondo „Sėdinti Rusia“ duomenimis, kuri remiasi informacija, gauta iš nuteistųjų ir jų artimųjų, vienoje įkalinimo įstaigų įsteigtas specialiojo parengimo punktas. Jame sutikusiesiems kariauti Ukrainoje organizuojami specifiniai kursai, vykstantys net 20 valandų per parą. „Kursantams“ suteikiamos tik trumpos pertraukėlės pusryčiams, pietums ir vakarienei bei 4 valandos miegui.
Pažymėtina, kad tie nuteistieji, kurie sutiko pasirašyti sutartį, tačiau vėliau atsisakė vykti į karinių veiksmų zonas, patyrė didžiulį psichologinį spaudimą ir net buvo išsiųsti į sugriežtintus bausmės atlikimo izoliatorius.
Tiesa, vienas nuteistasis pasakojo, kad išvykus verbuotojams įkalinimo įstaigos viršininkas visiems susigundžiusiems pakariauti privačios karinės kompanijos sudėty patarė „labai gerai pagalvoti ir atsisakyti“. Dėl saugumo nei regionas, nei įkalinimo įstaigos numeris leidinyje neskelbiami.
Žinia, kad privačiai karinei kompanijai kandidatai verbuojami įkalinimo įstaigose sukėlė tikrą šoką tarp pačių „vagnerovcų“. Jie šį desperatišką veiksmą vadina gėdingu.
Tai sandėris su velniu
Verbuoti kalinių į kolonijas važinėjo ne tik regioniniai Federalinės saugumo tarnybos (FSB) regioniniai darbuotojai, Federalinės bausmių vykdymo valdybos vadovai, tačiau ir pats Jevgenijus Prigožinas.
Tai, kad vienas iš turtingiausių Rusijos Federacijos žmonių važinėja po kolonijas, iš pirmo žvilgsnio skambėjo kaip fantastika. Tačiau tai pasirodė tiesa.
Ką kalbėjo J. Prigožinas, kuris lydimas sargybinių atvyko į pataisos koloniją Nr. 2 Rybinske (Jaroslavlio srityje), įrašė vienas nuteistųjų. Pats kalinys, kuris pats toli gražu nepanašus į angelą, pažymėjo, kad „Prigožinas atrodė panašus į maniaką“. Anot nuteistojo, „Putino virėjas“ pakiliu tonu vardijo darbo „Vagnerio grupėje“ pranašumus ir dalijo pažadus. Tiesa, Prigožinas ir pats pripažino, kad sutikę pasirašyti sutartį nuteistieji sudarys „sandorį su velniu“.
Štai vienas iš įsimintinesnių J. Prigožino teiginių: „Mano vaikinai išvyksta į Afrikos šalis ir per dvi dienas nieko gyvo nepalieka, o dabar lygiai taip pat naikina priešus Ukrainoje“.
Tai, kad „Putino virėjas“ pats važinėja po kolonijas, jo žodžius daro neįtikinamus. Juk būtent dideli „vagnerovcų“ gyvosios jėgos nuostoliai Ukrainoje verčia juos rengti „masinį verbavimą“ netgi tarp kalinių.
Tiek perimtuose rusų karių pokalbių garso įrašuose, tiek Ukrainos karinė žvalgyba patvirtino apie samdinių žūtis Ukrainoje. J. Prigožino „turnė“ po kalėjimus tik įrodo kritinę „vagnerovcų“ padėtį Ukrainos teritorijoje: „Vagner grupės“ šturmo būriai retėja kiekvieną dieną. Tokių nuostolių samdiniai dar niekur neturėjo“. Štai kodėl „Putino virėjas“ yra priverstas važinėtis po kalėjimus, kad „motyvuotų savo asmeniniu buvimu“. Jis tiesiai šviesiai sako: „Mums reikia bet kokia kaina laimėti šį prakeiktą karą“. Juk Prigožinas puikiai žino, kad jei Ukraina laimės (o tai neišvengiama), jam bus galas. Išvykti iš Rusijos jis negali, todėl likusį šalyje jį likviduos savi.
Neprisipažino
Tiesa, pats J. Prigožinas nepatvirtino fakto, kad lankė įkalinimo įstaigas, kuriose verbavo samdinius, skelbia rusų leidinys „Verska.media“.
Leidinys, prašydamas patvirtinti informaciją, kad J. Prigožinas lankėsi kolonijose, kur verbavo rekrūtus, kreipėsi į „Putino virėjo“ spaudos tarnybą „Konkord“.
„Taip, nuo jūsų nieko nenuslėpsi, – raštu pateiktame atsakyme dėstė J. Prigožinas. – Galiu drąsiai pasakyti, kad kolonijose lankiausi devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Nebeprisimenu visko, juk praėjo daugiau nei 40 metų. Bet tikrai buvau Leningrado kolonijose, Komijoje, Viatlage. Rusijoje daugelis sėdėjo kalėjimuose, vieni dingo, o kiti tapo išmintingesni ir dirba savo šalies labui. Pas mus Rusijoje yra tokia tradicija, kad jei berniukas išdykauja, jį nubaudus galima iš jo padaryti vyrą. O pas jus, pindosus, moterį.“
Vėliau J. Prigožino įmonės spaudos tarnyba patikslino, kad jis „kolonijose sėdėjo 1979–1990 m.“. Tačiau fakto, kad „Putino virėjas“ asmeniškai verbavo samdinius, nepatvirtino.
„Vikipedijos“ duomenimis, milijardierius 1979 m. buvo nuteistas dvejiems metams už vagystę, o po dvejų metų už vagystes, plėšimus bei sukčiavimus buvo nuteistas dar 13 metų laisvės atėmimo. Iš įkalinimo įstaigos išėjo 1990 m.
Neteisėta veikla
Rusijos fondo „Sėdinti Rusia“ vadovė Olga Romanova leidiniui „Verstka.Media“ teigė, kad toks verbavimas yra neteisėtas. Procedūra, kad už dalyvavimą karo veiksmuose nuteistieji būtų atleidžiami nuo bausmės, nėra.
„Tai visiškai neteisėta. Mūsų advokatams neleidžia susitikti su tais, kurie jau buvo užverbuoti. Apmaudu, kad ir giminės abejingi. Tik dvi moterys ketina kovoti. Kitus domina tik pinigai“, – sakė O. Romanova.
Rusijos žmogaus teisių gynėjų duomenimis, užverbuotų 12 nuteistųjų buvo sužeisti ir atsidūrė Luhansko ligoninėse. Mažiausiai penki „zekai“ Ukrainoje žuvo.
„Ateis eilė ir Maskvai bei Peterburgui“
Lietuvos Respublikos Seimo narys Laurynas Kasčiūnas „Delfi“ sakė, kad toks desperatiškas Rusijos oligarcho žingsnis rodo, kad Rusija susiduria su žmogiškųjų resursų trūkumu.
„Tai panašu į mobilizaciją, nors de jure ji nėra paskelbta. Jei ieškoma karių kalėjimuose, tai situacija frontuose kritinė ir sudėtinga. Aišku, tų „karių“ parengimo lygis nebus pats aukščiausias. Kaip galima parengti karį sėdint kalėjime? Ne paslaptis, kad iki šiol didžiąją dalį Rusijos karinių pajėgų personalo sudarė mažų tautelių, kurias mesdavo į karą, atstovai. Bet ateis eilė ir Maskvos bei St. Peterburgo gyventojams, kurie privalės atiduoti savo gyvybes nežinia dėl ko“, – sakė Seimo narys.
