Rusijos prezidento straipsniai istorine tema pastaraisiais metais jau nestebina. Sovietinio režimo nusikaltimus teisinantis ir Vakarams, Baltijos šalims priekaištaujantis V. Putinas liepos mėnesį pasiekė naujas istorinio revizionizmo žemumas, pareiškęs, kad ukrainiečiai, kaip tauta neegzistuoja, tad ir Ukrainos valstybė esą yra nesusipratimas.
O Ukrainos valdžia esą tėra užgrobikai – ką su jais daryti labai aiškiai išsakė Rusijos Valstybės Dūmos vicepirmininkas Piotras Tolstojus
„Problemas kuria dalelė niekdarių, kurie antikonstituciniu būdu užėmė valdžią, štai juos reikia karti ant šviestuvų“, – teigė P. Tolstojus, kuris taip pat yra Rusijos atstovas ir Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje bei šios organizacijos viceprezidentas.
Kur tokie grasinimai veda turėjo parodyti 2014-ųjų Krymo okupacija, sukeltas karas Donbase bei iš Rusijos imperijos prikeltos Novorusijos idėjos gaivinimas su „liaudies respublikomis“. Galiausiai įspėjimu ukrainiečiams, kad Kremlius nejuokauja tapo pavasarį kilusi krizė pasienyje bei okupuotame Kryme, kur Rusija sutelkė per 100 tūkst. karių bei puolimui paruoštos technikos.
Tada tiesioginiai Rusijos karo veiksmai prieš Ukrainą neprasidėjo, tačiau dalis karių liko, o nuo spalio vėl pradėti telkti aplink Ukrainą – iš pradžių tolėliau, iš Šiaurinės ir Vakarinės pusės, o pastarosiomis savaitėmis Rusija aplink Ukrainą vėl sutelkė apie 100 tūkst. karių.
Atrodo, šįkart logikos atrodo dar mažiau: Ukrainoje karinė parengtis išlieka aukšta, visas užsienio šalių žvalgybų dėmesys nukrypęs į regioną šalia Rusijos ir Ukrainos sienų, artėja šalčiai ir kitos sunkiai prognozuojamos orų permainos, kurios didelio masto kariniam konfliktui, o tiksliau efektyviausiam karinės technikos ir įrangos panaudojimui nėra palankiausios.
Tačiau V. Putinas, regis, demonstruoja, kad yra pasiryžęs toliau eskaluoti įtampą. Savo kalboje Užsienio ministerijos kolegijoje jis ne šiaip pažėrė priekaištų Ukrainai, ją remiantiems Vakarams, bet ir ultimatyviu tonu pasiuntė nedviprasmiškus signalus, kas laukia neįsiklausius Kremliaus.
Šį kartą, kitaip, nei pavasarį, V. Putinas turi daugiau pagrindo įžvelgti Vakarų silpnumo apraiškų – krizė Baltarusijos pasienyje su Lenkija darsyk parodė, kad ryžto, o ypač vienybės lemiamomis akimirkomis Vakaruose pristinga ir jei vienos šalys reaguoja griežčiau, tai kitos linkusios kalbėtis, derėtis, tartis ne tik su Maskva, bet ir jos išlaikomais diktatoriais, kad tik būtų išvengta eskalacijos. Tad dabar V. Putinas ir siūlo pasikalbėti.
Improvizuotas Putino džiazas?
Iš pradžių tai atrodė, kaip eilinė, kruopščiai apgalvota, bet nuobodoka kalba, kurios didžiąją dalį Užsienio reikalų ministerijos kolegijos salėje susirinkusiems diplomatams V. Putinas skaitė iš lapelio. Tačiau tokiais atvejais V. Putinas mėgsta pasielgti taip, kaip sau paprastai negali leisti daugelio kitų šalių lyderiai – istorinėmis, geopolitinėmis ar ekonominėmis temomis jis ima džiazuoti ir nukrypsta į ilgus, prieštaringus, neretai absurdiškus išvedžiojimus. Taip nutiko ir šįkart.
Kalbėdamas apie Minsko susitarimus, kurie bent jau formaliai nutraukė plataus masto karo ugnį Rytų Ukrainoje jis pradėjo lyg tarp kito žarstyti priekaištus Ukrainai, esą ši, sulauksi ginkluotės paramos iš Vakarų, bando sulaužyti minėtuosius susitarimus. O tai esą reiškia, kad ir Kijevas, ir Vakarai „aštriną konfliktą Ukrainoje“. Kaip pavyzdys pateiktos pratybos Juodojoje jūroje.
„Vakarų strateginiai bombonešiai skraido 20 km atstumu nuo mūsų sienos – tai jau viršija ribas, nes šie bombonešiai gabena labai rimtą ginkluotę“, – teigė V. Putinas. Jo minėti JAV bombonešių B-1B skrydžiai išties buvo vykdomi virš Juodosios jūros, 20 km atstumu – tik ne nuo Rusijos, o nuo jos okupuoto Krymo, kuris pagal tarptautinę teisę priklauso Ukrainai. „Labai rimta ginkluotė“ – apie ką užsiminė V. Putinas nėra branduoliniai ginklai, kaip buvo bauginama Rusijos žiniasklaidoje. Jau kelerius metus B-1B tokių ginklų negali gabenti fiziškai ir yra naudojami kaip išmaniųjų bombų bei sparnuotųjų raketų su konvenciniais užtaisais pristatymo platformos.
Anot V. Putino, Maskva „nuolat reiškia susirūpinimą dėl to“, tačiau „visi mūsų įspėjimai ir kalbos apie raudonąsias linijas traktuojami paviršutiniškai“. Tai jau ne pirmas kartas, kai V. Putinas pasiunčia įspėjimą Vakarams dėl tariamai peržengtų raudonųjų linijų. Balandį, po sukeltos įtampos prie Ukrainos sienų, skaitydamas savo metinį pranešimą V. Putinas įspėjo užsienio valstybes.
„Visi, kurie mus provokuos ar kels grėsmę mūsų interesams, pasigailės taip, kaip niekada nesigailėjo. Tikiuosi, kad nereikės peržengti raudonos linijos, o kada ji peržengta – mes patys nuspręsime“, – tada kalbėjo V. Putinas.
Šį kartą nukrypdamas nuo savo užrašų V. Putinas vėl prisiminė NATO plėtrą „į rytus“, kaip tariamai sulaužytą Aljanso šalių įsipareigojimą Rusijai – tokio sutartimi ar kitu formaliu įsipareigojimu grįsto pažado NATO Kremliui niekada nėra davusi, tačiau V. Putinas mėgsta pasiskųsti apie NATO plėtrą kone kiekviena proga, kai norima kaltinti Vakarus.
Tiesa, „NATO plėtra į rytus“ paskutinį sykį įvyko 2004 metais, kai buvo priimta Lietuva, kitos Baltijos šalys, Rumunija ir Bulgarija. Nuo 2009 iki 2020 NATO plėtėsi į pietus – į Aljansą priimtos Albanija, Kroatija, Juodkalnija ir Šiaurės Makedonija, kurios yra už tūkstančio km nuo Rusijos sienų. Tačiau tai netrukdo V. Putinui jalbėti apie „NATO artėjimą prie mūsų sienų“.
Kartais tokios kalbos yra ne tik skundai, bet ir įspėjimai, po kurių sulaukiama Rusijos veiksmų – taip nutiko 2008-ųjų balandį, kai V. Putinas kaip svečias paskutinį kartą dalyvavo NATO viršūnių susitikime Bukarešte. Po to Rusija ėmėsi agresijos prieš narystės NATO siekusias Sakartvelą (tų pačių metų rugpjūtį) ir Ukrainą (nuo 2014 m.). Tad ir šįkart į V. Putino perspėjimus verta įsiklausyti, analizuojant tekstą bei toną.
Eskalacija ties kontakto linija
Kaltinimai Ukrainai, kad ši esą pažeidinėja Minsko susitarimus nėra nauji. Formaliai ties kontakto linija turėtų nelikti sunkiosios ginkluotės, o paliaubų laikymąsi turėtų prižiūrėti ESBO stebėtojai.
Tačiau net Kremliui palankių veikėjų persmelkta ESBO sulaukia grasinimų bei tiesioginių trukdymo veiksmų iš Rusijos remiamų separatistų. Tai nėra atsitiktinumas – tiek ESBO stebėtojai savo turima įranga, tiek juo labiau ukrainiečiai jau nesyk yra užfiksavę nepaneigiamų įrodymų, kad separatistai sulaukia vis daugiau rusiškos ginkluotės ir technikos.
Beje, spalio 26-ąją įvykdyta Ukrainos bepiločio orlaivio „Bayraktar“ ataka, kuri įsiutino Rusiją, yra ypatinga tuo, kad smūgis buvo suduotas būtent separatistų artilerijos pozicijoms – sunaikinta mažiausiai viena 122 mm kalibro haubica D-30, nors 100 mm ir didesnio kalibro pabūklai turi būti atitraukti nuo nuo kontakto linijos per 50 km.
Vis dėlto Kremlius nusiteikęs dirbtinai kurstyti įtampą – Ukrainos žvalgybos duomenimis šiomis dienomis prie sienų ar netoli jų Rusija jau sutelkė apie 40 bataliono taktinių grupių, t. y. pagrindinių taktinių manevrinių vienetų, kuriuos Rusija naudojo nuo 2014-ųjų karo veiksmuose ar ruošiantis jiems pratybose. Pavasarį Rusija buvo sutelkusi 53 bataliono taktines grupes.
Dar daugiau, lapkričio pradžioje turėjusios atsinaujinti vadinamojo Normandijos ketverto – Ukrainos, Rusijos, Prancūzijos ir Vokietijos derybos taip ir neįvyko. Proveržio šiose derybose ir taip jau nesitikima kurį laiką, tačiau Rusija ėmė kelti nepagrįstus išankstinius reikalavimus, su kuriais negalėjo sutikti net palankiai tarptautinėje erdvėje į Kremlių žiūrintys Berlynas ir Paryžius.
Pavyzdžiui, lapkričio 18-ąją, dar prieš V. Putino kalbą Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas paviešino susirašinėjimą su Vokietijos ir Prancūzijos diplomatijos vadovais. Toks neįprastas konfidencialių laiškų paviešinimas turėjo gerokai supykdyti vokiečius ir prancūzus, tačiau jis neatskleidė to, ką norėjo parodyti Maskva – tariamą Vakarų šalių nenorą derėtis.
Priešingai – iš tikrųjų savo pasiūlymuose S. Lavrovas ultimatyviu tonu siūlo atnaujinti derybas ir iš anksto pasirašyti jų komunikatą, kuriame Ukraina būtų spaudžiama atšaukti valstybinės kalbos, švietimo, tautinių mažumų įstatymus. Be to, Ukraina turėtų tiesiogiai dėrėtis su separatistais – formaliai Donecko ir Luhansko „liaudies respublikomis“, kurių nepripažįsta nei tarptautinė bendruomenė, nei, žinoma, ukrainiečiai, kuriems šie Rusijos remiami dariniai tėra teritoriją užgrobusių teroristų šutvė.
Po to, kai Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai Jeanas-Yves'as Le Drianas ir Heiko Massas mandagiai atsisakė net svarstyti tokius į Ukrainos suverenitetą besikėsinančius pasiūlymus, S. Lavrovas griebėsi šantažo ir paviešino susirašinėjimą – esą tegu plačioji tarptautinė bendruomenė įvertina prancūzų ir vokiečių veiksmus.
O tai yra ne tik neįprastas diplomatinis žingsnis netgi visus įmanomus tarptautinius susitarimus pažeidusiai pačiai Rusijai, bet ir savotiškas savanoriškas durų užvėrimas – kas dabar norės pasitikėti S. Lavrovu ir su juo bendrauti raštu, žinant, kad pokalbių turinys gali būti paviešintas? Dar daugiau – nenoras tęsti derybų rodo Rusijos siekį „Ukrainos problemą“ spręsti visai ne taip taikiai, kaip viešai deklaruoja V. Putinas, o būtent jėgos keliu.
Ruošiasi dideliam karui
Atrodytų, toks kelias yra savižudiškas, logiškai nepagrįstas ir galintis susilaukti griežtos Vakarų reakcijos, pavyzdžiui, papildomų sankcijų – pirmosios buvo įvestos dar 2014-siais po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos. Tačiau priešingai, nei anuomet, šį kartą Rusija, regis, nusiteikusi esklauoti įtampą, puikiai suprasdama tokių veiksmų pasekmes.
Rusija dar gerokai prieš šių metų rugsėjį formaliai vykusias pratybas „Zapad“ išbandė iš anksto anonsuotą atsijungimą nuo Tarptautinių tarpbankinių finansinių atsiskaitymų organizacijos (SWIFT) tinklo. Tokią priemonę, kaip bausmę dar 2014-siais siūlė Rusiją bausti linkusios Vakarų šalys, o Kremlius tam ėmė ruoštis.
Lygiai prieš metus Rusija baigė pasirengimo ciklą branduoliniam karui – regis, neįsivaizduojamam scenarijui, kuriam V. Putinas ruošėsi slaptame bunkeryje.
O dar prieš šiemetinį pasirodymą Užsienio reikalų ministerijoje V. Putinas pasauliui pateikė dar vieną nemalonią staigmeną. Lapkričio 15-ąją Rusija įvykdė iš anksto neskelbtą priešpalydovinio ginklo bandymą, kurio metu 480 km. aukštyje buvo sunaikintas senas „Cosmos-1408“, kitaip žinomas kaip „Celina-D“ klasės žvalgybinis palydovas.
Priešpalydovinis ginklas sudaužė rusišką palydovą į mažiausiai 1500 nuolaužų, suformuodamas šiukšlių, skriejančių aplink Žemę iki 27 400 kilometrų per valandą greičiu, juostą.
JAV ir kitų Vakarų šalių kosminės agentūros bei nepriklausomi stebėtojai pasmerkė šį bandymą, kuris esą sukėlė pavojų Tarptautinei kosminei stočiai (TKS).
TKS išties buvo skubiai pasiruošta galimai astronautų bei kelių rusų kosmonautų evakuacijai, jei numušto palydovo nuolaužos smogtų stočiai.
Ir nors Rusija, kuri patvirtino išbandžiusi „naują priešpalydovinį ginklą“ patvirtino sėkmingą bandymą bei paneigė, kad jis kam nors kėlė grėsmę, pats bandymas yra ne šiaip reikšmingas praktine prasme, bet kartu yra ir dar vienas signalas apie galimo būsimo konflikto mastą.
Įdomu tai, kad kol kas tik spėliojama ir nėra patvirtinta, kokia sistema iš viso buvo išbandyta – spėjama, kad tai galėjo būti V. Putino prieš kelerius metus pristatyta „Nudol“ arba naujos kartos sistema S-550, kuri teoriškai yra priešlėktuvinė, priešraketinė, bet gali būti ir skirta kovai su kelių šimtų kilometrų aukštyje skriejančiais žvalgybiniais palydovais.
Tokia žema orbita paprastai yra skirta tik daliai žvalgybinių palydovų – dauguma jų skrieja aukštesnėje, sunkiai įprastoms sistemoms, netgi „Nudol“ pasiekiamose orbitose.
Tačiau net vieno ar kelių palydovų netekimas JAV bei NATO valstybėms, kurios smarkiai priklauso nuo jautrios stebėjimo įrangos kosmose gali smarkiai atsiliepti gebėjimams aptikti Rusijos pajėgas arba sukelti riziką kitiems palydovams, kurių orbitas tektų keisti. Pastaraisiais metais Rusijos pajėgų telkimas prie Ukrainos sienų ir kitur aptinkamas būtent palydovais, tiesa, komerciniais, kurių paslaugomis gali naudotis tiek valstybės, tiek bendrovės ar privatūs asmenys.
Rusijos gebėjimas fiziškai sunaikinti vieną palydovą reiškia, kad ji pajėgi įvykdyti tokią ataką prieš bet kurį panašioje orbitoje skriejantį žvalgybinį palydovą – komercinį ar nacionalinį, pavyzdžiui, karinį. O tai yra ir labai aiškus Rusijos signalas bei įspėjimas apie galimybę, gebėjimus bei ketinimus eskaluoti situaciją.
Rusijos vykdomos įtakos operacijos, kibernetinės atakos jau senokai nekelia nuostabos Vakaruose, tačiau gebėjimas trikdyti ryšių, žvalgybinių palydovų darbą yra naujas lygis, į kurį Vakarai turi savo atsaką – JAV taip pat yra išbandžiusios priešpalydovines raketas, tačiau jo naudojimas reikštų ne šiaip eskalaciją, bet ir atvirą konfliktą, kurio Vakarai nori išvengti.
Pasiūlymas, kurio Europa negalės atsisakyti?
Būtent tokią poziciją nuo šių metų pradžios demonstruoja JAV, kurios siekia susitarti su Rusija ir nubrėžus raudonąsias ribas išvengti galimų konfrontacijų. Panašią, tik dar bailesnę poziciją pademonstravo ir Europos Sąjungos valstybės, ypač didžiosios.
Migrantų krizė pasienyje su Baltarusija parodė, kad nepaisant sankcijų Aliaksandras Lukašenka ir jo režimas sulaukė ir to, ko galimai tikėjosi – pokalbių, kuriuos su juo inicijavo eskalacijos bijančios Vakarų šalys, pirmiausiai Vokietija. Tai, kad Lietuva ir Lenkija viešai pabrėžė Kremliaus atsakomybę migrantų krizės akivaizdoje – esą Rusija prisidėjo prie Baltarusijos veiksmų, kol kas nedaro didelio įspūdžio Briuselyje. Didžiosios Vakarų Europos šalys yra linkusios spręsti krizę ne šiaip dialogo keliu, bet nori, jog būtent Kremlius, kaip tarpininkas padėtų deeskaluoti situaciją.
Tokioje absurdiškoje padėtyje Kremlius įžvelgia labai aiškią galimybę dar kartą šantažo būdu paspausti Vakarus. Būtent apie tai buvo antroji V. Putino kalbos Užsienio reikalų ministrų kolegijoje dalis – V. Putinas nė neslėpdamas pažadėjo taikyti spaudimo taktiką Ukrainai ir ne tik tol, kol nebus atsižvelgta į Rusijos interesus. O jie esą yra labai aiškūs.
„Į mūsų naujausius įspėjimus buvo atkreiptas dėmesys ir jaučiamas jų poveikis. Yra tam tikros įtampos. Mes turime šią sąlygą išlaikyti kaip galima ilgiau, kol jie neįsikals į galvas pradėti konflikto, kurio mes nenorime“, – jau nebeskaitydamas iš lapelio pabrėžė V. Putinas ir pridūrė: Rusija siekia rimtų ir ilgalaikių saugumo garantijų, kurios būtų pagrįstos pirmiausiai susitarimu tarp Jungtinių tautų Saugumo tarybos narių.
Ką reiškia tokios saugumo garantijos, ką ir kaip jos įpareigoja bei susaisto V. Putinas pernelyg nedetalizavo, tačiau pažymėjo, kad būtina surengti susitikimą su JTO Saugumo tarybos narių atstovais ir apsvarstyti šį klausimą. Problema ta, kad jis nėra naujas – dar 2008-2009 metais tokį Kremliaus pasiūlymą, formaliai žinomą kaip Europos Saugumo Sutartis (EST) pateikė tuometinis formalusis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas.
Pasiūlymo esmė buvo radikali: EST turėjo pakeisti NATO dominuojamą Europos saugumo architektūrą, remtis JTO Saugumo Tarybos narių garantijomis bei formaliai saistančiais susitarimais nesikišti vieni į kitų reikalus. Sutartimi taip pat būtų apriboti tiek NATO, tiek ES, tiek atskirų šių organizacijų valstybių veiksmai vieni kitų teritorijose neperkelti pajėgumų. Suprantama, kad abstrakčiomis formuluotėmis apkaišiotų ir NATO palaidoti galinčių susitarimų su Rusija pasirašyti nenorėjo net draugiškiausios jai valstybės.
Tačiau dabar, dar nesibaigus koronaviruso pandemijai, JAV vis daugiau dėmesio skiriant Pietryčių Azijai, konkrečiai Kinijai ir Taivanui, dėl kurio tvenkiasi konflikto debesys, Europoje nebėra didelio noro ar drąsos tęsti konfrontaciją su Kremliumi. Tokie išbandymai, kaip migrantų krizė parodė, kad tėra vos kelios šalys, kurios linkusios atsakyti į Rusijos šantažą ir nebijoti bauginimų.
O laikas pokalbiams su Rusija, regis, kaip niekada tinkamas – bent jau toms šalims, kurios tik ir drebina kinkas prieš Kremliaus ar jo marionečių, tokių kaip A. Lukašenka galios demonstracijas.
Kalbėtis, o gal net ir susitarti yra dėl ko – kad ir dėl naujos saugumo architektūros Europoje tuo metu, kai nepasitikėjimas amerikiečiais yra išaugęs, kaip niekada anksčiau, NATO ateitis, nepaisant formaliai solidarios Aljanso pozicijos vis dar nėra aiški, ypač ją kvestionuojant didžiosioms šalims, tokioms kaip Prancūzija, kurios vadovas yra „konstatavęs NATO smegenų mirtį“.
Kitaip, nei 2009-siais, kai JAV dėmesys irgi krypo į Aziją, šį kartą Kinijos ir Rusijos galia yra nepalyginamai didesnė, tad išgirsti tai, ką sako V. Putinas Europoje šįkart gali būti daugiau norinčiųjų.
