Pasak Reginos, vaikams sunku susitaikyti su netektimi. Keturiolikmetė dukra šiaip taip laikosi, o dešimtmečiui sūnui kartais visai prastai būna.
„Šiaip jis geras, linksmas berniukas, bet kai ateina vakaras, ypač tuo laiku, kai vyras grįždavo iš darbo, jis dažnai verkia. Labai nervingas pasidarė. Gal su laiku užsimirš, bet kol kas – labai sunku“, - guodėsi moteris.
Vyro mirtis kirto kaip perkūnas iš giedro dangaus. „Jeigu būtų sirgęs, tai ne toks smūgis būtų buvęs. O dabar išleidome ryte į darbą, o vakare paskambino, kad nebėra. Niekuo nesirgo, tik skrandžio opa buvo. Visokiais liaudiškai metodais gydėm, atrodo apgydėme. Kaip mums sakė, mirė jis nuo trombozės – nepratekėjo kraujas ir viskas. Rugsėjo 2 dieną jam 45 metai būtų sukakę“, - pasakojo našlė.
Mirus vyrui R. Voitenovič iškart pajuto, koks svarbus dalykas socialinės garantijos.
„Žinote, kaip pas mūsų ūkininkus būna, vyras tik puse traktorininko etato buvo įformintas, todėl dabar vaikai iš „Sodros“ kaip netekę maitintojo tik po 260 litų per mėnesį gauna. Aš nedirbu, tai mums 520 litų socialinės pašalpos prideda. Išeina, kad už 1000 litų visi gyvename”, - pasiguodė Šalčininkų rajono Šalčininkėlių kaime gyvenanti 47 metų moteris.
Pasak Reginos, visų pirma už dujas, šviesą reikia sumokėti, kad nesusidarytų skolų. Lieka maistui, apsirengimui, „vien apauti vaikus kiek kainuoja“.
Didžiausias galvos skausmas – kiauras stogas
Kol buvo gyvas vyras, šeimai nereikėjo pirkti nei pieno, nei mėsos. Dabar vienai likusiai Reginai karvutę laikyti per sunku. Reikia slaugyti nevaikštančią seserį, o ganyklos - toli.
Kaip pasakojo Reginos sesuo Helena Šilobrit, iki insulto ji gyveno ir dirbo Šalčininkuose: „Dabar su seserimi gyvenu, nes viena negaliu nei atsistoti, nei paeiti. Dabar man sesuo ir rankos, ir kojos“.
Insultas moterį ištiko prieš metus. Dar prisidėjo cukrinis diabetas, kurio anksčiau nebuvo. „Gydytojams mes priekaištų neturim. Jie ką gali, tą daro. Bet sveikata negerėja“, - nusiminusi 54 Helena.
Moteriai labai gaila našle likusios sesers ir jos vaikų, bet padėti gali tik kartu paverkdama.
Paklausta, kaip jos pačios sveikata, Regina padejavo, kad vien tabletėmis gyva: „Kaip ir seseriai, man labai aukštas kraujospūdis. Daktarai sakė, kad paveldėjimas. O dar tie nervai prasidėjo – geriu raminamuosius“.
Dabar didžiausias našlės galvos skausmas – kiauras stogas. Senas šiferis skylėtas, trupa, tad šlampa pastogė, teka per lubas, drėksta grindys, baldai. Dvibučiame name gyvenantys kaimynai tvarkėsi savo pusę, tai sakė, kad atsiėjo 13 tūkst. litų. Reginos žodžiais, tai labai daug. Tik tiek, kad už tokią sumą kaimynai pasikeitė ne vien stogo dangą, bet ir gegnes, viską.
„Kai gyvenome šeimoje, tai ir galvijus laikėme, o dabar vyras mirė – penki mėnesiai praėjo, labai sunku“, - vėl graudinosi moteris.
Du vyresniuosius vaikus irgi augino viena
Antrą kartą našle tapusi moteris dar turi du suaugusius vaikus ir tris anūkus.
„Vyresnius, galima sakyti, taip pat auginau viena. Be tėvo liko, kai mergaitei nebuvo trejų, o vyresniam sūnui tik 9 mėnesiai. Išvažiavo pirmasis vyras į darbą ir vakare negrįžo – rado ant kelio prie motociklo. Kaip ten kas buvo, nepasakysiu, nes niekas nematė ir nepaaiškino“, - pasakojo dukart našlė.
Paauginusi vaikus Regina ištekėjo antrą kartą, pagimdė sūnų ir dukrą, bet su antruoju vyru, kaip sako, irgi neilgai pagyveno – 13 metų.
„Matote kaip – ir vėl mirė. Toks likimas“, - ašaras braukė moteris.
Du mažiukus auginanti vyresnioji jos dukra Jurgita gyvena tuose pačiuose Šalčininkėliuose, kitoje gatvės pusėje. Vyresnysis sūnus su šeima Salininkuose. Jis negali dažnai aplankyti mamos, nes ką tik susilaukė dukrelės, tad užsuka padėti tik savaitgaliais.
Dešimtmetis sūnus Dainius, Reginos žodžiais, dar ne šeimininkas – per mažas. „Šeimai laikau kiaulę. Ar jis man katilus panešios su šutinamom bulvėm? Nepanešios. Mėžti mėšlo į tvartą taip pat neis. Kol galiu, pati einu, tegu dar paauga“, - ūkio darbų vaikui neskuba užkrauti našlė.
Labiausiai Regina norėtų, kad mažieji mokytųsi, profesiją įgytų.
Nevaikštančiai seseriai Caritas parūpino vežimėlį
Evelina ir Dainius lanko pagrindinę Šalčininkėlių mokyklą. Dukra su atvykėliais kalbėti nenori, tik prisiglaudusi prie šiltos krosnies klausosi. Mamai prakalbus apie tėtį, vis išeina iš kambario ir grįžta nuo ašarų paraudusiomis akimis.
Trečiaklasis sūnus net nepasirodo. Kaip pasakoja mama, jis labiau linkęs į tiksliuosius mokslus, mėgsta futbolą. Po pamokų su seserimi eina į Carito dienos centrą. Paruošia pamokas, pavalgo.
„Caritas mums padeda ir maistu, drabužiais. Nevaikštančiai seseriai vežimėlį atvežė. Su rateliais aš ją po gatvę pavežioju“, - rodė R. Voitenovič.
Kai laidojo vyrą, kunigas ir ponia Ženia nemokamai leido pasinaudoti šarvojimo sale. Pasak Reginos, galėjo net indais ir viskuo, kas ten buvo, nemokamai naudotis.
Paklausta, ką galvoja daryti, visą gyvenimą prie namų, gyvulių ir daržų dirbusi Regina kol kas išeities nemato: „Galvoju, jei sesuo pasitaisys, gal kas į darbą paims? Bet dabar jai pagalbos reikia - negali pati net į tualetą nueiti“.
Jei ne sesuo, Regina nežino, kaip būtų viską ištvėrusi. „Ir jai sunku, ir man sunku: prieš pora metų mirė mūsų mama, paskui sesuo atgulė su insultu, dar po pusmečio mirė vyras. Bet gi žinote – kartu linksmiau“, - sakė našlė.
Užima ir ugdo 473 vaikus
Reginos mokyklinukai, kaip ir dar 473 vaikai, lanko vieną iš 9 Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ vaikų dienos centrų. Juose vaikai ne tik žaidžia ar bendrauja su bendraamžiais, bet ir padedant savanoriams gali ruošti pamokas, dalyvauti centro šventėse ar ekskursijose, vasarą išvykti į nemokamas vasaros stovyklas, o kasdien gauti nemokamo maisto ar skanėstų.
Dirbama ne tik su centrus lankančiais vaikais, į veiklą įtraukiama visa šeima: tėvai gali lankyti tėvystės įgūdžių grupes, dalyvauti bendrose šventėse, prireikus gauti paramą buities daiktais, drabužiais, maistu ar mokyklai reikalingomis priemonėmis.
Dienos centrai – viena iš Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ vykdomų veiklų, kuria siekiama kokybiško vaikų užimtumo, sumažinti skurdą patiriančių šeimų atskirtį bei stiprinti vaikų ir tėvų ryšį.
Paremti šią ir kitas organizacijos vykdomas veiklas galite skirdami 2 procentus nuo savo sumokėtų mokesčių. Daugiau apie paramos galimybes – svetainėje www.vilnius.caritas.lt
Kartais gyvenimas pasisuka visai kitaip nei planavai – svajonės apie gražią šeimą sudūžta ir lieki prie suskilusios geldos. Būna, jog dingsta jausmai, o pasitaiko, kad prapuola ir materialinė gerovė, kurią turėjote kurti kartu. Kiekvieną dieną skaičiuojami centai, pigiausių produktų paieškos, nuolatinės abejonės dėl ateities – ne vienos šeimos palyda Lietuvoje.
Prašome Jūsų – papasakokite savo istoriją. Galbūt sugebėjote susidoroti su nepritekliumi? O gal galite atskleisti realybę, kaip šeimai tenka gyventi, kai pečius nuolat spaudžia baimė, kad ryt pritrūks vakarienei? Pasidalinkite skausmu, ką tenka išgyventi kai kurioms šeimoms.
Laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šeima“ iki balandžio 8 d. Vieno teksto autoriui atiteks dvi knygos – T. Rekio „Sovietų armijoje“ ir N. Petrov „Budeliai. Jie vykdė Stalino užsakymus“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: