Ji atkreipė dėmesį, kad smurto prieš vaikus klausimas ir Lietuvoje įgyvendinama reforma suskaldė visuomenę į dvi dalis.
„Viena pusė sako, „beprotiškai bijau to, kas dabar vyksta Lietuvoje. Jaučiu, tos tarnybos dėl bet kokio preteksto dar ir mano vaikus paims“. Kita pusė teigia, kad „kažkokia nesąmonė šis isterinis burbulas“. Ir kad „paranoja tai ir tiek. Niekas be reikalo nieko nepaiminėja“.
Tai va. Visuomenė pasidalino. Smurto prieš vaikus tema ir, kaip tai sprendžiama šiuo metu, skamba visoje Lietuvoje. Tokiomis aplinkybėmis ir vėl negaliu tylėti. Jaučiu pareigą įvardinti tuos jausmus, kurie kyla stebint šią situaciją Lietuvoje“, – savo socialinio tinklo paskyroje savaitgalį rašė psichoterapeutė.
Specialistė pabrėžė, kad nepalaiko smurto prieš vaikus, tačiau, teigiama įraše, tai, kas šiandien Lietuvoje traktuojama kaip smurtas ir pagalba vaikams, nesutampa su jos „matymo akiniais“.
Savo įžvalgas A. Matulaitė šį kartą sakė skirianti šiuo metu dirbantiems vaiko teisių apsaugos sistemoje. „Šiandien noriu pasidalinti tuo, ką, mano manymu, būtų svarbu žinoti žmonėms, kurie yra vaikų paėmimo „smegenys“ ir vaikų paėmimo „rankos“, – rašė ji.
Specialistų padėtį pavadino „nepavydėtina“
Pasak A. Matulaitės, šiandien vaiko teisių darbuotojų, įstatymą vykdančių policininkų, vaikų globėjų ar su Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu susijusių psichologų padėtis Lietuvoje yra „nepavydėtina“.
„Jei atvirai, nenorėčiau dabar dirbti nė vieno iš Jūsų vietoje. Iš gelbėtojų po vieno įstatymo pasirašymo daugelio savo tautiečių akyse per kelis mėnesius tapote kone budeliais. O juk, ko gero, ir iš tiesų išgelbėjate ir jau išgelbėjote ne vieną vaiką iš mirties gniaužtų. Ačiū Jums už tai“, – rašė psichoterapeutė.
Ji pridūrė, kad net „tikriesiems budeliams“ senų senovėje būdavo sudarytos palankesnės sąlygos, nei šiuo metu sudaromos dirbantiems vaiko teisių apsaugos sistemoje.
„Tikriesiems budeliams ne šiaip sau jau senų senovėje DAUG mokėdavo – jie sulaukdavo visuomenės įniršio. Ir jie būdavo slepiami. Jie LEGALIAI buvo atleidžiami nuo atsakomybės. Atsakomybės galvoti, ar bausmė adekvati. Ar teisingai paskirta, etc. Jiems buvo aišku, kad galimai kančią atnešančius veiksmus jie atlieka ne savo valia“, – teigiama A. Matulaitės socialinio tinklo paskyroje.
Ji teigė suprantanti, kaip šiuo metu yra sunku specialistams, kurie dirbti į šią sritį atėjo tikėdamiesi padėti vaikams bei šeimoms, bet pajuto priešiškas visuomenės nuotaikas: „Dauguma juk augome su svajonėmis padaryti pasaulį gražesne vieta. O šiandien ne vienam Jūsų tenka po savęs palikti ir sudaužytas šeimas, ir ašarų pakalnę. Tai kaip ramiai miegoti naktį?“
Grėsmės lygio nustatymo lentelėse įžvelgė daug absurdo
Kaip teigia psichoterapeutė, objektyviai įvertinti grėsmių šeimoje pagal dabar praktikoje naudojamą grėsmės lygių lentelę neįmanoma, nes joje, A. Matulaitės manymu, daug „absurdiškų ir dviprasmiškų dalykų“.
„Kad ir tai, jog tikėjimą apie smurto grėsmę šeimoje padidina faktas, jog „tėvai nusiteikę priešiškai“ į duris pasibeldusiems vaikų teisių specialistams. Taip, teoriškai bendradarbiavimas gal ir labai fainai būtų. Tačiau praktiškai, na kur gi Jūs matėte, kad į intymų bei privatų liūtės, tigrės ar kad ir kiškės urvą patekęs žioplinėtojas būtų priimtas su katutėmis ar bent jau neutraliai? Perspėju, su visu savo asmeniniu susivaldymu ir išsilavinimu, pasibeldus su intencija galimai atimti mano vaikus, kandžiočiausi, riaumočiau ir priešinčiausi iš paskutiniųjų jėgų ir aš. Kitaip šnekant, prieš instinktus nepapūsite! Ir ne, tai visiškai nereiškia, kad nuo nepageidautinų svečių savo erdvę ginantys tėvai jau yra smurtautojai“, – rašo psichoterapeutė.
Kaip „idiotiškus“ kriterijus moteris įvardijo ir tamsos baimę, viršsvorį ar nepakankamą kūno svorį, kurie taip pat minimi grėsmės lygių nustatymo lentelėje. Apie tai plačiau paskaityti galite ČIA.
„Tai jau nusipelno varnelės grėsmės lygio įvertinimui? Kaip psichologė žinau, kad yra šimtai tūkstančių priežasčių, dėl ko taip gali būti. Ir ne, netgi mėlynės ant vaiko kūno visiškai nereiškia, kad šie vaikai patiria kokį nors smurtą namie automatiškai.“
Savo įraše A. Matulaitė išsakė nuomonę, kad vaiko teisių apsaugos sistemoje neturėtų dirbti žmonių nemylintys ir bent dešimt metų „asmeninės terapijos“ patirties neturintys specialistai.
„Ne tik dėl to, kas po tokio „objektyvumo“ laukia pasmerktų ir išardytų šeimų, bet ir dėl Jūsų pačių pageidaučiau, kad Jūs net nebūtumėte prie tokio darbo prileisti, jei nemylite žmonių. Plius jei neturite bent dešimt metų savo asmeninės terapijos, kurioje būtumėte susipažinę su savo pačių vaikystės traumomis, prieraišumo pobūdžiu, neišsakytais jausmais savo pačių tėvams ar augintojams... Plius jei nesate praėję intensyvių psichologinio stebėjimo įgūdžių kursų. Plius jei nesate susipažinę su socialine, vaiko ir šeimos psichologija. Plius jei niekad nesimokėte ir nepraktikavote savirefleksijos. Plius jei neatpažįstate savo paties susierzinimo socialinėse situacijose. Ar jei nieko nežinote apie savo paties prigimtinį agresyvumą“, – kokie reikalavimai turėtų būti keliami dirbantiems vaiko teisių apsaugos sistemoje, nuomonę dėstė psichologė psichoterapeutė.
Vaiko atskyrimą nuo tėvų prilygino amputacijai
A. Matulaitė savo įraše priminė garsaus britų pediatro ir psichoanalitiko D. W. Winnicotto frazes – „pakankamai gera mama yra labai gera mama“ ir „nėra tokio dalyko kaip vaikas, yra tik mama ir vaikas“. Psichologės teigimu, prieraišumas formuojasi per vaiko ir jo tėvų santykį, todėl vaiko atskyrimą nuo tėvų ji prilygino amputacijai.
„Kai aš dirbu su probleminiais vaikais, dažnai sprendžiu klausimą, ar noriu skatinti vaiko prieraišumą prie savęs, ar geriau psichologiškai stiprinti mamą / tėtį, kad jis galėtų tapti pakankamai geru prieraišumo objektu savo vaikams. Vaikai nėra lengvai atskiriami nuo savo pirminių tėvų. Tai tarsi amputacija, kuri pati savaime sukelia jausmą, prilygstantį rankos ar kojos amputacijai. Kokia skausminga bebūtų mums mūsų galūnė, jos praradimas mums sukelia dar didesnį skausmą“, – samprotavo specialistė.
Ji taip pat pridūrė, kad vaikai savo jausmus suvokia stebėdami tėvus, todėl dažnai jaučiasi kalti matydami blogas tėvų emocijas. Dėl šios priežasties, mano specialistė, tėvų akyse pasirodžiusi baimė ir išgąstis „tiesiogiai traumuoja vaikus“.
„Tad jei kas nors Jums pasakė priešingai, Jums labai LABAI pamelavo“, – į vaiko teisių apsaugos sistemoje dirbančius pareigūnus kreipėsi A. Matulaitė.
Su šeimomis dirbanti specialistė atkreipė dėmesį, kad visuomenėje paplitęs šeimų skirstymas į „geras“ ir „blogas“ nėra logiškas, tačiau galintis pridaryti daug žalos, nes kitokios šeimos, anot psichologės, suvokiamos kaip „pusiau žmonės“. Tokį skirstymą A. Matulaitė prilygino nacių ir sovietų taikytiems metodams, kuriais remiantis buvo daromi žiaurūs nusikaltimai žmogiškumui.
„Tokiu būtu galime (pa)sąmoningai siekti genofondo išgryninimo. Realiai žmonės nėra lengvai suskirstomi į „blogiečius“ ir „geriečius“. Pamenate, kodėl buvo sustabdyti Milgramo paklusnumo autoritetui ir Stanfordo kalėjimo eksperimentai? Ogi jie atskleidė, kad BET KOKS žmogus gali tapti sadistu. Tai yra, kad mumyse VISUOSE slypi agresija ir ūmumas. Kuris ypač greitai atsiskleidžia suteikus tam tikras sąlygas: (a) atsakomybės už atliekamą veiksmą perkėlimas kitam; (b) tam tikro iš anksto suponuoto galioje esančio vaidmens atlikimas. Be to, „blogiečiais“ dažniau tampama, kai yra smurto ir traumos patirtis. Dažnas prievartautojas gyveno prievartaujamas, kaip ir dažnas smurtautojas gyveno patirdamas nuolatinį smurtą. Tačiau kol gyvi mes turime galimybę keistis. Tuo mes ir skiriamės nuo bet kokio negyvo daikto“, – rašo A. Matulaitė.
Ragina kalbėtis
Psichoterapeutė mano, kad efektyvių pokyčių sprendžiant šeimose iškylančias problemas gali padėti pasiekti tik komunikacija. Savo įraše ji mini ir atvejus, kai į laikiną globą vaikai atvežami tam neparuošti, o tai esą rodo vaiko teisių apsaugos specialistų nemokėjimą užmegzti dialogą su vaiku bei šeima. Apie tai DELFI anksčiau pasakojo ir savo vardo bei pavardės nepanorusi atskleisti su iš šeimų paimtais vaikais dirbanti psichologė.
„Efektyvumas yra išsiaiškinime ir pokalbyje. Net jei vaikas mėgina žudytis (kas irgi, pasirodo, kvalifikuojama kaip grėsmės lygis), privalote užmegzti ryšį su tokiu vaiku. Bandyti suprasti, kas vyksta. O kas bus, jei tai yra atvejis, panašus į tokį, su kuriuo teko susidurti man? Kai paauglys prisipažino, jog mintis apie savižudybę jo galvoje sėdėjo nuolat nuo pat vaikystės. Bet jis pirmą kartą realiai MĖGINO ŽUDYTIS TIK paauglystėje, nes TURĖJO (ir tebeturi) tokius nuostabius tėvus...Ką nors tokio darant, reikia mokėti kalbėtis“, – ragino A. Matulaitė.
Be to, pasak psichoterapeutės, dirbdami tokį darbą pareigūnai turėtų gerai įvertinti ir apie galimą smurtą pranešusio asmens motyvus: „Žinoma, yra tikrų gelbėtojų. Dėkinga esu tokiems. Tačiau kartais motyvai gali būti ne tokie jau geri. Dirbdama su žmonių šeimomis ir santykiais pernelyg dažnai girdžiu įvairius nesąžiningus grasinimus. Pvz., „mano vaikas augs su manimi ir taškas. Jei reiks tam aš savo buvusios antros pusės psichinę ligą įrodysiu!“. Arba – „negaliu pakęsti savo kaimynų. Aš jautriai miegu, o ten laksto vaikai taip, tarsi jie savo nuosavame name gyventų“. Arba – „na, negali, niekaip negali vyras, koks jis geras tėvas bebūtų, pasirūpinti vaikais vienas.“
Mano, kad tokia sistema gali paskatinti emigraciją
A. Matulaitė teigia, kad dirbantys vaiko teisių apsaugos sistemoje ant savo pečių turės nešti atsakomybę dėl „nesugebančių saugiai prisirišti žmonių ir dar spartesnės emigracijos“.
„Jei Lietuvoje iki šiol gedime sausio tryliktos aukų, ar neturėtume gedėti ir „Matuko reformos“ aukų? Vaikų, kurie sistemai dar tik mokantis ir darant „klaidas“, galimai visam gyvenimui bus pasmerkti nebemylėti, nebeprisirišti. Dirbu su žmonėmis, kurie vos po vienos nesėkmės, vos po vieno mylimo žmogaus praradimo suaugusiame amžiuje padaro reikšmingą išvadą visam gyvenimui – „daugiau niekada nė prie ko“. „Niekad negaliu sau leisti dar kartą išgyventi TOKĮ skausmą. O jo tokio daugiau niekad nebus, jei pajėgsiu nebepamilti nie-ka-da“. Vaikams tai veikia kur kas stipriau. Nes dažnai įtaka padaroma pasąmoningam lygyje.
Tokie suaugę žmonės žmonas ar vyrus gali keisti kaip kojines. Savo pačių vaikams nejaučia ypatingo prieraišumo. Ar to mes norime savo Lietuvai?“ – galimas vaikystėje patirtos traumos pasekmes vardija psichoterapeutė.
Ji atkreipė dėmesį, kad dėl vaikų politikos iš „Norvegijos bėga žmonės“, todėl panašus scenarijus esą gali ištikti ir Lietuvą.
„Kodėl Lietuva turėtų būti išskirtine šiuo atveju? Ir, jei sąžiningai, ką patyrę tokios sistemos šluotą ir atgavę vaiką darytume Jūs? Jei paimtumėte mano vaiką, kaip minimum sulauktume jo tikų, tamsos, svetimų žmonių ir institucijų baimės, visokeriopo nesaugumo, o gal net negebėjimo pamilti ar prisirišti ateityje.... Kaip manote, ką daryčiau? Ar rizikuočiau savo šeimai sulaukti tokio likimo dar kartą?“ – retoriškai klausė A. Matulaitė.
Įrašo pabaigoje ji išsakė nuomonę, kad vaikai iš šeimos neturėtų būti paimami, kol pareigūnai nėra absoliučiai tikri dėl vaiko patirto smurto šeimoje.
„Nes kai galimas smurtas yra pakeičiamas realiu traumavimu, ar tai atrodo jau pakankamai gerai? Siūlau į šeimos gyvenimą žiūrėti kaip į kelionę. Gal net kelionę kalnais. Kur kartais einama labai sunkiai, kartais klimpstama ir gal tai šeimai reikia pagalbos. Tačiau visai nebūtina užsakyti malūnsparnį ar nutraukti vaikų kelionę kartu su tėvais, jei vieną naktį jie su visa šeima miegos ant akmenų. O kitą kartą – gal ir geriamo vandens kelionei pritrūks... Kvieskime „malūnsparnį“ tik tikrai ekstremaliais atvejais. O geriausia – tik tam, kad šeima vėl galėtų būti kartu.
Panašu, išgirdę Matuko istoriją, išsigandome visi. Išsigando ir mūsų valdžios atstovai. Ir tai suprantama. Iš išgąsčio imtasi labai sudėtingus dalykus tvarkyti labai paprastai. Ir tada va taip ir gaunasi. Tačiau kaip greitai dabar besisuktume, Matuko, deja, nebeprikelsime. O pasekmės šiuo metu dar gyviems esantiems žmonėms – reiškiasi, visiems mums – gali būti tragiškos. Manau, turime sustoti elgtis potencialiai žalojančiai“, – savo požiūrį dėstė A. Matulaitė.