aA
Lietuva – maža valstybė. Didžioji dalis Pasaulio valstybių yra mažos valstybės. Lietuvai reikia daug draugų, kurie ją remtų išbandymų akimirką. Ir formalios narystės klubuose, kuria mes įprastai labai didžiuojamės, dažnai neužtenka.
Šarūnas Liekis
© DELFI / Kiril Čachovskij

Mūsų Lietuva, kaip ir visas pasaulis, yra tarptautinės sistemos kaitos ir tarptautinių konfliktų akivaizdoje, todėl būtina atvirai ir nuoširdžiai šnekėti apie užsienio ir gynybos politikos būklę šalyje. Būtina šnekėtis, nes ši sritis yra apipinta lūkesčių, gandų, pažadų, propagandos.

Yra keli ilgalaikiai tarptautinės politikos raidos scenarijai, kuriuos turbūt lengviausia prognozuoti, kai praktiškai visi tie scenarijai atsiremia į mūsų sąjungininkės JAV laikyseną. Tačiau prognozės nebūtinai leidžia nuspėti trumpalaikes tendencijas ar netikėtus įvykius. Kita vertus, didžiosios valstybės taip pat įtaką daro lokalūs faktoriai ir dėl technologijų plėtros jos dažnai yra pažeidžiamos savo silpnesnių priešininkų.

Užsienio politika ir gynyba – tai sritys, kuriose Lietuvai ženkliai trūksta ekspertizės ir žinių. Tai pastebi ne tik mūsų priešai, bet ir draugai. Neturėdami potencialo ir karinio atsparumo mes lengvai galime tapti tarptautinio nesusipratimo ar atsitiktinumo auka.

Mūsų institucijos, kai kalbame apie užsienio ir gynybos politiką, tapo imitacinių ritualų ir protokolinių šokių dalyvėmis. Vienas iš Lietuvos užsienio ir gynybos politikos bruožų – nesugebėjimas koncentruoti resursų problemų sprendimui. Paskutiniu metu gana skubotai daromi žingsniai yra lėti, nesavalaikiai, nesistemiški, o visuomenei apie juos nėra aiškinama, nėra tinkamos argumentacijos.

Kita vertus, mažos valstybės, tokios kaip Lietuva, vyrauja tarptautinėje sistemoje. Mažų valstybių neformalumas, lankstumas ir diplomatų autonomija, resursų koncentravimas prioritetinėse kryptyse gali sukurti pranašumą prieš struktūrinę galią turinčias valstybes.

Ne mažiau svarbu yra politinio elito ambicija, vaizduotė, ryžtas ir gebėjimas spręsti tarptautinių santykių ir užsienio politikos iššūkius. Vaizduotė ir ambicijos gali tapti politikos funkcija. Psichologai teigia, kad 10 proc. mūsų gyvenimo užima įvykiai, o 90 proc. mūsų galvojimas apie tuos įvykius.

Šarūnas Liekis, Kęstutis Girnius, Albinas Januška, Margarita Šešelgytė, Vygaudas Ušackas
Šarūnas Liekis, Kęstutis Girnius, Albinas Januška, Margarita Šešelgytė, Vygaudas Ušackas
© DELFI / Kiril Čachovskij


Struktūrinę negalią galima kompensuoti investicijomis į valstybę, gyventojų išsilavinimą ar gynybą. Pavyzdžiui, Izraelis. Tuo metu, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Izraelis turėjo apie 3,5 mln. gyventojų, dabar – beveik 10 mln. gyventojų. Šiandien jau turbūt niekas Izraelio nelaiko maža valstybe. Taigi turime galimybių augti.

Kita vertus, paskutinių metų tendencijos Lietuvoje neramina – valstybės mūsų gyvenime yra mažiau, jos galia silpnėja. Vyriausybės siūloma pažangos strategija aptarnauja atsilikusius technologiškai verslus ir orientuoja raidą į išimtinai į žemo technologinio lygio, tik profesinio išsilavinimo reikalaujančią, visuomenę.

Apačių kariai, kokie jie būtų drąsūs ir greiti miškuose ar lygumose, negali laimėti prieš laivyną, tankus ir aviaciją.

Sėkmingos užsienio politikos kriterijai turi būti gebėjimas kurti draugystes ir aljansus, laimėti kontraktus ir keisti kitų valstybių požiūrį į save. Juolab, silpnėjat strateginių sutarčių galiai, ką pastaruoju metu mes visi pastebime, vis daugiau įtakos įgauna taktiniai susitarimai, reikalaujantys gebėjimų, akiračio platumo ir net sąmojo.

Didžiosios strategijos nebuvimas, o jeigu būti kukliems – tai ir užsienio politikos strategijos nebuvimas, yra pastarojo dešimtmečio iššūkis valstybei.

Kitas aspektas – tai valstybės užsienio politikos priklausomybė nuo vidaus politikos. Paskutinį dešimtmetį vyravusi kontrolės kultūra ir orientacija į procesą, o ne į rezultatą, be abejonės padarė žalą ir Lietuvos užsienio politikos efektyvumui.

Šia prasme mes tapome panašūs į didžiąsias valstybes, kurios yra labai priklausomos nuo vidaus politikos prioritetų, nevykusio biudžeto sandaros įstatymo ir tarpžinybinių konfliktų.

Kas apibūdina praeitą dešimtmetį? Vienas žodis – sąstingis. Be užsienio partnerių pagalbos ir įtakos jis būtų dar didesnis. Tačiau reikia priminti, kad ne tik ginkluotosios pajėgos chroniškai nefinansuotos, bet ir diplomatinė tarnyba yra apleista ir nefinansuojama.

Lietuvos verslas nėra skatinamas kurti Lietuvos kariuomenei, tarptautiniai pirkimai neprisideda prie Lietuvos pramonės ir tuo pačiu valstybės potencialo stiprinimo.

Būtina pabrėžti, kad Lietuvos užsienio politikos strategijos, nuoseklaus gynybinio potencialo didinimo, tarptautinio visokeriopo valstybės konkurencingumo skatinimo nebuvimas ir yra šios stagnacijos išraiška.


Mažos valstybės gali įtakoti tarptautinės sistemos veikimą ir neutralizuoti didžiąsias valstybes. Daugiašališkumas ir partnerių bei draugų paieška turi būti mūsų, kaip mažos valstybės, užsienio politikos ašis. Tačiau per paskutinius dešimt metų naujų draugų ir naujų rinkų neatradome. Svarbių vizitų į šalį sulaukiame retai. Vyrauja vizitai tarp Vilniaus ir Briuselio.

Ar tokia politika yra rezultatyvi? Neseniai nuskambėjo Rusijos grįžimas į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją. Lietuvos ambasadoriai puikiai dirba Strasbūre, tačiau ar to užtenka? Arba rinkimai į ES svarbiausias pozicijas? Ko siekėme, ką rėmėme, už ką mes, prieš ką? Išskyrus vieno asmens istoriją, ir kaip jis gali ar negali patekti, nieko daugiau negirdėjome ir nepasiekėme.

Į tai nėra vienareikšmio atsakymo. Neformaliuose ir į konkrečių problemų sprendimą orientuotose aljansuose nesugebame efektyviai dalyvauti.

Lietuvos tauta neturi savos užsienio ir saugumo politikos vizijos ir savo vietos pasaulio istorijoje matymo, kaip neturi ir drąsios bei racionalios užsienio politikos. Blaškomės nuo JAV pagalbos lūkesčių, iki mėgėjiškų partizanavimo iliuzijų. Narystė NATO ir ES nėra statiška, sąlygos nuolat kinta. Ir ne visada mūsų naudai.

Toks vertinimas jokiu būdu nesumenkina daugybės puikių Lietuvos diplomatų ir kariškių darbo, nenuvertina užsienio politikos sėkmių, pastangų ir daugybės institucinių inovacijų, bet perkelia atsakomybę Prezidento institucijai, kuri turėjo būti nešališka, atsakinga ir teisinga ją įgalinusiai tautai.

Mums reikia strategijos, kuri padėtų efektyviai veikti, užtikrinti taiką ir klestėjimą. Strategijos, kuri atgrasytų užsienio politikos revizionistus kaimynystėje. Po liepos 12 d. pats laikas ją sukurti. Tai yra ir ekonominio elito uždavinys, kurio jis iki šiol neįsisamonino, susirūpinęs išimtinai turtėjimo viešo gėrio sąskaita, bet ne valstybės galios stiprinimo klausimais. Čia ypatingas krūvis turi tekti Prezidento institucijai, iš kurios bet kuris sveiko proto tautietis laukė lyderystės ištisą dešimtmetį, o gal ir ilgiau.

Lietuva gali būti drąsi, o ne tik tokia skelbtis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(26 žmonės įvertino)
3.7308

Top naujienos

Teisėjavimu nusistebėjęs Adomaitis po pergalės laukia žinių iš ligoninės specialiai Krepšinis.lt iš Seulo (28)

Lietuvos rinktinės treneris Dainius Adomaitis su visu komandos trenerių štabu po pergalės prieš...

„Brexit“ gali privesti prie Jungtinės Karalystės subyrėjimo (64)

Vienas iš pirmųjų darbų, kuriuos tapęs ministru pirmininku nuveikė Borisas Johnsonas , buvo...

Kelis dešimtmečius vežiojo Lietuvos svarbiausius politikus: turėjo vieną nerašytą taisyklę

Su Robertu Šukšta susipažinome maždaug prieš penkerius metus aplinkosaugos renginyje. Ilgai...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Už Lietuvą internete kaunasi ne valstybės institucijos, o „elfai“ (14)

Baltijos kelio sukakties išvakarėse Kremliaus propagandos kanalai suaktyvino prieš mūsų...

Pirmas Azijos skonis: miego stygius, publikos aikčiojimai ir užtarnautos Seibučio minutės specialiai Krepšinis.lt iš Seulo (3)

Lietuvos rinktinė snūduriavo ne vien perkeltine prasme. Pustrečio kėlinio turėję vargo su kuklia...

Priminė vairuotojams, kada ir kur reikia „žaliosios kortelės“ (1)

Sėdant prie automobilio vairo užsienio šalyje ar savarankiškai keliaujant po Europą būtina...

Kaliningrade apsilankęs lietuvis norėjo sprukti: daugiau niekada ten nevažiuosiu (1234)

„Daugiau tikrai niekada ten nevažiuosiu“, – tikino savaitgalį Kaliningrade praleidęs...

Gyvai / „Laisvės piknikas 2019“. Tiesioginė transliacija iš Kauno Nemuno salos (20)

„Mūsų valstybė DELFI | Laisvės Piknikas 2019 | Diskusijos 10:30 Valstybė 2020: naujos...

Gyvūnai kenčia dėl valstybinių institucijų nekompetencijos: ar eilinį kartą tai pamiršime? (3)

Praeitą sekmadienį buvo paviešintas žiauriausias gyvūnų eksporto atvejis Lietuvoje . Lenkijoje...

Prieš 30 metų Baltijos šalys ryžosi prabilti: tai buvo viena didžiųjų SSRS paslapčių (129)

Lietuva ir kitos Baltijos šalys iškilmingai mini Baltijos kelio 30-metį, tačiau dažnai į...