„Aš žiūriu objektyviai. Lietuva yra priskiriama prie šalių, kurios labai daug testuoja. Tai yra apie 200 tūkst. testų milijonui gyventojų. Pagal šitą rodiklį Lietuva pakliūna tarp lyderiaujančių šalių. Nematau pagrindo, kodėl turėtume labai kritikuoti.
Kiek žinau, Lietuvoje yra testuojama tikslingai, tas irgi yra ne visada palanku, kalbant apie skaičius ir statistiką“, – „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjo A. Žvirblienė.
Pasak profesorės, gali būti daug priežasčių, kodėl Latvijos skaičiai yra geresno.
„Man kyla minčių, kad gal latviai mažiau keliauja. Lietuviai neužveža, nes Lietuvoje nėra tiek daug atvejų. Sunku pasakyti, kodėl taip yra. Skaičiai priklauso nuo to, kiek ir kaip yra testuojama. Kiekviena šalis pasirenka testavimo strategiją“, – sakė A. Žvirblienė.
Profesorė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje jau yra atlikta daugiau kaip pusė milijono testų.
„Jeigu lygintume skaičius su Latvija ir Estija, ten tie skaičiai milijonui gyventojų yra dvigubai mažesni . Aš nebūčiau linkusi manyti, kad pas mus su testavimu yra kažkas ne taip.
Pati susidūriau su Nemenčinės protrūkiu. Ten testavome antikūnius, ir žinau kontekstą. Žinau, kad, kai prasidėjo protrūkis Nemenčinės vienoje įmonėje, buvo nuspręsta molekuliniais testais testuoti visą miestelį. Tai labai padidino skaičius. Per dieną ten buvo užfiksuota šimtas atvejų. Bet tai buvo padaryta, ir tai buvo labai tikslingas ir teisingas sprendimas“, – komentavo A. Žvirblienė.
Pasak profesorės, sergamumui įtakos daro ir situacijos kaimyninėse šalyse, tai, kiek intensyvūs yra gyventojų kontaktai.
„Kai buvo karantinas, sienos buvo uždarytos, nelabai buvo skirtumo, ar šalia yra daug ar mažai infekcijos atvejų, tiesiog niekur negalėjome išvykti. Tai yra svarbu. (…) Tą lemia daug veiksnių. Sunku pasakyti, kuri yra ta priežastis, ir skaičiukais manipuliuoti nėra teisinga“, – sakė A. Žvirblienė.
Į provinciją išvykusi profesorė stebėjosi, kiek ir kokių sąmokslo teorijų sklinda tarp gyventojų.
„Įdomiausia yra tokia, kad „senas žmogus numirė nuo kokių nors senatvinių ligų, ir jo giminėms neišduoda mirties liudijimo, kol jis nesutinka pasirašyti, kad žmogus numirė nuo COVID“. Kita versija, kad mirusio žmogaus artimiesiems duoda 50 eurų, kad sutiktų pasirašyti, kad žmogus mirė nuo COVID. Girdžiu tokius pareiškimus, žmonės tuo tiki“, – stebėjosi A. Žvirblienė.
Profesorė pastebėjo, kad visokios tokios kalbos tarsi sudaro kontekstą, kad esą Lietuvoje viskas yra blogai.
„Aš nesu ministro Aurelijaus Verygos gerbėja, bet man keista, kad apskritai nubraukiamos žmonių pastangos suvaldyti protrūkį. Visada, kai kritikuoji, tampi labai populiarus. Dabar, jei nori įkurti partiją, kad ji laimėtų rinkimus, reikia pasivadinti „Koronaviruso nėra“. Man šitas populizmas nepatinka, ir norėtųsi, kad žmonės matytų realią situaciją, įvertintų, kas yra daroma. Epidemiologai Lietuvoje dirba didžiulį darbą“, – pažymėjo A. Žvirblienė.
Profesorius tiki ne visais duomenimis
LSMU profesorius A. Laiškonis kalbėjo dar griežčiau.
„Esu infektologas su 45 metų stažu, ir visą laiką žinau, kad kiekviena valstybė, pateikdama duomenis apie infekcines ligas, stengiasi juos pagražinti ir sumažinti. (…) Todėl, kad tai rodo, kad šalis nesugeba susitvarkyti su užkrečiamąja liga.
Dabartiniu metu esame situacijoje, kada aš irgi ne visą laiką tikiu. Pavyzdžiui, nelabai tikiu, ar yra įtraukiama į Lietuvos pateikiamus skaičius apie koronavirusą privačių ambulatorijų ir įvairių centrų duomenys“, – sakė A. Laiškonis.
Kalbėdamas apie bandymus lyginti duomenis, profesorius irgi pabrėžė, kad jie priklauso nuo konteksto.
„Kuo mažiau testuosim, tuo mažiau surasim. Kuo mažiau surasim, tuo gražiau atrodysim. Pavyzdžiui, Graikija atskirai testuoja kontinentą ir atskirai salas, ir pateikia vienus ir kitus duomenis.
Dėl koronaviruso yra problema, kad susiduria dvi jėgos – ekonomika, tai yra pinigai, ir žmonių mirtys. Iki šiol daugiau laimi ekonomika“, – sakė A. Laiškonis.
Profesorius po protrūkio „Adform“ kiemelyje Kaune teigė esąs sunerimęs dėl iki renginių gausos Lietuvoje ir žmonių požiūrio į savo saugumą.
„Manau, kad reikėtų riboti renginių skaičių, nes čia yra galimybė užsikrėsti. Bet čia yra ekonominė pusė, visi spaudžia. (…) Dar šiandien važiavau autobusu, turbūt penkiems žmonėms kaukės kabėjo pakaklėje“, – stebėjosi A. Laiškonis.
Profesorius sutiko, kad nepatogu su kaukėmis, bet pabrėžė, kad tokie nepatogumai yra ištveriami.
„2003 m. dirbau Prancūzijoje kito koronaviruso židinyje. Dirbau po keturias valandas. Nei vienas nenumirė, kada buvome su pilna apranga. Sunku, bet žinojau, kad esu apsaugotas, ir kiti turi būti apsaugoti. (…) Nežinau nei vieno, kuris būtų numiręs nuo uždusimo su kauke. Daug yra sunkumų, bet reikia pagalvoti apie kitus ir apie save“, – sakė A. Laiškonis.
Profesoriaus nuomone, žmonėms būtų pravartu pamatyti, kaip kenčia tie, kurie prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Situacijai iliustruoji jis panaudojo analogiją su kita sunkia liga – erkiniu encefalitu.
„Niekas nenori skiepytis nuo erkinio cenfalito. Jei šeimoje suserga vienas žmogus, pamato, kaip jis kankinasi, visa giminė sueina ir pasiskiepyja.
Ne piniguose esmė, o mastyme, nes koronaviruso atveju infekcinės ligos sukelėjo mes nematome. Jeigu matytume, kad koronavirusas išberia, kad veidas šašuotas, tai visi iš karto dėtų kaukes. Bet mes gi turime besimptomių formų, nieko nematome, todėl niekuo netikime“, – sakė A. Laiškonis.