aA
Kodėl lietuviai užprogramuoti sėkmei? Apie tai ir apie išrinktas idėjas Lietuvai „Didžiojoje idėjų ir pokyčių konferencijoje“ žurnalistas Andrius Tapinas kalbino prof. Vytautą Landsbergį, kuris pabrėžė, kad jam svarbiausia atrodo pati Lietuvos idėja.
Andrius Tapinas ir Prof. Vytautas Landsbergis
Andrius Tapinas ir Prof. Vytautas Landsbergis
© DELFI / Domantas Pipas

– A. T. Profesoriau, Jūsų nuomone, kiek dabartinė Lietuva yra užprogramuota sėkmei?

– V. L. Niekas Lietuvos neužprogramavo, jei ji pati neužsiprogramuoja. Dabar girdžiu daug visokių kalbų apie sėkmę, bet jos eina kažkur pro šalį, ne iš esmės. Aš nuo pat pradžios turėjau savo vieną idėją – apie idėją Lietuvai. Jūs mane įveliate į diskusiją apie būtą ar nebūtą sėkmę, kurią neva kažkas iš anksto užprogramavo, esą mums jau nereikia nei labai stengtis, nei labai norėti, nei pastangų dėti, nei galvų padėti, kad ateis sėkmė, nes ji užprogramuota – neklaidinkime nei savęs, nei žmonių.

Kur ta idėja Lietuvai, kuri galėtų būti vaisinga, išganinga, gelbstinti, įkvepianti? Kadangi žmonės galvojo ta kryptimi, noriu pasakyti – sveiki Lietuvos idealistai – ir būkime tikrai sveiki. Tai jau būtų šis tas, visai neprasta, svarstytina, siektina idėja. Sveika galvoje ir dvasioje Lietuva, bent nesiėdanti iš pasiutimo, nenusigerianti iš beprasmybės, nebėganti nuo savęs. Kai prasidėjo idėjų Lietuvai vajus, aš sakiau, kad aukšta ir įkvepianti idėja mums tėra viena, o visa kita – įvairūs verslo sumanymai. Ar pagaunate kampą ir skirtumą? Kaip ir kitais atvejais. Susimušama lyg dėl aikštės, bet galų gale suvokiame du dalykus: pirma – kad aikštė mums per didelė, neturime tiek dvasios, antra – kad neskiriame laisvės nuo laisvalaikio.

Dėl idėjos Lietuvai yra viena pagrindinė, pasiūlyta seniai, prieš pusantro šimto metų, kuri taip ilgai buvo gyvybinga ir gaivinanti – tai Lietuvos idėja. Idėja Lietuvai tiesiog būti, vis rastis ir bręsti, reikštis vėl ir vėl, nepasiduoti nei senatviškam sunykimui nei priešiškam sunaikinimui. Net kai didysis Adomas jau buvo liūdnai paskelbęs, kad jo gražioji Lietuva jau visa praeityje, Lietuva pasakė – ne, aš čia gyva. Po jų pasakė paskutiniai sukilėliai dalgininkai, ir po jų nauji sukilėliai knygnešiai. Motiejus Valančius ir aušrininkai: tai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, o greta Vinco buvo jo klasės ir suolo draugas Jonas iš Rygiškių, kuris pataikė tvirtai sudrausminti kurį laiką svetimais dievais besižavėjusį Vincą. Atkaklus Maskvos studentas Jonas Jablonskis parašė Vincui laišką į Varšuvą: „Ne svetimystei noriu dirbti, o savo tikrai tėviškei, kuri išpenėjo mane nuo mažens. O jei tu, Vincai, nublūdijai į pašalius, galas mūsų tikrai draugystei“. Tai 1883 metai, kai Jonas Basanavičius jau sumąstė ir užsimojo leisti „Aušrą“. Ir lūžo Vincas prieš du Jonus, pasišventė į neprilygstamus, nepalaužiamus Lietuvos riterius ir darbininkus, ir radosi tokia Lietuvos idėja, kad Lietuva būtų, kad žmonės joje būtų šviesūs, orūs ir puoselėtų širdyse laisvės troškimą – laisvės, ne tik laisvalaikio pramogėlių. Ar turime šiandien kilnesnių, didesnių idėjų Lietuvai? Nežinau, ar jų reikia, kad anos nepamestume? Visos kitos iš anos.

Pabandykime kartais grįžti į tuos didžiuosius laikus ir neperrašykime Vinco žodžių. Nors dabar užderėjo sumanymų keisti net vėliavą, net kovų atmintį, garbę, žemės vardų rašybą ir tt. Garbingoje praeityje semtis stiprybės lyg ir klaida – praeitį smagiau sudergti. Priartindami giesmę prie tikrovės, apie kurią mėgstame kalbėti, nejau giedosime, tegul tavo vaikai dar visi neišsivaikščioja, tegul neina sau laukais ir skradžiais? Nutarkime, kad bent himno nemodernizuojame, o dažniau pagalvojame, ką sako jo žodžiai. Ten turbūt nieko nėra apie pažadėtą sėkmę, ten apie darbą. Sutarkime, jei dar galime, ar kad dar galime dėl šio to sutarti, ką verta ir būtina puoselėti pirmiausia – tai Lietuvos idėją, sugrąžinkime ją žmonėms ir Lietuvai. Be kita ko, tai kelias įveikti beprasmizmą, ir sunykimą: gyveni Lietuvai ir jau tavo gyvenimas ne tuščias.

– A.T. Idėja Lietuvai ir Lietuvos idėja. Jūs tai pateikiate, lyg tai būtų du nesusisiekiantys indai.

– V. L. Priešingai. Lietuvos idėja viską padengia: ten gali krauti sumanymų Lietuvai, verslo projektų, visko, ko nori, bet pirmiausia yra Lietuvos idėja. Ar ji mus veda, ar ji mus įkvepia, ar mes norime Lietuvos, ir, žinoma, garbingos, orios? Aš dairausi aplink ir matau visokių reiškinių. Matau ir labai gražių, įkvepiančių, taip pat ir nuviliančių – nemanau, kad jūs nematote. Atskirkime kiekvienas, apie ką kalbame, kiekvieną kartą, kai pradedame kalbėti apie Lietuvos dabartį ir ateitį.

- A. T. Apie ką, Jūsų nuomone, turėtume kalbėti, kai kalbame ypatingai su tais žmonėmis, kurie gimę jau nepriklausomos Lietuvos laikais, kuriems Sąjūdis, atgimimas, mitingai žinomi iš vadovėlių, kurie patys to nėra patyrę, nestovėję prie bokšto Sausio 13-ąją, kaip su jais reikėtų kalbėti? Ar tas Jūsų idealistiškai romantizuotas Jono Jablonskio, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos paveikslas atras kelią į jauną širdį?

– V. L. Jų visų idealistinė nuostata ir romantizmas buvo tas, kad Lietuva verta būti ir ji gali būti, bet ji turi to norėti – ją reikia žadinti, protinti, kreiptis į širdį. Jiems pavykdavo ir, žiūrėk, kiek metų mes esame, vėl prisikėlusi Lietuva, nors taip daug kas programavo, kad mūsų nebūtų. Labai intensyviai programavo ir prisidėjo ir fiziškai, ir kulkomis, ir trėmimo vagonais, teroru, visais būdais, kad mes išsigąstume, bėgtume, kapituliuotume, o vis dar buvo rezervas, kad prikelsime Lietuvą mūsų. Ar yra dar to rezervo?

– A. T. Norisi tikėti ir aš esu tikras, kad jo yra. Kalbėkime tuomet ne apie idėjas, bet priimkime Jūsų pasiūlytą terminą šitam pokalbiui – sumanymai. Paskelbti trys sumanymai Lietuvai, kuris Jums arčiausiai širdies, kuris gali turėti tą vadinamą sinergiją, ir iš sumanymo virsti nacionaline idėja?

– V. L. Pati svarbiausia idėja dėl mokytojų. Tačiau mokytojas tikrai turi būti prestižinė profesija ir pašaukimo profesija, o tas pašaukimas turi būti gerbiamas, vertinamas, taip pat ir atlyginant, bet nebūtina tai kelti į pirmą vietą. Aišku, socialinis prestižas yra būtinybė, nes jei mes nesusitvarkome su švietimu, tokia Lietuva nelabai turės ateitį. Mokytojas yra tas žmogus, kuris gali padaryti dabarties ir rytdienos Lietuvą, bet tam reikalingas pašaukimas. Juk mokytojas beveik kaip kunigas: jis turi turėti pašaukimą, mylėti vaikus ir norėti, kad vaikai augtų dorais žmonėmis, tiesiog žmogiškais žmonėmis, o ne tik kad mokėtų teisingai atsakyti į jo klausimus. Ar pakankamai rūpinamasi kartu su socialiniais dalykais ir mokytojų pašaukimu, tų pašauktųjų atranka? Jų šiek tiek yra, mes dar girdime apie labai įdomius, pasišventusius mokytojus, kurie dar nebėga nuo savo darbo ar iš savo krašto dėl geresnio atlyginimo – garbė jiems – bet reikia jais rūpintis, reikia atrankos, skatinimo, kad tie, kurie jaučia pašaukimą, kurie džiaugiasi, kad dirba mokytojo darbą, neskaičiuodami atlyginimo šiandien ar rytoj, nors ir su viltimi, kad valdžia kada nors susipras, kad tie mokytojai patys eitų į mokyklas ir kalbėtų apie mokytojo profesijos patrauklumą, turiningumą, prakilnumą. Nuo čia turėtų prasidėti, žinoma, kartu su aiškia valstybės politika. Jei prioritetas, tai iš tikrųjų prioritetas. Bet prioritetas ir nuo pašaukimo paieškos, jų paskatinimo, padrąsinimo, kad mokytojo profesija nėra prakeikimas, tai nėra iš bėdos, kad jei kitur nepritapau, būsiu mokytoju. Atsiprašau, čia pati svarbiausia sritis, kur ir tu gali pasireikšti kaip žmogaus kūrėjas, tavo kūriniai išeina iš tavo rankų. Ir žinoma, gyvenimo prasmė.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Moksleiviai galės išvengti mokyklos – pokyčiai laukia jau nuo rugsėjo

Ilgai laukta permaina šalies ugdymo sistemoje įvyks jau nuo šio rugsėjo – tėvai galės savo...

Gražina Kristina Sviderskytė

Sakote, nereikia mokyklų? Tik neatiduokit savo laisvės kiaulėms

Per karantiną uždarius mokyklų klases, ypač nustebino socialinėje žiniasklaidoje nuvilnijusi...

Po emigrantų kelionės į Lietuvą – šiurpūs liudijimai (188)

Emigrantų kelionė iš Vokietijos į namus Lietuvoje baigėsi tragedija: važiuojant greitkeliu...

Nacionalinio stadiono epopėja: po mero ir Vyriausybės konflikto – kompromiso paieškos (149)

Praėjusią savaitę apie nacionalinio stadiono mirtį pranešęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius...

Istorinio skrydžio teks palaukti: „SpaceX“ į atvirą kosmosą pakilti sutrukdė oro sąlygos (366)

Praėjus beveik dešimtmečiui – vėl iš JAV teritorijos į atvirą kosmosą turėjo kilti...

Po nelegalių lenktynių Rapšys policijai įkliuvo antrą kartą (62)

Dėl dalyvavimo neteisėtose lenktynėse nubaustas ir teisę vairuoti praradęs plaukikas Danas...

Malonią šilumą kai kur užgoš trumpas lietus (1)

Ketvirtadienio dieną per Lietuvą slinks mažai aktyvus ir nekontrastingas šaltasis atmosferos...

Kapų daugiau nei mirčių: aukų artimieji patys išaiškino Kazachstaną klastojant pandemijos statistiką (70)

Panašu, kad vien koronaviruso aukoms iš Kazachstano pietryčiuose esančio Almatos miesto ir jo...

Darbuotojų bėdos su karantino pabaiga nesibaigs: gali netekti ne tik darbo, bet negauti ir išmokų (97)

Nors po truputį pradeda ryškėti galima karantino pabaigos data, rūpesčiai nei darbuotojams, nei...

Po erkės įkandimo tarnybos metu neteko didžiosios dalies darbingumo: tikina, kad jam buvo pakištas suklastotas dokumentas (108)

2016 m. pavasaris tuometiniam kariui savanoriui buvo lemtingas. Tarnybos metu įsisiurbusi erkė jį...

|Maža didelių žinių kaina